Элис Тайтл: Romeo

Jis nelinguoja, o rankos lėtai slenka šonkauliais, artėja prie krūtų.

Lūpos paliečia kaklo duobutę.

– Atsisek kelnes, – nuskamba dalykiška, bet gundanti komanda.

Ji nustemba dėl tokios netikėtos skubos. Įtaria, kad jam malonu. Rankos išduoda, kad nervinasi, tačiau įstengia atsisegti kelnių liemens sagą, segasi užtrauktuką.

Jis šypsosi. Ji tikra, nors ir nežiūri į jį.

Kelnės nukrinta iki kulkšnių. Jis stovi už nugaros, maigo jos nuogus sėdmenis, ji vis linguoja muzikos taktu.

– Turi duobutę…

Ji išsigandusi suklūsta. Yda?

– Ar tai gerai, ar blogai? – balsas virpa.

Jis tyliai nusijuokia.

– Labai gerai.

Džiaugsmas auga. Pergalė!

Ji sėdi krėsle visai nuoga. Jis klūpo tarp jos išskėstų kojų. Nemato jo veido, įkniaubto į jos krūtis. Ji giliai įkvepia, išsilenkia, siekia jo.

– Dar ne, – švelniai sako jis, leisdamasis liežuviu žemyn, – šis laikas tau, tik nespurdėk.

Ji vos neapsiverkia nuo šitokio kilnumo. Jau neatsimena, kada koks vyras atsižvelgė į jos norus.

Jis atlošia jos nugarą, pakiša rankas po sėdmenimis, prisitraukia ją – dosniai atsiduodančią.

Judesiai tikslūs, kaip patyrusio. Ji pasiekia malonumo ir skausmo ribą, kūnas trūkčioja, virpa.

Jis atitraukia galvą, žiūri į ją, lūpos blizga nuo jos gleivių.

– Ar fantazuoji apie tai? – klausia taip vėjavaikiškai šypsodamasis, kad jai smigteli į širdį.

Tai nustebina. Jos širdis visada buvo ypatingas, gerai apsaugotas organas. Iki šiol.

– Ar fantazuoji? – nepasiduoda jis.

– Taip. – Ji nusišypso droviai, mergiškai. Moteris pamažu traukiasi.

Jie sėdi ant lovos krašto. Jo akys žvelgia ne į ją, bet į atspindį veidrodyje priešais. Žiūri įdėmiai, tačiau lyg iš šalies.

Ji beveik nusivylusi. Trokšta, kad jis nusirengtų ir pats aktyviau žaistų. Šiek tiek sutrikusi.

– Papasakok man apie savo fantazijas, – jo balsas žemas, viliojamai įtaigus.

Ji parausta.

– Tai labai intymu. – Nusijuokia dėl tokios kvailos savo pastabos.

– Neslėpk nuo manęs nieko, – sako gundomai hipnotizuodamas. – Pasakok viską.

Drovumas nyksta, tokiam jaudinančiam įžūlumui sunku atsispirti. Ji nedrąsiai pasakoja:

– Aš greitkelyje. Automobilis sugedo. Naktis. Sustoja sunkvežimis, vairuotojas artinasi, bet taip tamsu, kad jo neįžiūriu. Automobiliai švilpia pro šalį. Užuodžiu išmetamų dujų smarvę, žibintai plieskia į mus, bet kažkodėl apšviečia tik mane. Jis įsigudrina likti šešėlyje.

– Ką jis daro?

– Pakelia variklio dangtį, pažiūri, sako, kad automobilio neįmanoma pataisyti. Stovi labai arti. – Ji alsuoja greičiau, trūkčioja.

– Tu bijai?

– Taip. Jis šiurkštus. – Jos širdis daužosi. – Bet mane jaudina, – prisipažįsta. Tik nepasako, kad tai pavojus, siaubas, užgintas nevalingas noras pasiduoti.

– Ką jis daro?

– Nuplėšia man drabužius, čia pat kelkraštyje, automobiliams švilpiant pro šalį. Mėginu priešintis, bet jis kelis kartus man smogia ir grasina, – jei nesiliausiu, būsią dar blogiau. Pakelia mane nuogą ir sviedžia ant dangčio, plačiai išskečia kojas. Jis labai šiurkštus. Automobiliai važiuoja lėčiau. Maldauju, kad eitume į automobilį, kur mūsų niekas nematytų…

– Ar tikrai to nori?

– Ne, ne, ne! Aš įkaitusi, geidžiu jo. Aš visiems matoma, bejėgė – tai taip jaudina. – Ji šitaip jaučiasi dabar. Fantazija virto tikrove.

– Kalbėk.

– Jis įeina į mane tiesiai ant šalto automobilio dangčio. Smaigsto įnirtingai, skaudžiai. Skausmingai gniaužia man riešus. Sustoja automobilis… Išlipa trys jaunuoliai… O Dieve, ir jie ketina mane…

Ji kalba skubiai, žodžiai plūsta. Jau nebemato jo atspindžio veidrodyje, nieko nebemato, viskas liejasi…

Susirietusi ant lovos. Šypsosi droviai, lyg vienuolyno naujokė, nekalta mergaitė. Jis stovi ir žiūri.

– Pasakyk, ką man daryti, – murma ji. – Kaip suteikti tau malonumą? Viską padarysiu, kad tik tau būtų gera.

Jis šypsosi, akys klydinėja jos kūnu.

– Tavo krūtys kaip paauglės.

– Nekenčiu jų, – susigėdusi prisipažįsta. Labiau už viską pasaulyje nenori jo nuvilti.

Jis švelniai, raminamai glosto krūtis. Ji droviai šypsosi. Jis paliečia spenelius ir pirštais lyg replėmis stipriai suspaudžia. Ji susiraukia iš skausmo, bet jaučia sklindantį kūnu adrenaliną.

Taip, taip, tegul skauda. Aš to nusipelniau…

Ji vonioje. Jis ją prausia. Švelniai, ypač ten, kur ji nusibrozdinusi. Pastangos malonios ir jaudinančios. Švelnumas dar labiau didina vakaro įtampą ir dramatiškumą.

– Tu mažoji tėvelio mergytė? – žaismingai klausia jis. Balsas švelnus, mylintis. Naujas žaidimas.

Įžūlioji mergiūkštė vėl tapo nekaltybės įsikūnijimu.

– Taip, tėveli.

Stovi vonioje lyg paklusnus vaikas – nuleidusi rankas. Jis muiluoja ir apžiūrinėja. Žvilgsnis jaudina kaip ir lietimas.

– Juk nori būti labai švari?

Taip, tiesa. Nuplauk nuodėmes, padaryk mane tyrą, sukurk iš naujo.

Jis klūpo, trina kempine, slysta pilvu žemyn.

– Ar patinka, kai plaunu čia? – Ima maigyti muiluotais pirštais. Šiurkščiai, kaip tik taip, kaip jai patinka.

– Taip.

– O čia? – Įlenda į makštį.

Ji susijaudinusi, o jis? Vis dar apsirengęs, kūnas per arti vonios, ji nemato erekcijos.

– Taip, taip. – Turi atsiremti į plytelių sieną.

Jis staiga liaujasi, šiurkščiai ją apsuka. Ji vos neparpuola, bet išsilaiko ant kojų. Jis nepastebi, ima trinti nugarą, sėdmenis.

– Trink smarkiau, – paliepia ji.

Tai jį įsiutina. Nekenčia, kai mažoji įsakinėja. Sugriebęs liemenį, pradeda brūžinti sėdmenis vonios šepečiu. Ji surinka nuo šiurkščių šerių dūrių. Kartą, kitą…

Taip, bausk, kad tapčiau gera. Noriu būti gera.

Ji ant kilimo prie lovos, rankomis įsitvėrusi į varinį kojūgalio strypą. Nesurišta, bet jis liepė nejudėti. Ji apsimeta nuolankia auka – šis vaidmuo jai savas lyg antroji oda. Visas kūnas dilgčioja, pulsuoja. Geidžia, geidžia, geidžia. Jis verčia kartoti ir kartoti: „Noriu tavęs, noriu tavęs, noriu tavęs!“

Jo šypsena jau ne vėjavaikiška – ji klastinga, pašaipi. Fantazija susilieja su tikrove. Jam jau nereikia apsimetinėti. Jis įsismelkė į jos mintis ir kūną, reikalauja jų, nori atimti. Smogia jai į krūtinę. Ji beveik nejunta skausmo, išsilenkia, pirštų, spaudžiančių strypą, krumpliai pabąla.

Smogia dar kartą.

– Tu kekšė?

– Ne, ne!

Dar vienas smūgis.

– Meluoji! Meluoji!

Išsigąsta, kad jis per daug užsimiršo, tačiau geismas gniaužia kvapą. Žvelgia į jį didžiulėmis rudomis iš aistros padūmavusiomis akimis. Trokšta, kad jis būtų joje. Ar turėtų prašyti? Reikalauti? Maldauti? Ji šiek tiek bijo – jis nebesivaldo, mėgaujasi teikiamu skausmu. Regi tai jo veide, akyse. Jei taps per daug žiaurus, turės jį sustabdyti. Tačiau tiesa baisi – ji nenori jam kliudyti.

Ant jo kelių, veidu į lovą, alsuoti sunku, geliantis skausmas, bet geismas tik stiprėja, svaigina.

Pajunta šilką ant užpakalio. Pasuka galvą, žvilgteli. Šalikėlis. Balto šilko šalikėlis.

Ji giliai įkvepia. Mintyse sumirga vaizdai – keturios merginos – gražūs veidai sumušti, kūnai surišti, išžaginti, išniekinti…

Šiurpu, iškrypėliška. Ir vis dėlto – tas žavesys… Būti visiškai priklausomai nuo kito malonės, visiškai atsiduoti, nusikratyti atsakomybės…

Ji papurto galvą. Jis šypsosi, lyg matydamas, kas tūno giliai širdyje.