Элис Тайтл: Romeo

Įžengus į neišvaizdų skyriaus vestibiulį, pilvas sugurgė. Prisiminė Hektoro pastabą, kokia ji liesa. Sara iš tikrųjų pamiršdavo pavalgyti. Ji apsigręžė, išėjo iš pastato ir pasuko į kavinukę čia pat už kampo nusipirkti ko nors priešpiečiams. Ant prekystalio buvo išrikiuoti suvynioti sumuštiniai. Ji nusipirko vieną su kalakutiena ir įsimetė į krepšį – nusineš į darbą. Imdama grąžą staiga pamatė kolegą ir geriausią draugą Bernį Grosmaną. Bernis, prisistūmęs neįgaliojo vežimėlį prie neišvaizdaus staliuko kavinės gilumoje, gardžiavosi aštriu meksikietišku paprikų ir pupelių troškiniu. Jis pakėlė akis ir išvydo besiartinančią Sarą.

– Tu visa šlapia, – tarė.

Berniui šiek tiek per trisdešimt, jo veidas Sarai primena kerubiną.

– Lyja.

Bernis ištiesė ranką ir nosine ėmė šluostyti šlapią veidą.

Sara nustūmė jo ranką ir įsispraudė ant kėdės šalia.

– Pasitaupyk nosinę sau. Tau labiau reikia. Bet ir apsidrabstei!

Jo tanki šėma barzda buvo apdrabstyta troškiniu.

– Žinau. Tonis pasius. Jis taip kabinėjasi dėl tvarkos. – Bernis šyptelėjo.

Sara išsitraukė iš krepšio sumuštinį, bet neišvyniojusi nustėro ir įtariai nužvelgė draugą.

– Pasakei „Tonis“?

Bernis nusiėmė gabaliuką jautienos nuo mėlynų medvilninių prasegtų marškinių.

– Dar nepasakojau apie Tonį?

Sara išvyniojo sumuštinį ir jį apžiūrėjo. Velnias. Ant etiketės parašyta „Kalakutiena su majonezu“, o ruginė duona visa išterliota garstyčiomis.

Na ir tegu! – ji visiškai nealkana.

– Berni, sakei, kad Tonis prakeiktas kietašiknis ir kad nė už ką su juo neprasidėsi.

Bernis padėjo šaukštą ant stalo. Nuo dešinės rankos spazmų šaukštas šokčiojo tarsi būgno lazdelė, kol galiausiai nurimo.

– Kada sakiau?

Sara paknebinėjo sumuštinį, atsilaužė plutelę ir įsikišo į burną, stengdamasi nekreipti dėmesio į kartų garstyčių skonį.

– Pala, šiandien ketvirtadienis. Vakar tu sirgai. Antradienį. Antradienį sakei, kad tas vaikinas – mėšlas.

– Neišsigalvok, Sara. Aš tikrai sakiau „kietašiknis“. Bet nelygu kaip suprasi… Kartais tai visai ne trūkumas…

Sara suvaitojo.

– O, Berni, prašau!

Jis nusišaipė.

– Sara, kada nors prisipažinsi, kad patinka, kai aš vulgariai kalbu.

– Taip, taip. Turint galvoj, kad dar tikiu pieninių dantukų fėja…

– O Dieve, Skarlete, kur mes būtume, jei netikėtume fėjomis? – paerzino jis.

– Cha, cha.

– Žinau, žinau. Galėčiau būti komediantas, jei tik pajėgčiau atsistoti. – Jis draugiškai patapšnojo vežimėlio ratus.

Sara išspaudė gaižią šypseną.

– Gerai, gal ir nejuokinga. Beje, spėk, kas atėjo vakar manęs slaugyti, kai mėginau nugalėti tą sumautą skrandžio virusą?

– Pati Florencija Naitingeil?

– Pasirodo, Tonis – slaugos specialistas.

– Iš kurio atimta licencija už „saldainiukų“ vogimą iš ligoninės spintelės. Raminkis, Berni. Tau tikrai nereikia vaikino, piktnaudžiaujančio narkotikais.

Niekas to nežinojo geriau už Sarą, gal tik pats Bernis.

Bernis Grosmanas buvo vienas pirmųjų Saros pacientų. Baigęs koledžą šis jaunas homoseksualus žydas narkomanas buvo taip pridaužytas gėjų bare Kastro gatvėje, kad pakliuvo į viešosios San Francisko ligoninės reanimacijos skyrių – jam buvo sulaužyti keli slanksteliai. Po šešių mėnesių fizinės reabilitacijos ir dviejų mėnesių, praleistų narkomanų gydymo centre, Bernis pateko į jos kabinetą – jau nevartojantis narkotikų, prikaustytas prie vežimėlio, vis dar žydas, vis dar gėjus, tikėdamas, kad, sulaukęs trisdešimt penkerių, jis galės tapti mensch , garbingu žmogum, kaip jį auklėjo imigrantai tėvai Pasadinoje.

Praėjus dvejiems metams, dėl rūpestingos Saros priežiūros jis gavo reabilitacinio konsultavimo magistro laipsnį ir buvo įdarbintas bandomajam laikotarpiui konsultantu. Sarą paskyrė jo vadove. Po šešių mėnesių jis vis dar nevartojo narkotikų, išlaikė civilinės tarnybos testą ir gavo nuolatinį darbą. Ėjo ketvirti sėkmingo darbo metai, tiek pat laiko jis nevartojo ir narkotikų.

– Kaip man laikytis toliau nuo narkotikų? – paklausė Bernis ir nurijo šaukštą troškinio. – Beveik visi mano globotiniai – buvę narkomanai. Tiesa, įjunkę nevienodai.

– Aš kalbu ne apie pacientus, – atkirto Sara.

– Brangute, Tonis jau septyni mėnesiai nebevartoja. Garbės žodis, jei praris ką nors kitą negu aspirino tabletę, išspirsiu lauk. – Jis šyptelėjo. – Perkeltine prasme, žinoma. Bet svarbu tai, brangioji Sara, kad aš – ačiū Dievui – vis dar noriu dulkintis, nors ir nenoriu susiknisti gyvenimo. Pasak mano tėtušio, mes, kvailiai, brangiai mokame už gautas pamokas.

– Jei jau užsiminei apie tėtušius…

Sukta Bernio šypsenėlė atidengė kreivus iltinius dantis, kurių taip ir neištiesino metus nešiotos plokštelės.

– Nekenti tėvo…

– Negi kada sakiau, kad nekenčiu?

– Vartodama tiek daug žodžių? – Jo dantinga šypsena dar praplatėjo. – Taip.

Sara atsiduso.

– Juk ne visada sakom tai, ką galvojam.

– Arba ne viską, ką galvojam, – nepasidavė jis.

– Kas šiandien? Saros galvos kvaršinimo diena? – suirzo ji.

– Kokie mes jautrūs! – tarė jis, bet meiliai paglostė šlapius jos plaukus.– Papasakok Berniui.

– Sesuo vis ragina aplankyti tėvą. Sako, kad jis klausinėja apie mane.

Bernis užsitepė sviesto ant duonos ir pamerkė ją į troškinį.

– Maniau, jis nė neatpažino tavęs, kai praeitą kartą lankei.

– Neatpažino. Bet kartais prisimena. Kartais jis ypač aštraus proto. – Ji atsiduso. – Nežinau, kas blogiau… – Pasibaisėjusi prisiminė vieną iš pastarųjų apsilankymų, kai tėvas netgi per gerai ją atpažino.

Tą kartą ji praleido su tėvu kankinantį pusvalandį ir nepraverdama burnos išklausė, kaip ji nieko nesugeba, neaiškiai kalba, kokia ji tinginė, pasalūnė, keistuolė, teisianti kitus.

Žinoma, Sara negalėjo suversti kaltės tėvo ligai. Tuos pačius žodžius daugybę kartų girdėjo, kai jis dar nesirgo.

Kai Sara buvo jaunesnė, o tėvas puikios sveikatos, kartais visiškai sutriuškindavo ją. Paskui sušvelnindavo smūgį, kaltindavo ją turint Pelenės kompleksą, primygtinai reikalaudavo, kad kreiptųsi į psichoanalitiką ir įveiktų nevisavertiškumą ir paranoją. Sara atšaudavo, kad jei jau ji Pelenė, tai kur tada fėja krikštamotė ir kada pasirodys žavingasis princas su krištoline kurpaite. Jos nuomone, dauguma sutiktų vyrų buvo jei ne kiaulės, tai varlės, kurios, kad ir kiek bučiuotum, nevirsta princais.

– Ar tikrai nori eiti jo aplankyti, Sara? – Bernis pažvelgė į ją vienu iš savo „aš tave kiaurai permatau“ žvilgsnių, dėl kurių ji visada pasijusdavo nejaukiai. Laikydama Bernį geriausiu draugu ir atsiverdama jam daugiau negu kam nors kitam, ji vis dėlto buvo labai uždara. Daugelio dalykų niekam nėra pasakojusi.

– Žadėjau Melanei aplankyti jį šeštadienį.

Bernis papurtė galvą, atsignybo išmirkusios duonos ir įsikišo gabalėlį į burną.

– Kada liausiesi leidusis jųdviejų varinėjama, brangioji? Dėl Dievo meilės. Pramiegosi gyvenimą. Juk tau jau trisdešimt dveji.

– Bet ne visus tuos trisdešimt dvejus metus miegojau.

Bernis vėl pasiėmė šaukštą ir pamojavo juo prieš Sarą – ranka drebėjo, todėl judesiai buvo staigūs.

– Ir čia tavo bėda. Kada pastarąjį kartą su kuo nors miegojai, Sara?

– Per daug sureikšmini seksą.

Bernis šyptelėjo.