Элис Тайтл: Romeo

– Vargšelė, – ramina jis.

– Dieve! – Ji apsivemia, vemia ant kilimo. Atrodo, niekad nesiliaus…

Ji kūkčioja. Jis valo ją kempine. Tikriausiai atsinešė iš virtuvės. Ji net nepastebėjo, kad buvo išėjęs.

– Pasakyk tai, Melane, – švelniai įtikinėja jis, šluostydamas vėmalus.

Jos veidu teka ašaros.

– Nedaryk to. Leisk padėti. Galiu tau padėti.

– Tu padedi man, Melane.

Tai artinasi. Tamsa leidžiasi. Ji ieško į ką įsitverti, bet nieko nėra. Ji nyksta, garuoja.

Jis stovi prieš ją. Pirštinėtoje rankoje peilis. Sidabriniuose ašmenyse atsispindi chrizantemos bronzinėje vazoje ant staliuko. Prieina arčiau. Jos žvilgsnis nuo peilio nukrypsta į jo penį. Nepajėgia atitraukti akių.

– Nori jo?

Širdis daužosi, oda dilgčioja. Jos siaubui ir pasišlykštėjimui, visas kūnas jo geidžia. Ji ištirpo. Jame.

Kambaryje juoda. Jo nemato, tik jaučia. Penis trūkčioja prie jos šlaunies, peilio galiukas spaudžia krūtį.

– Pasakyk! Pasakyk: „Aš tavęs noriu, Romeo .“ – Jis apkabina ją per liemenį ir linguoja „Žydrosios rapsodijos“ taktu.

Net žvelgdama mirčiai į akis, ji jaučia malonumą. Argi ne visą gyvenimą šoko su mirtimi?

– Pasakyk, Melane. Pasakyk ir būsi išgelbėta, – gundomai šnabžda jis.

Taip, išgelbėta. Ne pasiduodama, bet atgaudama tai, ką praradau.

– Aš noriu tavęs, Romeo, – iškvepia ji paskutinę išpažintį, grimzdama į jį. Daugiau nieko nėra. Tik palengvėjimas. Jaučiasi tokia keistai susijaudinusi ir galinga.

Muzika pasiekia crescendo . Peilis nusileidžia. Melanė negirdi savo klyksmo, panyra į jį.

Jis žvelgia į ją ir pagarbiai šypsosi. Galingai įeina į ją, sėkla išsiveržia pulsuojančia čiurkšle ir jo psichikoje amžinai susilieja su jos krauju. Viskas įvyksta per širdies tvinksnį. Paskutinį Melanės širdies tvinksnį.

Romeo poreikis nužudyti prieš išžaginant auką – jo ritualo esmė. Nes pasiekęs orgazmą jis, kaip mes visi, praranda kontrolę, apsinuogina, pasirodo esąs pažeidžiamas.

Jis negali leisti, kad aukos tai suprastų, bijo, kad jos to nepanaudotų prieš jį. Mirusios šios moterys nebepavojingos.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

1

Paskutinį kartą su Melane Sara Rozen kalbėjosi tą ankstyvą sesers nužudymo dienos rytą. Paprastai Sara mirtinai įtūždavo, jei ją prikeldavo prieš suskambant žadintuvui, bet tuo metu sapnavo tokį siaubingą košmarą (milžiniška ranka storais plaukuotais pirštais gniaužė jai gerklę, o balsas iš tamsos kimiai kvietė: „Sara, Sara“), kad dėl to skambučio jai palengvėjo, bet tik tol, kol išgirdo balsą kitame laido gale.

– Žinojau, kad tai tu, – dar neatsipeikėjusi pasakė Sara, braukdama nuo kaktos užkritusią trumpų, šiurkščių kaštoninių plaukų sruogą. Pagrabaliojo akinių prie lovos tarp galybės ant staliuko prikrautų daiktų: žurnalų, laikraščių, knygų, žadintuvo, nugertos baltojo vyno stiklinės, – šią, žinoma, netyčia apvertė. Nekreipdama dėmesio į išsiliejusį vyną ir toliau grabinėjo. Džono Lenono stiliaus akiniai truputį įlenktais rėmeliais kažkodėl pasirodė besą po pagalve kartu su tuščia deserto lėkštele – vakar smaguriavo žemės riešutų sviestu ir drebučiais. Traukiant akinius, porceliano lėkštutė nukrito ant grindų ir sutarškėjo.

– Kas atsitiko? – paklausė Melanė.

– Nieko. Lėkštė, – atsakė Sara, dėdamasi akinius.

Kai Sarai tekdavo bendrauti su sunkiais žmonėmis, tiksliau – su kuriais pačiai būdavo sunku bendrauti, ji stengdavosi nusiraminti sutelkdama dėmesį į daiktus.

– Tu tokia apsileidėlė, Sara, – švelniai papriekaištavo Melanė.

– Aš geriau jaučiuosi, kai aplink netvarka.

Saros miegamasis iš tikrųjų atrodė taip, lyg į jį būtų įsilaužta – visi spintos stalčiai ištraukti, iš jų karojo megztiniai, kojinės, apatiniai drabužiai. Vaizdas, lyg nerūpestingas plėšikas būtų beviltiškai ieškojęs paslėptų brangenybių. O tos brangenybės – surizgusių papuošalų krūva, įskilęs kavos puodelis, auskaras, sulamdytos pėdkelnės – mėtėsi ant stalo. Ant vienintelio krėslo, medinės supamosios kėdės, kurią paliko buvęs nuomininkas, kėpsojo vakar vilkėtų drabužių krūva. Netvarką dar didino prie galinės kambario sienos išrikiuotos kartoninės dėžės, nejudintos nuo pernai, kai Sara įsikraustė į šį vieno miegamojo butą pirmame aukšte. Melanė pašiurpo, kai sesuo apsigyveno Misijos rajone. Susišaudymai iš automobilių čia įprastas reiškinys. Ji kaltino Sarą dėl mazochistinio neatsargumo. Iš tiesų Sara buvo didelė bailė, bet baimė dėl išorinių dalykų vertė pamiršti vidines bėdas, šios ją kur kas labiau baugino.

– Sara, tu nesusitvarkysi gyvenimo, kol nesusitvarkysi namų, – įgėlė Melanė.

– Pamokslas? Tiek metų mokeisi psichoanalizės ir tik tiek gebi? – atkirto Sara.– Bet dar labai ankstus rytas, Mele. Gal dar neapšilai?

– Jau beveik septynios. Ar tau nereikia devintą būti darbe?

– Reikia. Taigi gerą pusvalandį dar galėjau pamiegoti. – Sara neketino dėkoti seseriai, pažadinusiai iš košmaro, – toji iš karto pultų analizuoti.

– Neturiu laiko, – energingai pasakė Melanė. – Pirmasis pacientas pasirodys už dešimties minučių.

Tai visiškai patenkino Sarą, nes pakęsti vyresniąją seserį pajėgė tik labai nedidelėmis dozėmis.

– Ko nori? – paklausė.

– Pati žinai ko – kad aplankytum tėtį.

Sara krito ant pagalvės ir iki smakro užsitraukė apklotą. Įsipainiojęs į užvalkalą batelis nukrito ant grindų.

– Dar taip anksti…

– Žadėjau šįvakar tave išsitempti, bet turiu pasimatymą, todėl nuvyksim ryt per pietus. Užsuksiu pas tave į darbą.

– Ne, – paprieštaravo Sara. – Važiuosiu viena.

Kad ir kaip liūdna slaugos namuose lankyti tėvą, paversti šį įvykį šeimos sąjunga būtų dar didesnė blogybė.

– Kada važiuosi, Sara? Jau ištisas savaites nebuvai, – niurzgėjo Melanė. – Praeitą kartą jis vien ir tekalbėjo, kad nemato tavęs ir kad visai jį pamiršai.

– Tik jau nemėgink sužadinti kaltės jausmo, Mele. – Sara žino, kaip sesuo nekenčia, kai ją vadina ne Melane. Šį vardą tėvas jai išrinko šlovingosios austrų psichoanalitikės Melanės Klein garbei. Kaipgi kitaip.

– Pakaks, Sara.

– Tu – geroji dukrelė, aš – nevykėlė. Kas čia naujo?

– Aš nieko tau nesistengiu sužadinti. Pati jautiesi kalta, o kimbi prie manęs. Neturiu tam laiko. Tai kada jį aplankysi?

– Šeštadienį. – Sara sumetė, kad gal pavyks priprašyti gerą draugą Bernį eiti kartu. Paremtų moraliai. Ji atsiduso. – Na, ar jau laiminga?

– Laiminga? Ne, Sara, aš nelaiminga. Kaip galiu būti laiminga, kai mano tėvas, kadaise vienas žymiausių pasaulio psichoanalitikų, mãno, jog man penkeri metukai, ir nori migdyti mane sūpuodamas ant kelių ir dainuodamas lopšinę.

Sara susiraukė, bet kai prabilo, jos tonas buvo ramus ir dalykiškas.

– Žmogus serga Alzheimerio liga. Argi ne tu visada man liepi žvelgti tiesai į akis? Manau, šį požiūrį perėmei iš tėvo. Dabar, kai jam nebereikia…

– Ar visiškai nieko nejauti tėvui? Dėl Dievo, Sara, tu jau nebe vaikas. Juk negali kaltinti manęs, kad tėtis mane mylėjo labiau.

Sara patraukė knygą, kad galėtų pasižiūrėti į laikrodį.

– Be trijų septynios, Mele. Neversk paciento laukti. Ar vyksta koks nors kontrperkėlimas?

– Aš tau paskambinsiu rytoj, – pasakė Melanė veikiau nuliūdusi nei suirzusi. – Kai aplankysiu tėtį. Turėsiu minutę naujienoms papasakoti, nes antrą valandą susitinku su Feldmanu.