Элис Тайтл: Romeo

– Gerai, gerai. Tu laimėjai. To nori? Kad pasiduočiau, būčiau paklusni? Daryčiau viską, ko trokšti ir įsakai? – kol ji plepa su Vagneriu, Alegras sukaupęs jėgų šliaužia kilimu.

Vagneris padeda ranką ant Saros galvos, lyg laimindamas.

– Argi šitaip ne geriau? Atsipalaiduoti. Leisti man vadovauti.

– Taip.

– Taip, Romeo, – sako jis.

– Taip, Romeo, – paklusniai pakartoja ji. O Džonai, paskubėk. Prašau. Prašau.

Vagneris šypsosi, bet staiga veidą iškreipia grimasa. Jis dukart sumirksi, ranka nušoka nuo liemens, griebiasi už gerklės.

– Kas?.. – nesuprasdamas žiūri į ją, paskui į savo petį. Abu spokso į raudoną dėmę, besiplečiančią ant šviesiai žalio chirurginio chalato rankovės.

– Šūdas! – suriaumoja jis, žiauriai sugriebia Sarą ir prisidengia ja. Pasisuka į Alegrą, atsirėmusį į kušetę, surakintose rankose laikantį pistoletą su duslintuvu.

– Dar vieną šūvį, Džoni? – tyčiojasi Vagneris, tempdamas Sarą kaip skydą prie Alegro.

Alegro veidas visiškai baltas.

– Sara, atleisk… – akys užsimerkia, rankos nusvyra ant kelių, pistoletas išslysta ant kilimo.

Vagneris maniakiškai kvatojasi. Kraujas srūva ranka, bet jis nepastebi žaizdos. Greit suriša Sarai riešus, atsainiai nusviedžia ją ant kušetės, atsiklaupia prie Alegro, apčiuopia jo pulsą.

– Senas užsispyręs šuo. Ką sakai, saldžiausioji? Ar išvaduoti jį iš kančių?

– Ne. Ne, prašau. Viską padarysiu, tik palik jį gyvą. Prašau. Maldauju.

Numeta ją nuo pagalvių ant kelių.

– Teisingai, Sara. Viską padarysi. Bet tai visiškai nesusiję su ta sudribusia mėšlo krūva. Ne jam reikia atpirkimo – tau.

– O tau, Maiklai? Nužudei tas moteris, netgi savo motiną.

Jis abiem rankom suima Saros kaklą, paspaudžia nykščiu.

– Kalbėk! – šnypščia jis.

– Liaukis, – maldauja. – Dūstu.

Vagneris dar stipriau sugniaužia. Ji tuoj uždus, kaip mama.

O Dieve…

– Nurimk, nurimk. Pasakyk mamytei, kodėl verki.

– Nekenčiu jo. Jis baisus. Nekenčia manęs. Ir tavęs nekenčia. Jis tik Melanę myli.

– Netiesa, Sara.

– Ne aš bloga – Melanė. Ji bloga. Ji verčia jį šlykščiai elgtis, ne aš. Aš neleisčiau, o Melanė leidžia. Jai patinka. Aš žinau. Mačiau juos.

Vagneris daužo ją, traukia iš atminties bedugnės. Sara žvelgia į jį. Jis šypsosi. Bet staiga bruožai susilieja. Sara mato ne jį, o savo motiną – kabančią kilpoje palėpėje.

Tėtis įspėjo ją, kad pasigailės išplepėjusi…

Sara ant kelių, įsprausta tarp jo šlaunų – vergė prie šeimininko kojų. Šviesa blausi, skamba „…rapsodija“.

Jis švelniai šypsosi.

– Matai, Sara, mes – giminingų sielų, nes abu nužudėm motinas.

– Iš… kur žinai?

– Melanė rašė.

– Ji negalėjo rašyti. Ji nežinojo…

– Girdėjo, kaip verkei, o mama ramino. Girdėjo, kaip skundei tėvą. Sara, tu sudaužei širdį ne tik mamai, bet ir Melanei. Tu jas abi nužudei.

– Taip, tai tiesa.

Veržlūs, ritmiški Geršvino koncerto akordai slopina trūkčiojantį Saros alsavimą. Jis glosto jai skruostą, kaklą, krūtis. Jos kūnas be kaulų.

– O Sara, aš iš pat pradžių elgiausi su tavim geriausiai iš visų. Apipyliau meilės laiškais, dovanomis, gražiausiomis Melanės dienoraščio ištraukomis. Norėjau priartinti prie tiesos. Bet tavo vaikiškas susižavėjimas Džonu mane tikrai įskaudino. Vos nenumiriau, pamatęs jus lovoje. Juk supranti mane?

Ji linkteli. Ironiškai, skausmingai supranta ne tik Maiklo Vagnerio įniršį, bet ir jo kaltę, skausmą, įsisąmonintą savo gyvenimo beprasmiškumą. Supranta, koks jis vienišas, visų apleistas. Pagaliau suvokia neginčijamą tiesą ne tik apie jį, bet ir apie save. Tėvų nuodėmės. Ir motinų. Persidavusios vaikams.

Vagneris viena ranka glosto beveik standų penį, o kita glamonėja Saros krūtis. Išraiška buka. Žiauri. Kambarį užlieja baigiamieji rapsodijos akordai.

– Tikrai nenoriu, kad tai pasibaigtų, – liūdnai taria jis.

Ji nedrąsiai nusišypso.

– Paskelbkim paskutinį tostą.

Žiūrėdamas jai į akis, paima šampaną. Užmiršo taures. Pašoka ir nubėga į virtuvę pasiimti. Viskas turi būti tobula. Grįžęs pripila dvi raižyto stiklo taures.

– Už ką gersim?

– Už… atleidimą.

Jis dvejoja.

– Metas, – švelniai įkalbinėja ji. – Mums abiem metas nusikratyti skausmo, pavydo, pykčio, pasišlykštėjimo. Metas visiems atleisti. Ir sau.

Jis priglaudžia taurės briauną Sarai prie lūpų, provokuodamas vedžioja aplink.

– Pirmiausia pasakyk tai, Sara. Pasakyk: noriu tavęs labiau už gyvybę, Romeo.

Ji žiūri į žudiko veidą. Kvėpuoja lygiai. Balsas ramus, susitaikęs, netgi švelnus. Sako:

– Noriu tavęs labiau už gyvybę, Romeo.

Jo vokai nusileidžia, bruožai beveik angeliški.

– Tobula. Viskas tobula. – Atsimerkia, palenkia taurę, kad ji galėtų gerti.

– Už atleidimą, mano tobuloji meile. – Išgeria kone visą šampaną, nuleidžia taurę ir šypsosi Sarai – karčiai, švelniai. – Laikas, mažyte. Atpirkimas. Išgelbėjimas. – Žvilgsnis nuslysta į pagalvėlę šalia.

Lūpos prasiveria, bet neišsprūsta joks garsas. Akimirką atrodo, kad filmo juosta įstrigo projektoriuje. Viskas sustingsta. Tik ne pulsuojanti Geršvino kulminacija.

– Sara, Sara! Tu viską sugadinai! Tu kvaila kekše! – balse neapsakomas nusivylimas ir įtūžis, sugadintas jo išpuoselėtas ritualas. Nesivaldydamas klykia jai į veidą. – Peilį, šliundra! Kur tas sušiktas peilis?

Sara išspjauna pilną burną šampano į jo liepsnojančias akis. Jis apakintas, nevalingai užsidengia rankomis veidą.

Saros ausyse plaka lyg kūju, prakaitas žliaugia nuogu kūnu. Ji perpjauna paskutinę šilko giją nuo savo riešų.

Žaižaruojančio plieno ašmenys praskrieja pro jo veriančias akis. Jis išleidžia gerklinį, sielos gelmes siekiantį klyksmą, veide pasmerktojo siaubas. Sara įsmeigia peilį giliai pabaisai į krūtinę. Viskas baigiasi per širdies tvinksnį. Romeo paskutinį.

Pabaiga

Sara atsisėda ant tos pačios kėdės prie „Peržengus ribą“ vedėjos stalo. Atėjo įrašyti laidos. Prieš režisieriui duodant ženklą pradėti, Džonas drąsindamas linkteli jai ir šnabžda:

– Tai jau paskutinis kartas, Sara. – Ir pasitraukia nuo kameros.

Užsidega raudona lemputė. Sara pasirašiusi kalbą ant lapelio, bet jis sulankstytas ant stalo. Ji prabyla:

– Per pastarąsias savaites išliejau daug ašarų. Dėl sesers Melanės, Emos, kitų moterų, kurių gyvybę tas beprotis paniekino ir atėmė. Jaučiuosi tokia artima joms. Aš – viena iš jų. Visos buvom patyrusios baisią išdavystę. Visos buvom pakliuvusios į kaltės ir gėdos spąstus. Aš ir dabar kasdien vis dar kovoju su šitais jausmais. Tačiau man pasisekė. Aš galiu kovoti už džiaugsmą ir laimę, kurių mes visos nusipelnėm.

Melane… ir tu, mama… Norėčiau susiimti su jumis už rankų, kad visos galėtume išeiti iš šešėlių į šviesą. Tačiau viena jums pažadu: jūs visad būsit su manim mano širdyje.