Элис Тайтл - Romeo

– Man tavęs gaila, – murma Alegras. – Pasakyk, Maiklai, ar tai ir darydavai? Išsiliedavai kiekvieną kartą stebėdamas mamą ir patėvį lovoje.

– Galėčiau akimirksniu nušauti ir tave, ir Sarą, Džonai.

– Ir sugadinti savo svajonių pasimatymą su Sara? Kurio tiek laukei? Tu pamišęs, bet ne kvailas.

– Tai daugiau nei pasimatymas, Džonai. Tu nesuprasi. Tai šventa naktis. Bet tu teisus – neleisiu tau jos sugadinti. Dėl savęs. Dėl Saros. – Jis stumteli Sarą prie Alegro.

Saros rankos dreba, bet užsega antrankius Džonui ant riešų.

– O dabar ištrauk antrankius iš jo kišenės ir surakink čiurnas, – įsako Vagneris.

Ji stovi prie spintelės, visa apimta skausmo, drebanti, gerklė tokia sausa, kad ryjant perši.

– Išrink muziką, – komanduoja Vagneris, pistoleto vamzdžiu braukydamas jos nugara. – Pagal kurią norėtum šokti.

– Nemoku šokti.

– Tai buvo seniai, Sara. Pamiršk.

– Iš kur…

– Melanė rašė apie tavo šokių pamokas. Tėtis taip šlykštėjosi savo mažąja mergyte medinėmis kojomis. Melanė nieko nepraleido, mažyte. Aprašė kiekvieną žavingai niekingą savo gyvenimo smulkmeną ir daugelį tavųjų. Pavyzdžiui, kaip gėrei migdomuosius vaistus, pjoveisi venas. Viską žinau, Sara. – Jis palaižo Sarai žandą. Ne kaip šuniukas, norintis pasimeilinti šeimininkui – kaip žvėris, besigardžiuojantis grobiu. – Gerai, aš išrinksiu plokštelę, mažyte. Tau reikia laiko apšilti.

Griaudėja šokių muzika.

– Mmm. Melanė mėgo tokį garsą. Jos kūnas siūbuodavo melodijos taktu. Užsimerk, Sara, pajusk.

Jis pakiša rankas po suknele, liemenėle, apglėbia nuogas krūtis, randa spenelius. Pirštai erzinantys, žaismingi. Ją užlieja gėda. Toks pažįstamas jausmas. Jaučiasi tokia pat bejėgė kaip vaikystėje. Kitas vyras prieš jos valią niekina jos kūną. Įtūžis išstumia gėdą. Aš to nedarau. Tai ne mano kaltė.

Saros žvilgsnis susitinka su Alegro. Mato jo sielvartą, nusivylimą, įniršį ir bejėgiškumą.

– O kad tu žinotum, kaip ilgai laukiau šios vienintelės tobulos akimirkos, – kužda į ausį Vagneris. – Dar seniai prieš Melanę, dar neskaitęs jos dienoraščio apie tave ir tavo įžūlius darbelius. Tu vienintelė, Sara. Tu, kaip ir aš, visą gyvenimą mėgini pabėgti nuo tikrosios savęs. Šiąnakt abu užbaigsim tą melą.

– Gal tavo, tik ne mano.

– Žinojau, būsi kietesnė už kitas. Tu ypatinga. Turi pereiti skausmą, kad pajustum tikrąjį pasitenkinimą, mano meile. O tai ateis tik per visišką paklusnumą.

Alegras karčiai nusijuokia.

Vagneris nudelbia jį.

– Pažiūrėkim, ar ji jau šlapia, Džoni, ką? – Be įspėjimo nutraukia jos suknelę. Įkiša ranką į kelnaites. – Dar nesudrėko, – balsas veikiau linksmas nei pasipiktinęs. – Žinojau, tave bus sunkiausia pralaužti, Sara. Mano didžiausias iššūkis. Svajojau apie tai, mažyte. Nuostabu. Tu labiausiai priešiniesi, nes tau labiausiai to reikia. Atversiu tiesai tavąją širdį.

Sara žvelgia į Alegrą – ieško paramos, stiprybės, drąsos. Tad ryžtingai sutinka Vagnerio žvilgsnį.

– Manai, kad pažįsti mane, Maiklai, bet nepažįsti. Niekad nežiūrėsiu į tave kaip į savo išgelbėtoją. Tik kaip į kankintoją, žudiką.

– Taip, mažyte. Kovok! Pabaigoje bus saldžiau pasiduoti.

– Nekenčiu tavęs! Niekinu tave!

Jis nutraukia kelnaites. Dabar ji visiškai nuoga. Vagneris išleidžia kimų, gašlų garsą – visiškas pamišėlis.

Ji permesta kniūbsčia per meilės kušetės ranktūrį. Jis užsimoja savo juodu odiniu diržu ir lengvai, geliamai kerta jai per sėdmenis.

– Apsimetėlė, – sako ir darbuojasi greičiau. Kirčiai palieka išvirtusius raudonus rėžius ant pliekiamo kūno. Laisva ranka spaudžia jos pakaušį, gramzdindamas veidą į pagalvėlę, kad nuslopintų riksmą. – Ar jau teka sultys, mažyte?

Žaizda visai išsekino Alegrą, mato lyg pro rūką, negali susikaupti, bet vis dar kovoja.

– Nuimk man antrankius, šikniau. Leisk tikram vyrui parodyti tau, ką daryti.

Vagneris juokiasi. Diržas vėl sušvilpia. Sara gaudo orą, dūsta lyg pažįstamame sapne.

Ji nuoga guli ant nugaros, sudribusi ant pagalvėlių. Vagneris šluosto nuo skruostų prakaitą ir ašaras.

– Romeo žino, kokia tu bloga mergaitė. Sėlindavai prie tėčio durų, slapčia žiūrėdavai, kaip jis žaidžia „paslėpk snapelį“ su vyresne sesute. Ar apie tai daugiausia fantazuoji, Sara? Kaip pati darei tą su tėčiu? Ar nori pažaisti tėčio žaidimus su Romeo, princese? Išreikšti visas fantazijas, kaip tai darytum su tėčiu?

– Kaip tu darei su mama?

Sara mato, kaip kažkas šmėkšteli jo veide. Prisiminimas, akimirksnį padaręs jį bejėgį? Bet tik akimirksnį. Jo bruožai vėl sugriežtėja.

– Mama niekad manęs nemušė. Jokia moteris manęs nemušė. Jūs visos manot esančios tokios kietuolės. Bet jūs niekas. Ji turėjo savo brangiausiąjį berniuką ir išmetė kaip šiukšlę. Pasiėmė tą kvailą, prasigėrusį šūdžių. Ar žinai, kiek kainavo žiūrėti, kaip to šikniaus pimpalas lenda į motiną? Taip, Sara. Tu žinai. Viską apie stebėjimą vogčiomis. Nereikia tau pasakoti.

Jie virtuvėje, Sara alpsta iš skausmo, baimės, pasibjaurėjimo. Jis pakelia ją, ranka skaudžiai spausdamas šonkaulius. Ji neatgauna kvapo.

Aš galiu šitai išjungti, bet jei išjungsiu, nuslopinsiu – jis laimės. Neleisiu jam laimėti.

Nusviedžia ją ant kėdės, užklotos šviesiai žaliu chirurgo chalatu. Ant viršaus guli permatomos guminės pirštinės. Ją pykina.

Ant virtuvės stalo tvarkingai išdėlioti daiktai – baltas šilkinis šalikėlis, butelis prancūziško šampano, sąsiuvinis spindinčiu juodu gyvatės odos viršeliu – Melanės dienoraštis, kupinas sesers kančios, gėdos, nevilties.

Saros akys užkliudo dar vieną daiktą, padėtą nuošalyje, – raudono aksomo dėžutę. Širdies pavidalo. Ašaros be garso teka skruostais. Nusisuka ir pamato, kaip jis paima virtuvinį peilį ir iškilmingai padeda ant aksominės dėžutės dangtelio.

– Tu laimėjai jos širdį, vaikuti, ir jos atleidimą. Taip pat mano atleidimą.

Vėl svetainėje. Vagneris apsirengęs operacijai. Pastato ant staliuko neatkimštą butelį šampano ir širdies pavidalo dėžutę. Padeda peilį ant pagalvėlės. Pasideda prie kojų pistoletą.

Džonas nejudėdamas guli ant grindų už dešimties pėdų. Marškiniai kruvini, veidas išblyškęs. Tačiau, Saros nustebimui ir džiaugsmui, jis prasimerkia, pažiūri į Vagnerio pistoletą ir vėl užsimerkia. Vagneris to nepastebi – per daug užsiėmęs gėrėdamasis nuogu Saros kūnu.

– Tokie mieli stangrūs papukai, kietas užpakaliukas…

Saros riešai surišti už nugaros šilkiniu šalikėliu, tegali deginti jį žvilgsniu.

– O kaip patiko kietas Vikės užpakaliukas? Aš dar ten buvau, slėpiausi spintoje. Girdėjau, kaip jūs šnopuojat…

– Įžūlu, įžūlu, Sara. Ar žinai, kas būna smalsioms mergytėms? Gauna ką užsitarnavusios. Romeo duos, kas tau skirta, ko tikrai nori. Klaupkis, mažyte.

– Niekad. Ėsk mėšlą.

Trenkia jai per veidą.

– Vargšelė. Nori skausmo. Suprantu. – Jis pakelia ranką smogti.

– Ne, prašau, nereikia. Nemušk, prašau, – maldaudama ji pasitraukia kelias pėdas. Dar porą.

Jis paverčia tai žaidimu – kartoja jos žingsnius, judindamas klubus muzikos ritmu. Šaiposi:

– Matai, mes šokam, mažyte.

Sara nuslenka beveik iki kambario vidurio, kol Vagneriui pabosta.

– Užteks, Sara. Klaupkis.

Apsimesdama, kad pasiduoda, ji atsidūsta, paklūsta ir maldaudama žiūri į jį.