Элис Тайтл - Romeo

Ema buvo tik mokomieji manevrai – puiki generalinė repeticija. Bet Sara – premjera Brodvėjuje. Pulsuojantys smilkiniai skamba lyg aplodismentai. Perpildytoje salėje publika ploja atsistojusi. Žiūrėkit – pirmoje eilėje visos jo moterys. Audringai ploja. Nėra tik Melanės. Kur Melanė? Jis kaip paklaikęs ieško jos. Turi kur nors būti. Nė už ką gyvenime nepraleistų šio stulbinančio spektaklio.

Ak, štai kur ji – sėdi ložėje. Ploja už visus garsiau, vertina jo talentą, artistiškumą, tobulą orkestruotę. Žinojo, kad ji įvertins. Taip, Melanė buvo ypatinga. Atidavė jam daugiau už kitas – ne tik savo širdį, bet ir intymų, atvirą dienoraštį, tapusį jo biblija. Jam ypač patinka vietos, kur rašo apie jį. Ir, žinoma, apie Sarą. Skaitydamas tas vietas visad jaučia erekciją. Kartais pasitenkina, tyčia nuleisdamas spermą ant skaitomo puslapio. Tai atkuria paskutinio karto, kai įėjo į Melanę ir ją užvaldė, nuotaiką, sukuria vos ištveriamą viziją, kaip viskas bus su Sara.

Jis pasiima distancinio valdymo pultelį, įjungia televizorių. Ką tik prasidėjo penktos valandos žinios. Štai kur ji. Svarbiausia tema, kaip ir per kiekvienas žinias nuo ankstyvos popietės.

Sara jau kalba, įspūdingas veidas užpildo ekraną…

– …Romeo įtikino save, kad ir aš neatsispirsiu jo žavesiui, kad lygiai kaip kitos aukos nepajėgsiu jam pasipriešinti, kad man jo reikia taip pat, kaip ir jam manęs. Bet jis klysta – jo taktika manęs neapkvailino. Negana to – kaip ir sakiau, jau pastebiu plyšius. Jis stengiasi juos paslėpti, bet nepajėgia. Nebesivaldo ir pats tai žino. Ir aš žinau.

Saros veidą pakeičia pranešėja, patraukli juodaplaukė atsikišusiais skruostikauliais ir plačia burna.

– Tai buvo ištrauka iš Saros Rozen interviu, įrašyto šiandien su Tomu Lindsėjumi neskelbiamoje vietoje. Panelė Rozen, nužudytosios psichiatrės Melanės Rozen sesuo…

Romeo išjungia televizorių. Užsimerkia. Įsivaizduoja Sarą, vėl permąsto jos nuoširdžią kalbą. Jos tuščios pastangos apgauti save dar labiau jį sujaudina. Ir manęs neapkvailinsi, mažyte.

Sara atpirks visas jo nuodėmes. Ji bus jo atleidimas. Jų sąjungoje išnyks visas jo įtūžis, neviltis, smurto veiksmai. Saros pralaimėjimas – jos išsigelbėjimas. Ir jo išsigelbėjimas.

Galvoje vėl triukšmas, bet jau ne plojimai, o garsų chaosas – variklio burzgimas, rauda, muzika.

Ji įgauna formą, kaip visada. Ir toje pačioje vietoje. Sėdi savo naujintelaičiame, spindinčiame dviviečiame žydrame sportiniame automobilyje. Jis šalia. Juodu įvažiavo į kaimo plentą. Sukasi kasetė. Jis nori išgirsti ją ir dabar, nors ji negirdi, – Geršvino „Žydrąją rapsodiją“. Primena jai, kad tai jos mėgstamiausias kūrinys. Tačiau jos rauda užgožia muziką.

– Tu draskai man širdį.

Šįkart ne jos balsas. Jo. Jis sako tuos žodžius. Rėkia juos į jos mirtinai išbalusį veidą, akys pilnos įtūžio ir išdavystės skausmo, balse sielvartas ir kaltinimas. TU DRASKAI MAN ŠIRDĮ. TU KALE. TU PRAKEIKTA, PASILEIDUSI KALE.

Jis klykia, nepastebėdamas peilio, smingančio į jos krūtinę ir vėl pakylančio, iš pradžių net nesuvokia, kad peilį laiko jo paties ranka, kol kraujas čiurkšle išsiveržia, aptaško jo veidą, beveik apakina. Bet ir tada jis nesiliauja – vis smaigsto ir smaigsto peilį kartu su baigiamaisiais Geršvino melodijos akordais.

Cha! O ji dar sakė, kad jis neturi klausos.

Noriu visiškai atsiduoti jam ir taip pagaliau išsivaduoti iš grandinių, kuriomis visus tuos metus laikėte mane sukaustę.

M. R. dienoraštis

26

Sara nužvelgia save dideliame sesers veidrodyje. Vilki Melanės drabužiais – šilkine priglundančia vynuogių sulčių spalvos suknele. Suknelė laisvoka, jos figūra lieknesnė, todėl persijuosė juodu zomšos dirželiu. Sara nepanaši į save. Ir į Melanę nepanaši. Nepažįstama moteris – nepakartojama, provokuojanti, egzotiška.

– Pasiruošusi? Jau beveik septynios.

Sara paraudusi atsigręžia. Negirdėjo, kaip jis įėjo į miegamąjį.

– Taip.

Jis prieina arčiau.

– Nuostabu.

Sara nervingai gniaužo dirželį.

– Sara, dar gali apsigalvoti, – sako Vagneris. – Kai pasigirs skambutis, galėčiau nueiti prie durų ir pasakyti jam…

– Ką? Kad pasprukau paskutinę minutę? Ne, Maiklai, turiu tą padaryti.

– Aš būsiu visiškai arti, Sara.

– Reikia pažiūrėti kepsnį.

Vagneris sustabdo ją, kai nusigręžia nuo veidrodžio.

– Atsimink. Priversk jį nusisegti pistoletą. Ir, Sara, būk atsargi.

– Kalbi kaip žmogus, tikintis, kad Džonas kaltas. Man atrodė, tu tvirtinai, kad tai neįmanoma. Neva sutinki tai padaryti tik todėl, kad aš nusiraminčiau, įsitikinčiau jo nekaltumu.

– O jei nieko neįvyks, ar įsitikinsi?

Sara žvelgia jam tiesiai į akis.

– Kas nors vis tiek įvyks.

Sutilindžiuoja durų varpelis. Sarai užgniaužia kvapą. Ar ji tikrai pajėgs? Akimirką pasirodo, kad žemė slysta iš po kojų.

Vagneris prisitraukia ją, paliečia lūpas.

– Sėkmės, – sumurma ir nuskuba pasislėpti į virtuvę.

Sara sutinka Alegrą laiptų viršuje. Mato, kad jis švariai nusiskutęs, švarkas išlygintas. Džonas netgi apsikirpęs, rankoje laiko kvapių gėlių puokštę. Pamatęs ją apstulbsta – kad ir ko tikėjosi, tik ne šito.

– Patinka? – koketiškai klausia ji. Ne, intonacija netinkama. Per daug mergaitiška.

– Ar tikrai tam pasiruošusi? – klausia jis, neatsakydamas į klausimą.

– Kam pasiruošusi?

– Nemaniau, kad vėl norėsi būti su manim dviese.

– Prisėskim svetainėje. Vakarienė tuoj bus paruošta. Įpilsiu išgerti.

– Ketinau išsilaikyti negėręs.

– Tai įpilsiu tau sodos vandens.

– Kaip minėjau, aš tik ketinau.

Sara eina pirma, nukreipusi žvilgsnį į virtuvės duris.

– Puiki suknelė, Sara.

Ji atsigręžia.

– Ir tu gerai atrodai.

Alegras padeda gėles, apglėbia Sarą.

– Nuostabu, mažyte. – Bučiuoja godžiai, jai trūksta oro, svaigsta galva.

Atsitraukusi sako:

– Tavo pistoletas man spaudžia šonkaulius.

Alegras nusivelka švarką, atsisega perpetę, nusiima, padeda ant staliuko.

– Geriau?

Saros gerklė šiurkšti lyg švitrinis popierius. Žiūri į pistoletą. Dar lengvai gali jį pasiekti. Nieko nebus, aš nepajėgsiu.

– Kas atsitiko, Sara? Maniau, tu to nori.

Ji atsidūsta.

– Ir aš taip maniau…

– Nebijok, Sara. – Jo liežuvis perbėga jos vokais, kaklo duobute, sukiojasi apie ausį.

Sara užsimerkia, iš visų jėgų drąsindamasi. Drąsa turi eiti iš jos. Nors tiek išmoko per tą kankynę. Matai, Feldmanai, ko aš išmokau? Ir tu, Melane. Ar didžiuojies manim?

Mirksi žvakės. Švelnus vėjo dvelksmas. Ar Maiklas paliko neuždarytas virtuvės duris? Stebi juos?

Sara atsitraukia.

– Aš negaliu. Negaliu to padaryti. Prašau, Džonai, eik. Prašau. Eik. Nieko neklausinėk. Prašau.

Alegras mėgina ją sulaikyti, bet ji atsitraukia.

Jis lyg pasiduodamas pakelia rankas.

– Gerai, jei to nori.

– Taip. Atleisk.

Jis sunkiai atsidūsta ir eina prie pistoleto. Atsiveria virtuvės durys.

– Palik jį, Džonai. – Vagneris stovi tarpduryje, atkišęs tarnybinį pistoletą. Ant vamzdžio uždėtas duslintuvas. Žvilgsnis nukreiptas į Sarą. Šypsosi.

– Nebijok, Sara, – sako Vagneris.

– Ne…

Vagneris prideda pirštą prie besišypsančių lūpų.

– Dabar viskas bus gerai.

Saros širdis daužosi. Gerai? Niekas negerai. Planas ne toks.

– Ką darai, Maiklai? Tegul jis eina. Aš negaliu to padaryti. – Ji puola prie Vagnerio. Alegras mėgina sustabdyti, bet Vagneris pirmas ją sugriebia, laisva ranka apglėbia liemenį, nukreipęs pistoletą į Alegrą.