Элис Тайтл - Romeo

– Ką jūs ten veikiat?

Vagneris nukreipė žvilgsnį į Sarą ir lūpomis ištarė:

– Džonas.

Sara išblyško.

– Jai bloga, Džonai, – tarė Vagneris. – Atsigulė. Jau ketinau skambinti Feldmanui, paprašyti atvažiuoti. Kaip manai, ar psichiatrai lanko ligonius namie?

– Aš jam jau skambinau, – tarė Alegras. – Maniau, ji ten. Pakviesk ją prie telefono, Maiklai.

Vagneris atkišo ragelį Sarai. Ši pašėlusiai papurtė galvą.

– Ji miega, Džonai. Gal nežadinsiu.

– Klausyk, aptikau dar vieną pėdsaką, ketinu patikrinti, bet pranešk, kai ką nors sužinosi. Feldmanas sako, kad ją reikėtų porai dienų paguldyti į ligoninę stebėti. Jei ne, nuvežk į „Rojalio“ viešbutį, užregistruok Vilson pavarde, Siuzanos Vilson. Jei paguldytų į ligoninę – taip pat tokia pavarde. Po dvidešimties minučių pasiųsiu ten Korkį.

– Kokį pėdsaką turi?

– Tikriausiai dar viena aklavietė. Jei kas – pranešiu. Kai Sara pabus, pasakyk, kad galvoju apie ją.

– Taip, žinoma, pasakysiu, Džonai.

Po valandos Sara buvo Stenlio Feldmano kabinete. Jis atidėjo susitikimą su dviem pacientais, kad ją priimtų.

Iš pradžių Sarą apėmė keista, siurrealistinė nuotaika, lyg Feldmano kabinetas būtų ramus, nepaliestas kokonas, visiškai atskirtas nuo pasaulio, nevaldomai skriejančio už šio kambario sienų. Feldmanas sėdėjo įprastoje vietoje, prie rašomojo stalo, sukeitęs rankas ant tamsiai žalio aplanko, dešinėje – bloknotas. Atrodė, psichiatras ramiai laukia, kokiais žodžiais Sara jį apibūdins: ramus, susirūpinęs, abejingas, pasibjaurėjęs, švelnus, susinervinęs, geidulingas. Bet ar jis tikrai peržengė ribą? O gal tik jos vaizduotė peržengė?

Sara beveik panoro išsitiesti ant juodos odinės kušetės, galvūgalyje – švari servetėlė. Jautėsi išsekusi, traukė atsigulti, vis dėlto pasirinko kėdę priešais Feldmaną. Mėgino, kaip ir psichiatras, sukryžiuoti rankas prieš save, bet nepajėgė – tik gniaužė ir grąžė.

– Nežinau, kodėl atėjau.

Feldmanas linktelėjo.

– Anksčiau pajėgdavau nuskandinti mintis, bet dabar jos ten nelieka. Žinau, manot, kad šitaip geriau, bet mane plėšo į gabalus. – Ji kimiai nusijuokė. – Labai simboliška.

Sarai neprasprūdo, kad psichiatras susiraukė, bet žvelgė užjaučiamai.

– Taigi manai, kad psichinės kančios tave graužia iš vidaus, o Romeo ketina smogti iš išorės – dvi galingos, griaunančios jėgos. Kad pasijustum saugi, kiekvieną reikia atskleisti ir sunaikinti.

Sara dvejojo.

– Aš dar ne apie viską pasiruošusi kalbėti, bet reikės, kai ateis laikas. Jei iš viso ateis…

– Bijai, kad tavo laikas baigiasi?

– Romeo suviliojo mano protą, o dabar… – jos balsas virptelėjo. – Manau, ėmė gundyti kūną. Sakė, kad saugausi jam, kad tik jis privers mane degti. Ir tai tiesa.

– Kas tiesa?

Atsakymas pareikalavo dar didesnių pastangų.

– Kad pamilau žmogų, galbūt planuojantį nužudyti mane, – kimiai tarė ji.

– Džoną Alegrą?

– Ir jūs taip manot.

Feldmanas papurtė galvą.

– Tik žinau, kad jis tau neabejingas. Aiškiai buvo matyti, kai buvo užėjęs pasikalbėti. Ir kai neseniai skambino…

Saros akys prisipildė ašarų.

– Aš tiek daug papasakojau Džonui. Bet jei jis Romeo, tai iš pat pradžių suprato mane daug geriau, negu aš pati save.

– Ką suprato?

Sara grąžė rankas.

– Kad aš tokia pat kaip Melanė. Ir kaip kitos. Kad nesąmoningai trokštu prievartos, pažeminimo, kančios. Nes tebemyliu jį. Netgi žinodama, kad jis – mano kankintojas, mano žudikas. Apėmė toks siaubingas bejėgiškumas – kad mano likimas jau seniai nulemtas. Ir Romeo geriau už mane žino, kad niekur nepabėgsiu. Visad reikia mokėti už nuodėmes.

– Papasakok man apie tą kitą Sarą.

Ji nesuvokdama pažvelgė į Feldmaną.

– Kokią kitą Sarą?

– Tą, kuri pamilo.

– Žmogžudį? Beprotį?

– Luktelėk. Trumpam atmeskim tą prielaidą. Juk tai ir tėra prielaida?

– Taip. Dabar mes, tai yra policija, tikrina kitą įtariamąjį – mano kaimyną, – Saros balse pasigirdo vilties kibirkštėlė.

Feldmanas sunėrė rankas. Atrodė įspūdingai ramus.

– Taigi papasakok, ką jauti mylėdama.

– Niekad nemaniau, kad pajėgsiu ką nors pamilti. Na, taip, myliu savo draugą Bernį. Bet turiu galvoje… – Ji nerado žodžių, kaip pasakyti.

– Seksą?

– Taip, – tarė išraudusi, bet tuoj vėl išbalo. – Tačiau aš ir tą sugadinau. Sekse labiau sugebu nuvilti, negu patenkinti.

– Šiomis aplinkybėmis tikriausiai pasielgei protingai, Sara. Jei manai, kad Džonas Alegras – Romeo…

– Galvojat, kad todėl jį myliu? Nes manau, jog jis Romeo? O ne todėl, kad ne Romeo?

– Ar taip tau pačiai atrodo?

– Galėjau lažintis iš milijono dolerių, kad sviesit tai man į veidą, Feldmanai.

– Svarbu, kaip tau pačiai atrodo, Sara.

– Aš vis dar kabinuosi už vilties, kad tai Vikė – mano kaimynas transvestitas. Suprantu, kad bjauru šitaip galvoti, visiškai nepriimtina, bet verčiau Vikė negu Džonas. Verčiau bet kas negu Džonas.

– Taigi pati atsakei į savo klausimą.

– Į kurį? Turiu jų visą krūvą.

Feldmanas padarė savo reikšmingąją pauzę – davė laiko pačiai suvokti.

Neužtruko ilgai.

– A, ar myliu Džoną Alegrą dėl to, kad jis Romeo, ar dėl to, kad ne Romeo.

Feldmanas šyptelėjo – Saros atpildas.

O Sara, vis girdžiu jūsų balsus vestibiulyje tą naktį. Girdžiu tavo balse sumišimą ir ašaras, jo įtūžį ir melą. Verkiu po apklotu, dar šiltu nuo jo kūno, jausdama savyje dar šiltą jo sėklą. Nekęsdama jo. Mylėdama jį. Sara, Sara, atleisk man, Sara.

M. R. dienoraštis

24

– Norėčiau, kad apsigalvotum, Sara, – tarė Vagneris važiuojant iš Feldmano kabineto Misijos rajono link.

Nustojo lyti. Saulė kaitino netgi per rūką.

– Neapsigalvosiu.

– Tada leisk man…

– Pats žinai, kad mano planas geresnis.

– Bet daug rizikingesnis tau, – nesutiko Vagneris.

– Ne, jei tinkamai suvaidinsi savo vaidmenį.

– Žinau, abu turim vilčių, Sara, bet reikia pripažinti, kad tai ilga istorija. Netgi jei kuriame nors klube atpažintų tavo kaimyną toje dešimties metų senumo nuotraukoje…

– Tai būtų pradžia. Galėtume sekti toliau, – nepasidavė ji. Norėjo įžvelgti nors optimizmo šešėlį, bet Vagnerio veidas kėlė nerimą savo ramumu.

– Negali atsikratyti įtarimų dėl Džono, ar ne? Nori nuraminti mane? Ar bent tiki, kad Vikę išvis galima įtarti?

– Žinoma. Argi sutikčiau su tuo rizikingu planu, jei netikėčiau?

– Bet… – Sara žinojo, kad „bet“ lieka.

Vagneris gūžtelėjo pečiais.

– Nuo tavęs nieko nenuslėpsi, Sara. Turėsiu parodyti ir jo nuotrauką. – Nereikėjo nė paminėti Džono vardo.

– Tu nieko nerasi, – grėsmingai tarė Sara.

– Aš nieko nerasiu, – sutiko Vagneris.

Sara pažvelgė į jį. Ar jis tuo tiki?

Kelias minutes abu tylėjo, tik ūžė „Ugnies paukščio“ variklis.

Jie sustojo prie raudono turgaus šviesoforo. Gatvėje berniūkštis siūlė laikraščius. Antraštėse mirgėjo Romeo vardas. Vagneris pažvelgė į Sarą ir vėl nukreipė žvilgsnį į šviesoforą.

– Ant Greisės veido buvo mėlynių. Taip parašyta skrodimo protokole.

Sara krūptelėjo nuo šios pastabos.

– Na ir kas? Ji krito iš septinto aukšto, ar ne?

– Nukrito ant pakaušio.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Nieko.

– Bet taip nemanai. Tai kodėl jos mirtį palaikė savižudybe?