Элис Тайтл: Romeo

– Ir manė, gal įstengčiau jį perkalbėti. Tai aš pasiūliau jiems drauge nueiti pas psichiatrą. Greisė prisipažino, kad jau lankosi, o Džonas nesutinka pas jį vaikščioti. Minėjo vyrą. Neprisimenu pavardės, bet ne Denisoną.

– Džonas pasakojo, kad kai ji nusižudė, jie jau gyveno atskirai, bet neminėjo, kad norėjo skirtis. Ar jis grįžo pas ją?

Vagneris papurtė galvą.

– Po mėnesio ji vos nenusinuodijo tabletėmis. Džonas nieko nesakė apie tai.

– Greisė pasakė?

– Ji paskambino po dviejų savaičių. Tikriausiai atrodžiau jai kaip laiptelis prie Džono. Tada ir pasakė, kad lankėsi pas tavo seserį. Man atrodo, kad jai kildavo haliucinacijų.

– Ką turi galvoj?

– Kalbėjo visokias kvailystes. Žinai, kaip būna…

– Ne, nežinau, – tarė Sara. Vagneriui išsisukinėjant jos nerimas augo.

– Neatsimenu, ką ji tiksliai sakė, Sara.

– Sakė, kad Džonui patinka mano sesuo?

Vagneris gūžtelėjo pečiais. Paskui, pastebėjęs besisukantį diktofoną, išjungė.

– Greisė buvo trenkta, Sara.

– Jam patiko Melanė, – nepasidavė Sara. – O Melanei patiko Džonas. Pats Džonas sakė.

– Gerai, tai kodėl klausi manęs?

– Todėl, kad nežinau, ar tas potraukis prasidėjo prieš Greisės savižudybę, ar po jos, ir kiek toli jie nuėjo.

– Kur tu suki, Sara?

– Tai ne aš, tai Bilas…

– Ką jis tau sakė? Kad tarp Džono ir Melanės kažkas buvo? Nesąmonė, Denisonas įtūžęs.

– Bet nebūtinai meluoja. – Sara negalėjo nusikratyti jausmo, kad žvelgia į viską per tankią užuolaidą.

– Sara, paklausyk. Tu pasijusi daug geriau, kai sučiupsim Denisoną ir rasis daugiau įrodymų. Daugybė žmonių tuo užsiima. Pora jų vaikšto po sekso klubus, šiandien ir pats dar apeisiu. Kas nors atpažins Denisoną, ir mozaika bus sudėliota. Pamatysi.

Kodėl jis taip stengiasi ją įtikinti?

Vagneris giliai užsitraukė dūmo, pakilo, pasiėmė striukę. Iš kišenės iškrito popieriaus lapas ir nuskrido prie Saros kojų. Ji pakėlė, norėjo paduoti Vagneriui, bet pastebėjo Alegr pavardę viršuje. Sara pažvelgė atidžiau. Greisės Alegr skrodimo išvados. Ji greit pakėlė akis į Vagnerį.

– Kas čia?

– Nieko. – Vagneris išplėšė lapą jai iš rankų. – Ei, mūsų arbata vėsta. Einu pašildysiu, – pasakė gesindamas cigaretę į nepriekaištingai švarią peleninę.

Sara nusekė Vagnerį į virtuvėlę. Jis vėl įjungė viryklę.

– Kodėl pasiėmei tą pranešimą, Maiklai?

Jis žiūrėjo į nušveistą vis neužverdantį arbatinuką.

– Kaip sakydavo mano mama – kai ko nors labai lauki, niekaip neįvyksta.

– Pakaks, Maiklai. Jei ką žinai, klok.

Jis nenoriai atsigręžė.

– Tu įsimylėjusi Džoną, Sara?

– O Dieve, tu tikrai ką nors žinai.

Nespėjus jam atsakyti, suzvimbė pranešimų gaviklis, išgąsdindamas abu.

– Reikia paskambinti, – žvaliai tarė Vagneris, eidamas prie sieninio telefono.

Vagneris stovėjo nugara į Sarą, arbatinukas jau švilpė, nustelbdamas jo žodžius. Kol Sara perkėlė arbatinuką ant šaltos kaitvietės ir išjungė degiklį, Vagneris padėjo ragelį. Jis neatsigręžė ir Sara nematė jo veido, užtat matė nulinkusius pečius.

– Kas atsitiko?

– Denisonas atkrinta, – Vagnerio balse pasigirdo įtampa, lyg būtų stengęsis neparodyti nusivylimo ir pykčio.

– Ką? Kodėl?

– Skambino Rodrigesas. Iš Gailestingumo ligoninės.

– Kas guli Gailestingumo ligoninėje? – Ar Denisonas taip pat mėgino nusižudyti? Jis tikrai atrodė prislėgtas. O gal dar blogiau – vėl Romeo ką nors nužudė? Ar ji kalta dėl dar vienos žmogžudystės?

– Ne kas guli, o ką rado.

– Nesuprantu.

Vagneris atsisėdo prie virtuvės stalo.

– Rodrigesas apklausė Denisono kolegą. Dirba viename kabinete.

Sara atsisėdo priešais.

– Karlą Torpę?

– Taip. Torpė gyrė gerą Denisono būdą, paminėjo, kad Denisonas pasisiūlė būti kaulų čiulpų donoru Torpės sūnui, kuriam prieš metus nustatė vėžį. Bilui atliko tyrimus.

– Gailestingumo ligoninėje? – Sara vis dar nieko nesuprato.

– Rodrigesas patikrino Denisono kraujo tyrimus. Iš pradžių manė, kad pagaliau pasiekė pergalę. Denisono ir Romeo ta pati kraujo grupė ir rezus faktorius – A pliusas. Atsižvelgiant į kitus įkalčius, to pakaktų Denisonui sulaikyti, paimti kraujo ir atlikti visą DNR tyrimą.

– O kas ne taip?

– Rodrigesas kortelėje pastebėjo kitą skaičių. Jo leukocitų antigenas. Rodrigesas sako, kad tai histologinio suderinamumo tyrimas. Kad ir kaip ten būtų, jis paskambino mūsų teismo medicinos ekspertui, ir, atrodo, kad Romeo ir Denisono leukocitų antigenas nesutampa.

– Tai automatiškai išbraukia Bilą iš įtariamųjų sąrašo?

– Taip. Teismo medicinos ekspertas dar patikrins, bet…

– Neteikia vilčių, – liūdnai užbaigė Sara.

– Tu vis tiek gali apkaltinti jį pasikėsinimu.

Sara netgi neatsakė į šį pasiūlymą.

Virtuvėje pakibo keista tyla, tik tyliai šnypštė arbatinukas. Vagneris prisidegė kitą cigaretę, užsitraukė, išpūtė dūmus.

– Dar lieka tavo kaimynas, Vikė, ar ne? Mums reikės gauti jo nuotrauką, kurioje jis vyras.

– Galiu gauti, – tarė ji.

– Ką?

– Jis turi. Aš mačiau. – Taip, reikia pasidomėti Vike. Sara jau seniai įtaria transvestitą. Jei kas nors iš klubo prisimintų jį, o gal net su viena iš aukų…

Ji pamatė susirūpinusią Vagnerio išraišką.

– Kas?

– Nieko.

– Tu nemanai, kad tai Vikė. Tada… kas?

Vagneris nervingai perbraukė per plaukus.

– Nesakiau, kad tai ne Vikė.

Sara trinktelėjo delnais per stalo viršų.

– Velniop, Maiklai! Užteks vaikščioti ratais. Šitaip nieko nebus. Kodėl pasiėmei Greisės Alegr skrodimo aprašymą? Kodėl slėpei, kad tarp Džono ir Melanės buvo romanas? Mums abiem kyla tos kvailos mintys, kad tai… kad tai jis. Tikinam save, kad išsikraustėm iš proto, bet…

Suskambėjo telefonas.

– Gyvas vargas, – Vagneris tyliai nusikeikė. – Kas dar?

Jis pakėlė ragelį. Po akimirkos tarė:

– Pala. – Ir atkišo ragelį Sarai. Veide trūkčiojo raumuo. – Tai jis.

Sara viską perskaitė Vagnerio veide. Ledine ranka paėmė ragelį, nenukreipdama žvilgsnio nuo Vagnerio.

– Džonai?

– Bernis sakė, kad Maiklas nusivežė tave pas save. Ar viskas gerai?

– Taip.

– Nori pareikšti kaltinimą Denisonui dėl pasikėsinimo? Bijau, kad tai ir viskas prieš jį. Kitais atžvilgiais jis švarus. Vienas iš mūsiškių…

– Maiklas jau kalbėjosi su Rodrigesu, – pertraukė ji bespalviu balsu.

– Atkrito dar vienas puikus įtariamasis. Visa grupė raunasi plaukus nuo galvų, mes tokie nusivylę. Rodrigesas nori skambinti į psichiatrijos ligoninę. Kai pagalvoju, kad tas gudrus niekšas šaiposi iš mūsų, sukiodamasis aplink…

Saros akys nuo įsitempusio Vagnerio veido nukrypo į langą. Prasidėjo liūtis. Sara vėl pasinėrė į praradimų ir sąmyšio jūrą.

– Klausyk, šiandien man jau visko gana, – tarė Džonas. – Užsuksiu pas Maiklą ir mes…

– Ne, – riktelėjo Sara, nepajėgdama nuslėpti išgąsčio.

– Maniau, gal papietautume kartu. Prašau, Sara. Žinau, ką tu jauti. Negaliu to ištverti.

Kaupėsi ašaros. Negalėjo jų sulaikyti. Ar jauti mano meilę ir atsidavimą?.. Žada nepakartojamą malonumą, kokį tik aš tau galiu suteikti. Žinau, tu kenti. Žinau, ko tau reikia… Nes tik aš tave suprantu…

Ji maldaujamai pažvelgė į Vagnerį. Jis paėmė ragelį.