Элис Тайтл - Romeo

– Nedaryk nieko kvailo, – įspėjo Denisonas. – Neverta.

Sara pamatė, kad durys vėl ėmė vertis. Tai jos vienintelė galimybė. Stipriai pastūmė Denisoną – taip, kad jis prarado pusiausvyrą ir griuvo už lifto durų ant rūsio grindų.

– Sara, Sara… prašau…

Durys užsivėrė.

Susijaudinęs Endrius Bačenonas, – kaulėtas veidas išvargęs, pečiai sulinkę, – puolė prie Vagnerio, vos tik šis įžengė į Reabilitacijos centro registratūrą.

– Kur ji? – reikliai paklausė Vagneris.

– Atėjusi Sara buvo tikra isterikė. Laimė, vienas iš mūsų konsultantų įstengė ją nuraminti. Sara nesakė, kad į ją kėsinosi fiziškai, bet, manau, reikėtų paguldyti į ligoninę ir ištirti psichiką. Ji kaip pamišusi. Žinoma, aš užjaučiu, bet, kai pacientai ateina ir…

– Užsičiaupk! – riktelėjo Vagneris.

Plonos Bačenono lūpos iš karto sustingo. Vagneris lyg pistoletą nukreipė pirštą į Bačenoną.

– Kur ji?

– Pono Grosmano kabinete. Klausykit, detektyve, mes visi sukrėsti. Jei kuo nors galėtume padėti…

– Jau sakiau, kuo galite padėti…

Bernis prisitraukė prie Saros vežimėlį, apkabino ją per pečius. Kai durys atsivėrė, abu pakėlė galvas. Vagneris priėjo prie Saros.

– Jis tave sumušė? Reikia gydytojo?

Sara buvo išblyškusi, bet akys žvelgė giedrai.

– Ne.

– Kas atsitiko?

– Tas šunsnukis Denisonas užrėmė ją tarnybiniame lifte – štai kas atsitiko, – įsiterpė Bernis. – Kodėl su ja nebuvo policininko?

Vagneris nekreipė į jį dėmesio, nenuleisdamas akių nuo Saros.

– Džonas laukia Denisono prie namo. Pasiuntėme žmones ir į jo darbą, jei ten ateitų. Turi duoti parodymus, Sara. Bet nenorėčiau čia.

– Tik jau nevešit jos į nuovadą, – paprieštaravo Bernis.

– Mano namai Lagūnoje, – paaiškino Vagneris. – Automobiliu nereikės nė dešimties minučių. Išgersim arbatos ir pasikalbėsim. – Jis pažvelgė į Bernį. – Jei norit važiuoti kartu, neprieštarausiu.

– Viskas bus gerai, Berni, nesijaudink.

– Nakvosi pas mane? – paklausė Bernis.

– Susiklosčius tokiai padėčiai, – įsiterpė Vagneris, – manau, būtų protingiau apgyvendinti Sarą viešbutyje, policija prižiūrėtų. Pažadu, mes ja pasirūpinsime.

Sara prisiminė Alegrą – jis taip pat prisiekinėjo ją saugosiąs.

Sara žiūrėjo į tamsius debesis, pasiruošusius pratrūkti lietumi. Vagneris padėjo išlipti iš automobilio prie savo siauro daugiabučio namo Lagūnoje.

– Keista, – tarė ji. – Taip ilgai buvo gražus oras, o nuo Melanės žmogžudystės nesiliauja liję.

– Aš kaip toje dainoje pažadėsiu tau, kad saulutė pasirodys rytoj, – švelniai paerzino Vagneris.

Sara nusišypsojo.

– Tu mielas vaikinas, Vagneri.

– Taip, taip. Visos tą sako.

Jis įleido ją į švelniai oranžinį namą ir nusivedė į antrą aukštą.

– Gražu, – tarė Sara, įėjusi tiesiai į svetainę: baltos sienos, pilka kiliminė danga. Pušinės žaliuzės buvo atitrauktos, pro langus matyti Lafajeto parkas.

Sara pasijuto dar didesnė apsileidėlė, palyginusi savo namų netvarką su švariu, šiuolaikišku Vagnerio butu. Netgi didžiulė stiklinė peleninė ant staliuko be jokios dėmelės, nors kambaryje buvo justi silpnas cigarečių kvapas. Baldų mažai: sulankstomoji sofa, juodas lakuotas kavos staliukas, pora pintų krėslų su spalvingomis kartūninėmis pagalvėlėmis – rytietiško stiliaus, Sara spėjo, kad Vagneris krėslus pirko Japonų mieste netoliese. Ant sienų jokių paveikslų, tik didelis veidrodis sidabriniais rėmais virš židinio, šis atrodė, lyg jo niekada nekūrentų.

– Ar seniai čia gyveni? – Sara tyčia pradėjo nereikšmingą pokalbį, nenorėdama prisiminti slegiančio susidūrimo su Denisonu, nenorėdama galvoti apie tuos keliančius nerimą dalykus, kuriais jis kaltino Džoną.

– Maždaug šeši mėnesiai. Dar nespėjau tinkamai įsirengti, tik nusipirkau kelis reikalingiausius daiktus. Trūksta moters rankos?

– Labai švaru.

Vagneris šyptelėjo.

– Todėl, kad beveik nebūnu namie. Klausyk, užplikysiu arbatos. Pailsėk kelias minutes. Kai būsi pasiruošusi, papasakosi, kas tarp judviejų su Denisonu įvyko.

Vagneris jau iš automobilio pasikalbėjo su porininku. Nenuostabu, kad Alegras nerado psichiatro nei namie, nei darbe – dingo išsigandęs, kad nesuimtų. Vagneris nuėjo į virtuvę užkaisti arbatinuko.

– Gyveni vienas? – paklausė Sara.

– Taip. Kelis mėnesius gyvenau Berklyje su viena moterimi, bet ji nusprendė, kad neištvers policininko.

– Gaila. – Sara sunėrė rankas ant krūtinės ir vėl nuleido pajutusi besidaužančią širdį.

– Nesigailėk, – atsišaukė jis. – Mes nebuvom vienas kitam skirti.

Vagneris grįžo po kelių minučių, nešinas dviem garuojančiais puodeliais.

Sara sėdėjo pintame krėsle. Padėjęs puodelius ant staliuko, Vagneris atsisėdo šalia, iš kišenės išsitraukė diktofoną.

– Pradėsim? – švelniai pasiūlė.

Sara užsikirsdama ėmė kalbėti. Buvo ypač sunku pasakoti apie tai, ką Denisonas kalbėjo apie savo ir Melanės intymų gyvenimą. Bet kokia prasmė slėpti nuo Vagnerio? Jis jau skaitė Melanės dienoraščio ištraukas.

– Prisiekia esąs nekaltas, – tarė Sara. – Buvęs pas Emą tik valandą. Ji laukusi kito. Anot Bilo – Romeo.

– Žinoma, – sarkastiškai pritarė Vagneris.

– Įmanoma. Aš nežinau. Atrodė, Denisonas labiausiai rūpinasi savo brangiąja reputacija. Tai nevisiškai atitinka mano nuomonę apie Romeo.

– Kodėl ne?

– Nemanau, kad Romeo kas nors rūpi be jo manijos. Niekas nesvarbu – tik aukų gundymas.

– Romeo – geras aktorius. Ar jau viską pasakei?

Viską, išskyrus tą Denisono numestą bombą apie Džoną, jo žmoną ir Melanę. Sara sėdėjo grąžydama rankas ant kelių.

Vagneris pasilenkė į priekį.

– Kas tau, Sara?

– Nieko. O jei… o jei jūs vėl suklydot? Jei tai ne Bilas?

– Jis susijęs su trimis aukomis. Dvi iš jų gydė, buvo vedęs… tavo seserį. Liudytojai jį matė einantį į Emos butą žmogžudystės vakarą. Dėl Dievo meilės, Sara, jis vos nepribaigė tavęs lifte.

Sara išblyško.

– Atleisk. Aš toks nejautrus menkysta… – Vagneris atrodė priblokštas.

– Ne, – pertraukė ji. – Tu nesi menkysta, Maiklai. Tu geras, jautrus, padorus vaikinas. Tikriausiai tu teisus, turbūt tai Bilas…

– Ne, pala. Ir tu teisi, Sara. Negalim nekreipti dėmesio į kitas versijas, kol neįrodysim, kad tai Bilas. Tikrinam ir tavo kaimyną – tą persirenginėjančią karalienę. Džonas pasakojo apie tavo įtarimus.

Sara pažvelgė Vagneriui į akis.

– Ar žinojai, kad Džonas su žmona gydėsi pas Melanę?

– Ką? Kodėl paklausei? Juk kalbėjom apie bylą prieš Denisoną ir tą karalienę.

Sara dvejojo.

– Ryšys yra. Bent jau su Bilu Denisonu.

– Nesuprantu. Koks ryšys?

– Tik atsakyk į klausimą. Ar žinojai?

– Na… – nutęsė jis.

– Žinojai… – Sara pajuto, kaip sugniaužė širdį.

Vagneris atsiduso.

– Ji man sakė, bet kaip tai susiję…

– Melanė sakė?

– Žinoma, ne. Džono žmona, Greisė.

– Pažinojai Greisę?

– Ne itin. Pirmą kartą daugiau pasikalbėjome po dienos ar dviejų, kai ji atsiėmė kaltinimą prieš Džoną. Ji man paskambino, paprašė susitikti išgerti kavos.

– Kodėl norėjo susitikti?

– Nežinau, gal kad mudu porininkai.

– Kaip suprasti?

– Ji sielvartavo, kad Džonas išsikėlė iš buto, kad nori skirtis.

– Ir? – Sara traukte traukė iš jo žodžius.