Элис Тайтл - Romeo

– Gerai, – tarė Vagneris stodamasis ir įsikąsdamas nebaigtą rūkyti cigaretę.

– Tiesa, o kaip dėl to sadomazochistų klubo Ričmonde? To, kuriame, pasak Saros, lankėsi Ema ir Diana Korbet?

– Dar neaptikau, – tarė Vagneris prisidegdamas.

– Korki, metas vėl apeiti sekso klubus.

Korkis pamojo ir išėjo.

Kai ir juodu susiruošė eiti, suskambėjo telefonas.

– Atsiliepsiu, – tarė Vagneris.

Alegras linktelėjo ir luktelėjo pažiūrėti, ar nieko svarbaus. Gal Sara apsigalvojo ir skambina, nelaukdama jo skambučio.

– Žmogžudysčių skyrius. Čia detektyvas Vagneris.

Kitame laido gale kiek patylėjo ir tarė:

– O, sveiki, detektyve. Nežinau, ar mane prisimenat.

Moters balsas pasirodė girdėtas.

– Čia Lorena Ostin, Karenos motina. Neseniai su jumis kalbėjomės. Buvot mano juvelyrikos parduotuvėje. Na, ne mano, aš ne savininkė. Norėčiau ja būti.

– Žinoma, prisimenu, – tarė Vagneris. – Kaip laikotės, ponia Ostin?

– Ačiū, gerai. Žinoma, kiek įmanoma.

– Taip, suprantu. – Vagneris išplėtęs akis pažvelgė į Alegrą.

– Tikiuosi, nesutrukdysiu, detektyve Vagneri, bet šįryt parduotuvėje apsilankė Karenos mokyklos draugė su sužadėtiniu. Norėjo pirkti sužieduotuvių žiedą. Nežinojau, kad ji atsikėlusi į San Franciską. Karena nebuvo minėjusi. Pasirodo, Erika kalbėjosi su Karena kelios dienos prieš… prieš Karenos mirtį.

Vagneris laukė, kol moteris sutramdys ašaras.

– Klausėt, detektyve, ar nieko nežinau apie psichiatrą, pas kurį galbūt Karena gydėsi ar su kuriuo galbūt susitikinėjo, ir aš niekuo jums nepadėjau. Tikrai nemaniau, kad Erika ką nors žinotų apie Karenos asmeninį ar viešą gyvenimą. Jos tik tą kartą ir kalbėjosi telefonu. – Ji vėl patylėjo. – Dukros ne viską pasakoja motinoms, – ramiai tarė. Tą patį buvo sakiusi per susitikimą.

– Ar Karena užsiminė Erikai apie Bilą Denisoną? – paklausė Vagneris, kad girdėtų Alegras, kuris pastatęs ausis klausėsi pokalbio prie durų.

– Ne.

Vagneris pažvelgė į Alegrą ir papurtė galvą.

– Bet Karena sakė susipažinusi su vyriškiu, kuris jai labai patinkantis.

– Klausau.

– Karena sakė, kad susitikinėja su policininku. Policijos pareigūnu.

Vagnerio žvilgsnis įsmigo į Alegrą.

– Kas? – lūpomis paklausė Alegras.

Vagneris nenuleido akių nuo porininko.

– Ar tai viskas, ponia Ostin? Karena daugiau nieko nesakė draugei?

– Nepasakė Erikai vardo, tik kad nepanašus į jos ankstesnius draugus.

– Daugiau jokių smulkmenų?

Alegras suraukė antakius.

– Dėkui, ponia Ostin. Pamėginsim patikrinti, – tarė Vagneris ir padėjo ragelį.

– Karenos Ostin mama? – paklausė Alegras.

Vagneris linktelėjo.

– Ką sakė?

Vagneris naršė dokumentus ant stalo.

– Nieko. Liūdna vieniša moteris sielvartaudama griebiasi ir už šiaudo.

– Ką žadėjai patikrinti? – nepasidavė Alegras.

Vagneris gūžtelėjo pečiais.

– Nieko ypatingo. Mano, kad dukra turėjo pasimatymą su kažkuo iš savo draugijos. Netgi vardo nežino.

– Kas tau?

– Nieko. Kartais paveikia pokalbiai su aukų artimaisiais.

– Tavo tokia keista išraiška, Maiklai, lyg kažką slėptum. Kodėl?

– Ko išsigandai? Juk sakiau…

– Jei tai dėl vakar, kai jūs įsiveržėt ir užklupot mane su Sara…

– Klausyk, čia ne mano reikalas, Džonai…

– Taip, kalbėk. Klok atvirai, Maiklai.

Vagneris gūžtelėjo pečiais.

– Ji perėjo pragarą. Galbūt dabar ne pats geriausias… tinkamiausias laikas… ji tokia pažeidžiama ir…

– Ir ką? – Alegro tonas darėsi vis karingesnis, o Vagnerio – vis ramesnis.

– Nieko. Nekišiu nosies ne į savo reikalus. Gerai?

– Puiku. Tikrai puiku. – Alegras buvo prie durų. – Eini?

– Tuoj. Tik įrašysiu kelias eilutes į Karenos bylą apie motinos skambutį, kad viskas būtų padaryta laiku.

– Tu teisus, – tarė Alegras.

Jo žvilgsnis užkliudė telefoną. Ar skambinti Sarai? Tikriausiai ji jau darbe. Ar apsisprendė? Beprotiškai trokšta ją pamatyti. Vakar viskas taip blogai – net gėdingai – baigėsi… Šį vakarą norėtų ištaisyti. Geriau paskambins iš telefono būdelės, kad niekas nesiklausytų.

– Iki, – tarė Alegras, išsprūsdamas pro duris.

Vos jam išėjus, Vagneris priėjo prie bylų spintų prie galinės sienos, išsitraukė nutrauktų bylų stalčių, paieškojo, kol rado norimą, ir išėmė viršutinį lapą.

Greisės Alegr skrodimo išvados. Vagneris sulankstė lapą ir įsikišo į striukės kišenę. Paskui grįžo prie rašomojo stalo, pervertė telefonų knygą, rado reikiamą numerį ir surinko.

– Juvelyrikos parduotuvė.

– Ponia Ostin?

– Taip.

– Čia detektyvas Vagneris. Atsiprašau, kad trukdau.

– Netrukdot, detektyve. Pirkėjų nėra. Rami diena.

– Pamiršau paprašyti jūsų dukters draugės pavardės ir adreso. Dar telefono, jei jums…

– Žinoma, detektyve. Ji su sužadėtiniu išsirinko gražų žiedą – deimantas vieno ir keturių dešimtųjų karato. Žinoma, užsirašiau visą reikiamą informaciją. Turėčiau rasti savo kartotekoje. Taip, yra prie F – Erika Forster. Greit bus Dokins. Šiais laikais dauguma pasilieka savąją. Erika sakė, kad pasirinks vyro pavardę. Man atrodo, tai puiku. Aš tikriausiai senamadiška. Manau, Karena būtų padariusi tą patį. Bent jau patinka taip galvoti.

– Ir aš manau, kad tai gražus paprotys. Aš nevedęs, bet jei kada nors vesiu… Gerai. Norėčiau pasikalbėti su Karenos drauge…

Ponia Ostin padiktavo Vagneriui Erikos adresą ir telefono numerį.

– Norėčiau daugiau padėti, detektyve Vagneri. Per žinias dar nesakė, kad tam vyrui, kur ligoninėje, jau pateiktas kaltinimas. Todėl ir norėjau pasakyti apie policininką. Niekad nežinai…

– Dėkui, ponia Ostin. Visad naudinga viską patikrinti. – Vagnerio akys nukrypo į tuščią Alegro kėdę. – Jūs teisi. Niekad nežinai…

– Niekas nesugrąžins mano mergaitės. Tik meldžiuosi, kad sučiuptumėt tą vyrą, kad jokia miela, gyvybinga moteris netaptų to pabaisos auka. Nė viena motina nenori gyventi ilgiau už savo vaiką, detektyve Vagneri.

Vagneris nustebo pajutęs, kad akys prisipildo ašarų.

– Taip, ponia Ostin. Tikra tiesa.

Žmonės vadina Romeo laukiniu, piktąja dvasia, žiauriu iškrypėliu, o jis pats tvirtai įsitikinęs esąs nesuprastas romantikas.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

23

Pirmadienį pusę dešimtos ryto patrulinis automobilis nuvežė Sarą prie užpakalinių jos įstaigos pastato durų. Nepastebėta įsmukusi į vidų, Sara nuskubėjo prie tarnybinio lifto durų kaip tik joms atsidarant. Išėjo valytojas, stumdamas vežimėlį. Sara įėjo į tuščią kabiną ir spustelėjo septintą aukštą.

Trečiame aukšte liftas sustojo, durys atsivėrė, įžengė aukštas vyriškis, ant akių užsimaukšlinęs beisbolo kepurę. Sara, žvilgtelėjusi į vyriškio veidą šešėlyje, išsigandusi aiktelėjo. Ji pamėgino apeiti vyriškį šonu ir prasmukti pro duris, bet jis užtvėrė kelią.

Liftas ėmė kilti, tada trūktelėjęs sustojo – Bilas Denisonas paspaudė avarinį mygtuką.

– Nebijok, Sara. Neketinu tavęs skriausti. Mums reikia pasikalbėti.

Sara prisivertė griežtai pažvelgti į jį.

– Kaip tu?..

– Vakar, po slegiančio pokalbio su tavo draugužiu detektyvu Alegru, buvau atvažiavęs prie tavo namų. Bet rajone knibždėte knibždėjo policininkų ir žurnalistų. Tikėjausi įsmukti pro užpakalines duris, bet ir tas saugojo.