Элис Тайтл - Romeo

– Taip, visiškai aiškiai. Vėl déjà vu .

– Ar mėginsi žudytis, kol pavyks, Sara? – Alegro balsas skamba kaip glamonė.

– Ir nuvilti Romeo, neleisti jam pasižymėti?

– Nekalbėk šitaip.

– O kaip turėčiau kalbėti, Džonai?

Alegras vėl suėmė Saros riešus. Šįkart švelniai. Ji stebėjo, kaip rūpestingai glaudžia lūpas prie kiekvieno rando. Šie judesiai sukėlė aistros ir nevilties protrūkį.

Kai Alegras paleido riešus, Sara pirštais palietė jo lūpas.

– Neleisk man mirti, Džonai, – sukuždėjo, pasilenkė prie jo ir priglaudė lūpas. Alegro lūpos prasivėrė, bet jis nelietė kūno, netgi tada, kai antklodė vėl nuslydo, atidengdama Saros krūtis.

Sara ištiesė ranką, norėdama užgesinti šviesą, bet Alegras papurtė galvą.

– Noriu tave matyti, – kimiai tarė.

Ji sustingo, bet nesipriešino, kai jis pakilo iš lovos ir visai nutraukė apklotą. Sara gulėjo tyliai, užsimerkusi kentė jo apžiūrą.

– Atsimerk.

– Man sunku, Džonai.

– Ar nori manęs?

– Taip… bet labai bijau.

– Galėsi bet kada mane sustabdyti. Jei liepsi, liausiuos. Tikrai. Pažadu. Tiki?

– Nežinau.

– Rizikuok, Sara. Jau susitikai su savo demonais.

– Ne su visais. Dar yra Romeo.

– Jei leisi Romeo neigti, ko tu nori, Sara, jis laimės.

– Tu teisus, Džonai.

– Nes tai tiesa – ką vienas kitam jaučiam, ko abiem reikia. – Jis klūpojo prie lovos įsitvėręs į čiužinį.

Saros raumenys nevalingai įsitempė – pasiruošdami seksualinei prievartai.

Bet jos nebuvo. Alegras nė nekrustelėjo, kad ją paliestų. Sara gulėjo šviesoje visiškai nuoga ir nustebusi pamatė, kad speneliai kieti kaip akmenukai. Ją perliejo ne tik susijaudinimo, bet ir džiaugsmo banga. Jos kūnas leidžia ir trokšta mylėtis. Mylėtis ne iš pavydo, keršto ar nevilties. Galbūt kažkokiu beprotišku būdu ji to nusipelnė. Sumokėjo už savo kaltes didelėmis kančiomis. Žinoma, užsitarnavo galimybę pagaliau pajusti aistringą atsipalaidavimą.

– Taip, – išsiveržė iš jos lūpų.

Stebėjo, kaip Alegras nerangiai nusimauna kelnes, trumpikes ir vėl lipa į lovą. Sara karštligiškai, kol nedingo drąsa, apkabino jo kaklą, prisitraukė arčiau. Kūnas įsitempė, kai stangrus penis palietė šlaunį.

Jis glamonėjo švelniai, pirštai vos lietė šonkaulius, liežuvio galiukas suko ratus aplink spenelį. Ranka meiliai keliavo šlaunimi, švelnios lūpos slydo žemyn virpančiu pilvu.

Paruošiamasis žaidimas buvo toks švelnus ir jausmingas, Sara norėjo atsipalaiduoti, bet rankos buvo vis dar sukryžiuotos ant krūtinės, delnai suspausti į kumščius, nagai skausmingai smigo į delnus.

– Negaliu, Džonai…

– Gali, Sara, pasitikėk manim. Leisk tave mylėti.

Ji pabandė. Gulėjo labai ramiai, kai Alegras pasislinko į kojūgalį, švelniai praskyrė jos šlaunis. Jo galva atsidūrė tarp jų, Sara klyktelėjo pajutusi, kaip jo liežuvio galiukas palietė klitorį. Nevalingai gindamasi pamėgino suglausti kojas, bet tik dar arčiau jį prispaudė.

Jos galva blaškėsi ant pagalvės, Alegras atkakliai tęsė ką pradėjęs. Dabar jau ne tik liežuvio galiuku, visu liežuviu – ilgais, geidulingais, stipriais lyžtelėjimais. Sara raitėsi, klubai ėmė ritmiškai judėti, pasipriešinimas, dar tūnantis prote, jau beveik apleido kūną. Alegras atitraukė liežuvį ir ėmė švelniai, jausmingai kandžioti lytines lūpas.

Naujas pojūtis priminė Sarai siaubingą sapną po Melanės nužudymo.

Beveidis vyras pasilenkia prie jos krūtinės. Savo karštomis, drėgnomis lūpomis įtraukia spenelį, šis sustandėja. Ir tada tai atsitinka. Ji užklupta iš netyčių. Veriantis, nepakenčiamas skausmas. Jis nukanda spenelį ir nesustoja, plėšia raumenis, perkanda kaulą. Vis arčiau, arčiau širdies…

– Ne! – suklykė ji iš visų jėgų, spardydama ir kumščiuodama ją ėdantį demoną. Tik ne mano širdį! Tik ne mano širdį!

Alegras staigiai atitraukė galvą ir gavo stiprų smūgį keliu į žandikaulį. Jis riktelėjo, pamėgino sugriebti ir sulaikyti besispardančias Saros kojas, bet nepajėgė jos suvaldyti.

Sara kovojo už gyvybę – pašėlusiai rankomis ir kojomis trankė Alegrui į krūtinę, pilvą, blauzdas, visai netoli tarpkojo. Jis keikėsi, bergždžiai bandydamas ją sulaikyti, nutildyti siaubo klyksmą.

Išlaužtų durų garsas akimirksniu juos nuramino. Alegras iššoko iš lovos, sugriebė nuo grindų kelnes. Į miegamąjį atkišę pistoletus įsiveržė Maiklas Vagneris, Rodrigesas ir Korkis.

Įsiveržėliai suakmenėjo, Sara aiktelėjo, pagriebė paklodę ir prisidengė, Alegras užsitraukė kelnes, užtrauktuko spragtelėjimas nuskambėjo grėsmingai garsiai.

Vagneris skubiai nukreipė žvilgsnį nuo Saros į Alegrą, besivelkantį iš Saros pasiskolintus marškinėlius. Vagneris nė nesistengė nuslėpti sumišimo ir siaubo. Nervingai atatupstas atsitraukė, kai Alegras pasisuko ir žengė prie jo. Įsivyniojusi į paklodę Sara atrodė išsigandusi, bijojo, kad Alegras nepultų porininko bent jau už tai, kad įsiveržė netinkamu laiku. Tačiau jis prasilenkė su Vagneriu ir, netaręs nė žodžio nei porininkui, nei Sarai, išėjo iš miegamojo. Po sekundės trinktelėjo tai, kas buvo likę iš buto durų.

Rodrigesas ir Korkis susižvalgė. Vagnerio veidas atsipalaidavo, bet jis vengė žiūrėti į Sarą. Atsisuko į abu detektyvus.

– Gerai, berniukai. Pamėginkit pataisyti duris, tada toliau budėkit, – šaltakraujiškai burbtelėjo jis, kišdamas pistoletą į dėklą.

Kai policininkai pasisuko eiti, davė dar vieną įsakymą:

– Ir nė vienas šįvakar nieko nematėt.

– Aišku! – sumurmėjo abu, trokšdami kuo greičiau sprukti lauk, kaip ir Vagneris – jų nusikratyti.

Vėl trinktelėjo durys. Vagneris stovėjo miegamojo viduryje. Po minutės paklausė:

– Ar viskas gerai?

Sara linktelėjo, iškaitusi iš gėdos, melsdamasi, kad jis nieko neklausinėtų apie sceną, kurią jie išvydo. Ji dar pati nesuvokė, kas atsitiko.

– Jaudinaus dėl tavęs. Polakas papasakojo apie paskutinį… siuntinį.

– Ar jie jau… žino? Ji tikrai… Emos?

– Atrodo, taip…

Sara susiraukė, bet tylėjo.

– Atvažiavau patikrinti, kaip tu. Ar tau nieko neatsitiko? Išgirdom klyksmą ir…

– Viskas ne taip, kaip manai.

– Klausyk, ne mano reikalas, bet…

– Tu teisus! – šaltai pasakė ji.

– Ar jis… tave mušė, Sara?

Ji nusuko akis.

– Ne, jis manęs nemušė. Manau… manau, kad aš jį sumušiau.

– Nesuprantu.

Vagnerio žvilgsnis buvo įdėmus, susirūpinęs.

– Išsigandau, Maiklai. Vieną akimirką net pagalvojau… – ji staiga nutilo.

– Ką pagalvojai?

– Nieko. Beprotybė. – Sara pažvelgė į naktinukus, numestus ant grindų.

Vagneris pakėlė ir padavė jai. Nusigręžė, kol ji vilkosi.

– Žinai ką, – tarė Sara. – Išgerkim arbatos.

– Aš užkaisiu arbatinuką.

– Maiklai?

– Ką?

– Kodėl nesakei, kad kalbėjaisi su mano pacientu Hektoru Sančesu?

Vagneris nesuprasdamas pažvelgė į ją.

– Su kuo?

– Hektoru Sančesu, mano pacientu. Jis tau skambino ketvirtadienį, tiesa?

– Kodėl taip manai?

– Neskambino?

– Ne. Sančesas? Net nesu girdėjęs tokios pavardės. Jis sakė, kad kalbėjosi su manim?

Sarą išpylė šaltas prakaitas. Kas čia, po velnių, vyksta?

– Tikriausiai aš nesupratau.

– Gal jis kalbėjo su Džonu? – spėjo Vagneris.

– Taip. Gal.

– Papasakok man apie Džono žmoną.

Vagneris pažvelgė į Sarą pro puodelio kraštą. Jie sėdėjo virtuvėje prie stalo. Buvo beveik antra valanda nakties. Vagneris iš lėto padėjo puodelį ant lėkštutės.