Элис Тайтл - Romeo

Ją vėl apėmė paranoja. Nusviedė Alegro ranką nuo veido.

– Kodėl tu čia? – suklykė.

– Pasakysiu vėliau. O dabar pasinerk į šiltą vandenį ir pamėgink viską mesti iš galvos. Nebijok, Sara. Aš liksiu su tavim. Tu saugi.

Alegras sauja pasėmė muiluoto vandens ir užpylė Sarai ant pečių.

– Jis taip darydavo…

Alegras atšlijo ir nesuvokdamas pažvelgė į ją.

– Kas ką darydavo?

– Tėvas mus maudydavo, kai buvom mažos. Mane ir Melanę. Susodindavo į vonią, prausdavo, taškydavo. – Dar vienas užslėptas blyksnis iš praeities. Pasijuto lyg plėšikė, kasinėjanti kapus, bet plėšė savo pačios kapą. – Tačiau kartą ir aš jį aptaškiau. Nebuvo nusiėmęs laikrodžio. Laikrodis brangus, auksinis. Neatsparus vandeniui. Aš jį sugadinau. Tėvas labai supyko. Ištrenkė mane iš vonios. Atsimenu, kaip šlapia stovėjau ant šaltų plytelių ir drebėjau. Nepadavė net rankšluosčio, lyg manęs visai nebūtų. Paskui tik Melanė maudydavosi kartu su tėčiu.

– Su tėčiu? – pakartojo Alegras.

– Ką? – Ji suklydo? Ne. Tai tiesa. Tėvas maudydavosi su seserimi. Kartą Melanė pasakojo. „Tai paslaptis, Sara. Niekam nesakyk, nes tėtis taip supyks, kad išsiųs į koloniją.“ Tada ji dar nežinojo, kas ta kolonija, bet iš to, kaip Melanė pasakė, suprato, kad tai tamsi, bloga, baisi vieta. Ji niekam nepasakojo.

Alegras vėl pamatė pastėrusį žvilgsnį.

– Pamiršk, Sara. Aš tikriausiai blogai supratau.

– Blogai supratai? – Sarai apsvaigo galva.

Kodėl ji sėdi nuoga vonioje ir kalbasi su pusnuogiu vyriškiu?

– Kur tavo drabužiai? Kodėl nusirengei?

– Tu juos apvėmei.

Ji paraudo ir šlapia ranka prisidengė burną.

– O Dieve, kaip galėjau užmiršti. Turbūt ketini pakviesti žmonių baltais chalatais, kad mane išneštų.

Jis nusišypsojo.

– Ne. Nori, kad išneštų?

Ji taip pat pamėgino nusišypsoti.

– Ne. Bet dabar norėčiau likti viena.

– Ar tikrai pajėgsi?

– Taip. Blogiausia jau praėjo, tiesa?

Alegras linktelėjo, bet nedrįso pažvelgti jai į akis. Dar nepajėgtų išklausyti tiesos. Jis atsistojo.

– Atnešti švarų chalatą?

– Atrodo, jau nėra nė vieno švaraus, – tarė Sara įprastu balsu. – Pakaks naktinukų. Pasiknisęs mano spintos stalčiuose gal rasi sportinius marškinėlius sau.

– Ačiū. – Jis atsistojo.

– Džonai?

– Ką?

– Tu liksi? – girdėjo maldavimą savo balse, bet šįkart nekreipė dėmesio.

Alegras raminamai nusišypsojo.

– Taip, Sara, liksiu. Išėjusi iš vonios, mane rasi.

Jis jau buvo beveik už durų, ji dar pasakė:

– Džonai, ant šaldytuvo yra nepradėtas viskio butelis.

Alegras padvejojo, paskui linktelėjo.

Durims užsivėrus Sara nesiliovė stebėtis: ar jis buvo girtas tą vakarą, kai primušė žmoną?

Kambaryje dar galėjai justi silpną vėmalų dvoką, nors Sara matė, kad Alegras viską išvalė ir plačiai atvėrė langus. Ant staliuko stovėjo viskio butelis. Akimirką jai pasirodė, kad Alegras jau jaučia alkoholio poveikį.

– Kur… jis? – paklausė Sara, neramiai akimis ieškodama paskutinio šiurpiausio Romeo siuntinio – popieriaus, voko, laiškelio, raudonos dėžutės su Emos širdimi. Kaip būtų puiku, jei visa tai būtų sufantazavusi. Geriau būti pamišusiai, negu tokio sveiko proto.

Išgirdęs Saros balsą, Alegras krūptelėjo ir atsisuko. Ji atrodė lyg benamė, vilkėdama tuos beformius rausvus medvilninius naktinukus iki pusės blauzdų.

– Polakas viską nuvežė į laboratoriją ekspertizei.

– Polakas?

– Policininkas, stovėjęs lauke.

Asmens sargybinis.

– Kaip… Romeo… įstengė prasmukti?

Alegras susiraukė.

– Polakas sako prieš valandą skersgatvyje išgirdęs triukšmą ir nuėjęs patikrinti. Ten buvo tik katė, nuvertė šiukšliadėžę. Kelias minutes apžiūrėjo, ar nieko nėra įtartino. Tam niekšui pakako laiko atsidaryti duris kredito kortele, padėti siuntinį ir išmauti.

Sara ryškiai prisiminė katę, tą šlykščią širdį ant balto antkaklio, tamsoje besitrinančią į virtuvės langą. Staiga šį vaizdą pakeitė kažkas baisaus – katės kaklas perpjautas, iš atviros žaizdos veržiasi kraujas, varva ant auksinės širdies, skverbiasi į ją, užlieja abiejų seserų nuotraukas…

Alegras pamatė, kaip Sara išblyško. Paėmė viskio butelį.

– Eikš, sėsk ir išgerk.

Ji nustebo pamačiusi, kaip Alegras atsuka kamštį. Taigi jis negėręs. Dar ne. Ji papurtė galvą, bet nuėjo prie sofos, kur jis sėdėjo. Pažvelgusi į Alegrą, kimiai nusijuokė.

– Kas tau?

– Marškinėliai, – užrašas ant jų priekio ryškiai juodomis raidėmis patarė: „Pasitikėk Alachu, bet pririšk kupranugarį.“

– Taip, – tarė jis, patekšnodamas raides ant krūtinės. – Manau, tikra tiesa.

Sara atsisėdo šalia.

– Juos dovanojo vienas pacientas – Hektoras Sančesas, dailininkas, apakęs po motociklo avarijos.

– Ar tas pats vyrukas, kuris…

Sara tiriamai pažvelgė į jį.

– Kuris ką?

– Kuris rado Romeo siuntinį prie savo studijos durų. Saldainių dėžutę ir tuos raštelius.

Įtarimas aptemdė Saros žvilgsnį.

– Džonai… aš tau neminėjau… nei kaip juos gavau, nei kur. Niekam neminėjau. Tik sakiau, kad Romeo atsiuntė.

– Sara, nežiūrėk šitaip. Maiklas man sakė. Kalbėjosi su Sančesu.

Pro atvirus langus pūstelėjęs vėjas privertė Sarą pašiurpti, į kambarį įsiveržė nakties rūkas.

– Maiklas kalbėjosi su Hektoru Sančesu? – ji nė nemėgino slėpti įtarimo.

– Taip.

Jis meluoja. Sugavo jį. Ji ir Vagneriui neminėjo Hektoro.

Sara atšoko.

– Sara, kas tau?

– Kaip Maiklas galėjo su juo kalbėti? Iš kur jis žinojo, kad toks Hektoras išvis egzistuoja? Aš ir Maiklui nesakiau.

– Sančesas skambino Maiklui. Na, skambino į žmogžudysčių skyrių ir prašė pakviesti ką nors, tiriantį Romeo bylą. Priėjo Maiklas. Sančesas papasakojo Maiklui apie Romeo siuntinį.

Panašu į tiesą. Pažindama Hektorą, galėjo patikėti, kad jis skambino į žmogžudysčių skyrių ir papasakojo Vagneriui apie siuntinį, matyt, iš jos reakcijos suprato, kad siuntinys iš Romeo.

– Sančesas buvo tikrai sunerimęs dėl tavęs. Maiklas patikino jį, kad mes dirbam savo darbą. Žinai ką, Sara, tas dailininkas tave įsižiūrėjęs. – Nieko nuostabaus.

Sara kilstelėjo antakius.

– Kodėl atėjai pas mane taip vėlai, Džonai?

Profesinis apsilankymas ar asmeninis?

Klausimas jo nenudžiugino – tik toks atsakymas į jos romantiškas vizijas.

– Tai ne Peris, Sara. Jis ne Romeo. Atsirado žmonių, pateikusių jam nepriekaištingą alibi tą vakarą, kai nužudė tavo seserį.

Gavusi paskutinį Romeo siuntinį, Sara ir pati buvo dėl to tikra. Tačiau visai nenorėjo to išgirsti.

– Kodėl jis bandė nusižudyti?

– Aš nesakau, kad jis ne psichas. Tik kad ne Romeo.

– Taigi, – lediniu balsu tarė Sara. – Grįžtame į pradžią.

Alegras palytėjo jos šlaunį.

– Žinau, kad tai menka paguoda, bet atsipeikėjęs Peris prisipažino išsigalvojęs, jog mylėjosi su Melane. Pamaniau, norėsi žinoti, kad Melanė su juo nemiegojo.

– Na, dabar jis prašneko kitaip. Galbūt kaltė taip nukamavo, kad panoro tą paneigti.

– Denisonas sako, kad Peris turi visus požymius…

– Denisonas? Kalbėjaisi su Denisonu?

– Buvo ligoninėje, kai mudu su Maiklu nuvažiavom. Norėjo aplankyti Perį, Denisonas jo gydytojas. Tačiau Peris atsisakė su juo pasimatyti.

– Ar Denisonas liko, kai jūs išėjot?