Элис Тайтл - Romeo

Alegras įdėmiai pažvelgė į ją.

– Denisonas? Ne. Nusprendė porą dienų palikti Perį ramybėje. Paskyrė vaistų nuo depresijos. Mes neaiškinom Denisonui apie Perio alibi. Kol kas niekam nesakysim.

Sara beveik nesiklausė.

– Kada jis išėjo iš ligoninės?

– Pusę vienuoliktos. Mačiau jį prie lifto, kai ėjom į Perio palatą.

Saros burna išdžiūvo.

– Tada jis galėjo tai padaryti. Bilas galėjo atnešti tą… siuntinį.

– Daug žmonių jį galėjo atnešti. Bet kas, išskyrus Robertą Perį. Bijau, erdvė vėl atvira. Ar žinai, kada tiksliai jis atsirado prie durų?

– Kai grįžau apie aštuntą, dar nebuvo.

– Aštuntą? Jūs su Maiklu išėjot iš ligoninės pusę septynių.

– Buvom užėję pavalgyti, – skubiai paaiškino Sara, nenorėjo, kad Alegras paklaustų, apie ką juodu kalbėjosi. – Šiaip ar taip, atsiguliau pusę vienuoliktos. Pabudau iš košmaro po vienuolikos penkiolika. Kaimynė pasibeldė į duris… Ji… tai yra jis, ruošėsi išeiti, ar bent taip sakė, ir pamatė siuntinį.

Alegras šyptelėjo.

– Vikė Volter? Maiklo nuomone – graži paukštytė.

Sara susiraukė.

– Nesijaudink – ne mano skonio, – paerzino Alegras, mėgindamas priversti Sarą šyptelti, tačiau nepavyko.

– Vikė galėjo padėti siuntinį, Džonai.

Sara papasakojo apie ankstesnį susitikimą prie durų, kaip Vikė apsimetė, kad išėjo, kaip atkakliai mėgino įtikinti įsileisti, kad galėtų ja pasirūpinti, netgi išdėstė savo versiją, kaip jis galėjo įeiti į aukų namus.

– Žinoma, pasikalbėsim su tavo kaimynu.

– Manai, nepanašu į tiesą?

Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

– Manau, tu labai protinga, Sara. Man patinka šis moterų bruožas.

Pakibo nesmagi tyla. Sara niekad nežinojo, kaip elgtis tokiomis akimirkomis.

– Kita vertus, jei dėžutę paliko ne Vikė, tai tikriausiai Bilas. – Sara suabejojo, ar Alegras prisimena, kad ji prisipažino turėjusi trumpalaikį romaną su buvusiu svainiu. – Jis turėjo ir namo, ir buto raktus. Daviau prieš aštuonis mėnesius. Po mėnesio paprašiau, kad grąžintų, – skubiai pridūrė.

– Negrąžino?

– Atidavė buto raktą, bet namo sakė pametęs. Jam nebūtų reikėję gaišti laiko atrakinant užraktą.

Alegras susiraukė.

– Ryt iš pat ryto pakeisim spyną.

– Džonai, tas romanas su Bilu – klaida.

– Tačiau, – Alegras lyg negirdėjęs, ką ji pasakė, kalbėjo toliau: – jei jis pasidarė kitą buto raktą, galėjo surizikuoti padėti siuntinį ir bute, o ne prie durų. Žinoma, jei tai Denisonas.

– Nebūtinai. Jis per daug mėgaujasi žaidimu.

– Gudriu žaidimu, – tarė Alegras.

– Taip, iš pradžių suknisa man protą, – niūriai tarė ji. – O paskui slenka žemyn.

Alegras pažvelgė į viskio butelį. Gal tik taurelę…

– Kada Bilas išėjo iš ligoninės? – paklausė Sara.

– Maždaug pusę vienuoliktos.

– Vadinasi, turėjo apie keturiasdešimt penkias minutes, nes tada Vikė pasibeldė į duris ir pasakė apie siuntinį. Jis netgi galėjo palaikyti… širdį… ligoninės šaldyklėje. – O Melanės širdis? Ar ji taip pat ten?

Alegras, pamatęs, kad Sara vėl išblyško, atsistojo.

– Tu prisikentėjai šįvakar. Gal paguldysiu tave, o rytą viską išsiaiškinsim?

Ji čiupo Alegro ranką.

– Džonai, bet visko gali būti. Atsimeni, tą vakarą, kai kažkas mėgino įsilaužti į butą, aš skambinau Bilui, ir jo nebuvo.

– Klausėme Denisoną. Sakė, kad buvo išvedęs šunį.

– Ar jį kas nors matė?

– Klausyk, Denisonas yra mūsų įtariamųjų sąraše. Patikrinsim, kur jis ėjo iš ligoninės.

– O kaip jo alibi dėl vakar? Kai Emą…

– Patikėk, ir apie tai paklausim. Bet neturėdami jokio pagrindo, negalim dabar įsiveržti pas jį ir apkaltinti itin sunkiu nužudymu. – Alegras pažvelgė į laikrodį. – Jau po pirmos. Tau reikia pamiegoti. Aš ką nors pasiųsiu prie Denisono namo, kad pasektų, kol mes nuvažiuosim ir apklausim. Ar tau bus ramiau?

Sara niūriai pažvelgė į Alegrą.

– Jis netoliese, Džonai. Romeo kažkur netoliese, laukia, kol galės išplėšti man širdį…

Alegras ją apkabino.

– Sara, man labai pradeda patikti ta tavo širdis. Manai, leisiu, kad kas nors jai atsitiktų?

– Nežinau, ar įstengsi neleisti. Nežinau, ar iš viso kas nors įstengtų.

– Lauke stovi trys policininkai, patrulinis automobilis kas pusvalandį apvažiuoja rajoną, ir aš nakvosiu čia ant sofos. Pažadu ilgai nemiegoti. Aš pelėda. O nuo tada, kai kažkas mėgino įsilaužti, turėtum žinoti, kad klausa nesiskundžiu, – tarė jis nevykusiai mėgindamas pajuokauti. – Tas suknistas maniakas nė per mylią neprieis prie tavęs, Sara. Garbės žodis.

Sara priminė, kad Vikė – vos už kelių metrų. Ar bent jau bus, kai grįš namo.

– Taip, – sutiko Alegras. – Bet aš čia.

Jo žvilgsnis nuo Saros nuslydo į neatkimštą viskio butelį ant stalo.

– Ar tu nieko prieš, jei jį paslėpsiu? Nedera prie apsaugininko pareigų.

Sara pažiūrėjo į viskį. Ar gėrimas jam tapęs tokia bėda, kad nepasitiki savimi matydamas butelį?

– Jauskis kaip namie, – ramiai tarė ji.

– Sara, viskas ne taip blogai, kaip manai.

– Iš kur žinai, ką aš manau?

– Aš svarstau, kam apsunkinti kovą, jei galima palengvinti. Neneigiu – alkoholis pagunda. Bet pastaruoju metu atsirado kitų pagundų, kurioms daug sunkiau atsispirti.

Ar jis kalba apie ją? Ji tikrai pagunda? Gal tai gailestis, o ne geismas? Žinoma, dabar ji tikrai verta pasigailėjimo. Tačiau pažvelgusi Alegrui į akis, Sara matė tik švelnumą. Ar kada nors sužinos, kokie jo tikrieji jausmai? Nebuvo įsitikinusi. Tik žino, kokie jos. Bent jau mano, kad žino. Ji išsižiojo ir iškart nutilo.

– Ką, Sara? – reikliai paklausė Alegras.

Saros skruostai išraudo.

– Mėginau pasakyti kažkokią nesąmonę, kad mano sofa gumbuota, – pasijuto kvaila ir niekam tikusi. Jei ir toliau tokius niekus kalbės ir Alegras tuoj suvoks, kokia ji kvaila ir niekam tikusi.

Alegro lūpų kampučiai pakilo.

– Tikrai gumbuota. Tuo lengviau neužmigti.

Savo siaubui, Sara išpyškino:

– Nenoriu, kad miegotum ant šitos sofos. Noriu, kad miegotum lovoj, su manim. Jei nenori, suprasiu. Atrodau baisiai, elgiausi kaip kliedinti beprotė – kone apkaltinau tave, kad tu – Romeo. Aš visiškai susipainiojusi, Džonai. Daug labiau, nei tau atrodo, – ji kalbėjo skubiai, kad nepritrūktų drąsos.

Alegras pakišo ranką po Saros sprandu ir prisitraukė veidą. Jų lūpos beveik susilietė. Kai jis prakalbo, Sara jautė jo žodžius ant savo lūpų.

– Mes abu susipainioję, Sara. Nenaudosiu to prieš tave, jei tu nenaudosi prieš mane.

Lyg pašėlusi ieškau šviesos ir tamsos pusiausvyros. Matau ją tavyje. Mūsų aistra susipynusi į vieną košmarą.

M. R. dienoraštis

22

Sara gulėjo ant nugaros dešiniame lovos šone, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, nekrustelėjo nė raumenėlis, lyg gulėtų karste. Švelniai tariant, padėtis nepavydėtina. Tačiau nepajėgė krustelėti. Kaustė sumišimas. Pati pasikvietė Alegrą į lovą ir dabar, kai jis guli šalia, pajuto įsitempusi po apklotu visas savo senąsias baimes. Todėl lovoje tapo per ankšta.

Negana to – ji visiškai nuoga. Apimta nesivaržymo protrūkio, vos įėjusi į miegamąjį nusviedė naktinukus ir iš karto to pasigailėjo.

– Sara…

Gal apsimesti miegančiai? Išvengti pažeminimo?

– Atleisk, Džonai. – Ji taip beviltiškai norėjo mylėtis su juo ir dabar nori… bet negali atsipalaiduoti.