Элис Тайтл - Romeo

Saros pilvas susitraukė. Ji ištraukė lapelį ir išlankstė. Delsė atidaryti dėžutę ir pasižiūrėti, kokią iškrypėlišką dovaną jis parinko šį kartą.

Pradėjusi skaityti, įsitempė lyg styga.

Brangiausioji Sara,

Tu, visai kaip aš, kovoji su savo ilgesiu, savo tuštuma. Mes – vieno kūno dalys, Sara. Abu žinom, kokia trapi riba tarp skausmo ir džiaugsmo. Kitos (netgi Melanė) nepajėgė užpildyti mano krūtinėje tos baisios tuštumos. O Ema – laikydamas ant delno dar pulsuojančią jos širdį jau žinojau – ir ji nepajėgs. Neverk Emos. Kartą aš jai dovanojau savo širdį. O dabar, kaip visiško atsidavimo ženklą, dovanoju tau jos.

Greit, mano meile,

Romeo

Aklo, laukinio įtūžio apimta, Sara nuplėšė viršelį.

Ant kraujo dėmėmis nusėtos balto aksomo pagalvėlės užšaldyta gulėjo žmogaus širdis.

Sara suinkštė lyg smaugiama ir ėmė vemti. Nors skrandyje jau nieko neliko, ji tebespaudė trūkčiojantį pilvą ir vis dar žiaukčiojo. Negalėdama nė pajudėti, sėdėjo vėmaluose, prispaudusi galvą prie kelių. Mintys šokinėjo į praeitį…

– Nurimk, nurimk.

– Nekenčiu jo! Nekenčiu jo, mamyte!

– Nurimk, nurimk.

– Jis baisus žmogus. Daro šlykščius dalykus.

– Nurimk, nurimk.

Ji gniaužia gelsvo chalato rankovę – gimtadienio dovana, kurios iki šiol mama niekad nebuvo užsivilkusi.

– Nepalik manęs, mamyte. Aš daugiau nieko neturiu. Tik tu mane myli.

– Nurimk, nurimk. Nurimk, vaikuti.

Sara išgirdo beldimą ne galvoje. Iš pradžių nesuvokė, paskui grįžo į tikrovę. Vėl Vikė? Pasiryžęs smogti dabar, kai perskaitė jo paskutinį laiškelį?

Policininkas lauke. Tu turi atsikelti. Eik prie lango. Pašauk.

– Sara! Po velnių! Sara! Ar tu namie? Tai aš – Džonas. Atidaryk duris.

Alegro šūksnį sekė keli stiprūs smūgiai į duris.

– Džonai? – Ką jis čia veikia?

Kažkas smirda. O Dieve – jos vėmalai. Ji pravirko.

– Sara? Prašau, vaikuti. Nebijok. Atidaryk tas prakeiktas duris.

– Ne, ne, ne! Niekas negerai.

– Sara, įsileisk.

Mintyse šmėkštelėjo moteris su mėlyne po akimi ir sutinusiu žandu. Sara stipriai užsimerkė.

– Tuoj pat, Sara!

Tai pasakė taip griežtai, kad ji pasidavė. Vargais negalais atsistojusi paklusniai palietė užraktą.

Išgirdęs pasisukant spyną, nekantraudamas kuo greičiau įeiti, Alegras pastūmė duris ir vos nepartrenkė Saros.

– O Dieve! – aiktelėjo pažvelgęs į ją.

Ji pašėlusiai sumojavo rankomis.

– Ne! Ne! Neik prie manęs. Man… atsitiko nelaimė. Man taip gėda. Nepyk. Prašau. – Tai ne jos balsas – išsigandusios mergytės balselis. Plyšys laike materializavosi, ir ji šmurkštelėjo tiesiai į praeitį.

– Tau pasidarė bloga, Sara, – ramino Alegras. – Nereikia gėdytis. Aš nepykstu. Leisk, padėsiu susitvarkyti.

– Aš dvokiu ir šlykščiai atrodau! – suklykė ji, parklupo ir užsidengė veidą. – Visi tai žino.

Alegras atsiklaupė prieš ją.

– Sara, tau pasidarė bloga, todėl vėmei. Kai tik nusivilksi šį chalatą ir nusiprausi po karštu dušu, vėl kvepėsi skaniai.

Alegro žodžiai buvo lyg balzamas, raminantis praeities siaubus, grąžinantis į ateities nežinomybę. Sara lėtai pakėlė galvą.

– Aš turbūt nepajėgsiu, Džonai.

– Padėsiu tau, Sara. Jei tik leisi. – Jis atsistojo ir mėgino pakelti ją.

Sara papurtė galvą.

– Prašau, Sara.

– Dar ne. Pirmiausia… pirmiausia… turiu tau papasakoti.

– Ką papasakoti?

Jos žvilgsnis sustingo ant grindų, netoli nuo tos vietos, kur jis stovėjo.

Alegras pasisuko pažiūrėti, į ką ji spokso.

– Jėzau… Kristau!

Sara pasviro į Alegrą taip staigiai sugriebdama kelnių klešnę, kad jis prarado pusiausvyrą ir krito ant kelių.

Iš Saros rankos iškrito sulamdytas popieriaus lapelis – Romeo laiškas. Alegras jį pakėlė, bet nepajėgė atitraukti akių nuo raudono aksomo dėžutės. Nuo to, kas buvo joje.

– Tai… Emos, – sukuždėjo Sara.

Iš jos gerklės išsiveržė pratisa dejonė. O Dieve. Ji vėl pradėjo vemti.

Alegras pakėlė Sarą ir nunešė į vonią. Protas atsiskyrė nuo kūno, užleisdamas vietą baimei, pykčiui, pasibjaurėjimui. Jausmai, lyg mažos gyvybingos figūrėlės, įnirtingai pešėsi, kuriam užimti aukščiausią laiptelį. Užteks laiko apšviesti visam gyvenimui. Nebūk godi.

Alegras užvožė tualeto dangtį ir pasodino ant jo Sarą.

– Aš prileisiu vonią vandens. – Jis nemanė, kad Sara pajėgs išstovėti po dušu. – Kol maudysies, išvalysiu kambarį. Gerai?

Ji sėdėjo kaip sudribęs skuduras.

– Ar turi ko nors nuo sudirginto skrandžio? – paklausė Alegras.

Sara susiraukė. Vikė siūlėsi atnešti vaistų. Vikė. Reikia papasakoti Džonui apie Vikę. Vėliau. Kai pajėgs blaiviai mąstyti.

Alegras atidarė vaistinėlės dureles, paieškojo. Rado pakelį tablečių nuo rėmens, išėmė dvi.

– Imk. Sukramtyk.

– Negaliu, – sumurmėjo ji. Vien mintis apie kramtymą sutraukė skrandį.

Alegras įsimetė kreidines tabletes sau į burną, pasilenkė, atsuko čiaupą. Radęs plastikinį butelį vonios šampūno, pusę jo supylė į vonią.

– Ar bus gerai? – paklausė.

Ji nesuvokdama pažvelgė į jį.

– Klausyk, – dalykiškai tarė jis. – Nuvilksiu chalatą ir padėsiu įlipti į vonią. Ar leisi tai padaryti?

Jis įdėmiai žvelgė į ją. Ar ji vos vos linktelėjo? Nebuvo tikras. Labiausiai nenorėjo jos išgąsdinti, priversti dar labiau užsisklęsti. Ji beveik nesuvokė aplinkos.

– Pirmiausia atrišiu dirželį, – paaiškino jis ir atsargiai, stengdamasis nieko daugiau nepaliesti, atrišo jį. – Matai, kaip paprasta.

Chalatas prasiskleidė. Po juo Sara buvo nuoga. Alegras to nesitikėjo. Ištiesė rankas, norėdamas suskleisti, bet pastebėjo, kad ji nekreipia dėmesio į savo nuogumą.

Padėjo jai atsistoti.

– Gerai. Dabar atsargiai. Vanduo bus labai malonus.

Sara nesipriešino, kai Alegras vilko chalatą. Jis mėgino nežiūrėti į jos kūną, bet ne visai pavyko.

– Ar pajėgsi įlipti į vonią, Sara?

Tuščias žvilgsnis įsmigo į Alegrą.

– Sapnuodavau košmarus, kad mane ėda.

Alegras pakėlė Sarą. Ji tokia lengva, vien oda ir kaulai. Kai pasodino ją į šiltą putotą vandenį, Sara lyg sumurkė, lyg suurzgė.

– Per karštas vanduo?

Ji neatsakė, bet Alegras žinojo, kad ne per karštas. Keldamas Sarą į vonią, Alegras sušlapo iki alkūnių. Švarko ir marškinių rankovės permirko, ant priekio liko vėmalų. Atidžiai stebėdamas, kad Sara nepanertų į vandenį ir neprigertų, Alegras nusivilko švarką ir marškinius. Kelnės nedaug tenukentėjo. Jis paėmė rankšluostėlį nuo kriauklės lentynėlės, pamirkė jį į vonią ir nusivalė.

Reikia sutvarkyti prieškambarį ir svetainę. O dar dėžutė, laiškas. Širdis. Ir tuo teks pasirūpinti.

– Kaip tu? – susirūpinęs paklausė.

Sara neatsakė. Bet veidas jau šiek tiek atgavo spalvą.

Alegras paglostė jai skruostą.

– Nurimk, Sara.

Sara uždėjo muiluotą delną ant Alegro plaštakos ir prispaudė prie veido.

– Nepalik… manęs, Džonai.

– Nepaliksiu, Sara.

Ji užsimerkė, vis nepaleisdama jo rankos.

– Sapnavau mamą prieš… prieš Vikei pasibeldžiant… – Ji staiga nutilo, plačiai atsimerkė. – Peris negalėjo atnešti to raštelio ir… ir… – ji neprisivertė ištarti „Emos širdies“. – Nebent būtų pabėgęs iš ligoninės. Bet jis juk nepabėgo? Tu ne todėl atėjai? Kodėl atėjai, Džonai?