Элис Тайтл - Romeo

Susirūpinęs Saros žvilgsnis peršoko nuo vieno detektyvo prie kito.

– Einu pažiūrėti, kas atsitiko, Džonai, – tarė kildamas Vagneris. – Lik su Sara.

Po minutės Vagneris grįžo vienas.

– Kas? – nekantriai paklausė Alegras.

Buvo matyti, kad Vagneris nenori kalbėti prie Saros.

– Ar rado Melanės dienoraštį? – pareikalavo ji.

– Ne, bet, atrodo, nerado ir jos… širdies.

Sara netikėdama žvelgė į Vagnerį.

Alegras pašnairavo.

– Ką čia kalbi?

– Laboratorija ką tik padarė pirminį širdies, rastos prie Emos, tyrimą. Širdis ne daktarės. Ne ta kraujo grupė.

Sara pasijuto pati netenkanti kraujo. Vos išgirdo įniršusio Alegro klausimą:

– Po velnių! Tai kieno ten širdis?

Ir tylų Vagnerio atsakymą.

– Nežinau.

Maiklas Vagneris išlydėjo Sarą į gatvę pro retai lankytojų varstomas šonines ligoninės duris pusę septynių vakaro. Ji tikėjosi, kad namo ją parveš Alegras, bet šefas jam įsakė stebėti vis dar sąmonės neatgavusį Perį ir padaryti pranešimą žurnalistams, tik neminėti, kad dar nežinoma, kieno širdis rasta prie Emos Margolis. Reikėjo išlaikyti paslaptį, kol policija nustatys, kieno ta širdis.

Sara mėgino įtikinti Alegrą leisti jai pasilikti, bet jis griežtai liepė išeiti. Norėjo, kad ji pasišalintų, kol dar neprilėkė žurnalistų. Ir taip spauda greitai pradės ją smaugti.

– Prieš nuveždamas namo, norėčiau, kad užvalgytum, – einant taku tarė Vagneris ir prisidegė cigaretę.

Sara iš ligoninės paskambino Berniui ir pasakė grįžtanti namo, nes Peris sugautas. Nepaisydama knibždančios abejonės, labai troško tikėti, kad Robertas Peris – Romeo. Kad jau viskas baigėsi.

– Ko norėtum valgyti? – paklausė Vagneris.

– Aš ne alkana, – abejingai atsakė ji.

– Tai palaikyk man draugiją, nes mirštu iš alkio, – paprašė jis, sodindamas ją į automobilį.

Po penkiolikos minučių jie sėdėjo žaliai dekoruotoje kabinoje, mažoje šeštojo dešimtmečio stiliaus užkandinėje Gierio gatvėje. Vagneris užsisakė sumuštinį su keptu kiaušiniu, šokolado kokteilį ir keptų bulvyčių.

– Tikriausiai neturi bėdų dėl cholesterolio, – sausai bambtelėjo Sara.

– Kokteilis tau.

Sara suirzo.

– Jei būčiau ko nors norėjusi, būčiau užsisakiusi.

– Tau niekaip neįtiksi.

Sara susiraukė.

– Klausyk, Sara, tai visai nekaltas juokelis. Norėjau, kad nusišypsotum. – Jis atsiduso. – Turbūt nė vienas iš mūsų nenori šypsotis.

– Manai, jis išsikapstys, Maiklai?

– Gydytojas buvo optimistiškai nusiteikęs.

– Vis galvoju, kad kažkur guli dar viena vargšė moteris, apie kurią nieko nežinom.

– Negalvok, Sara. Neverta.

Vienas iš valgytojų įmetė monetų į muzikos automatą prie sienos. Pasigirdo meilės daina, bet Saros galvoje skambėjo tik „Žydroji rapsodija“.

Vagneris išsitraukė cigaretę, bet eidama pro šalį padavėja parodė į plakatėlį ant sienos – „Čia nerūkoma“. Jis piktai pažvelgė į ją, bet kyštelėjo cigaretę atgal į pakelį. Ši sulūžo, ir jis įsigrūdo ją į kišenę.

Sara stebėjo jo nervingus, trūkčiojančius judesius.

– Ir tu patyrei košmarą.

– Tikėkimės, jis baigėsi.

– Tikėkimės? Ką nori pasakyti?

– Tik tai, ką pasakiau.

– Tu neįsitikinęs, kad tai Peris.

– Mes turim pakankamai įkalčių areštuoti, bet per mažai bylai jam iškelti ir būti tikriems, kad jį nuteis. Žinoma, jei DNR sutaps, viskas gerai. Bet tyrimas truks kelias savaites. Nebent Peris nuspręstų palengvinti mums gyvenimą ir prisipažintų.

– Kaip ištveri tokį darbą, Maiklai?

Vagneris padėjo šaukštą ir šakutę ant servetėlės.

– Kas nors turi dirbti.

– Aš rimtai. Visada to norėjai? Būti policininku?

– Ne visada.

– O kuo norėjai?

– Nesijuoksi?

– Ar aš panaši į pajėgiančią juoktis?

– Gerai, pasakysiu. Bet nedaug kas žino, taigi neišplepėk. Net Džonas nežino.

– Saugosiu tavo paslaptį, – tarė Sara, pakeldama dešinę ranką. – Skautės garbės žodis.

– Vaikystėje, na, kai mokiausi koledže, norėjau tapti dainininku.

– Dainininku? Tu dainuoji?

– Matai? Ar nesakiau?

– Neketinau atrodyti nustebusi, – atsiprašė ji. – Tik norėjau paklausti, kodėl nedainavai? Ir kokio žanro – operos? Popmuzikos?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nuobodus pokalbis.

– Maiklai, aš dabar nieko labiau netrokštu, kaip tik sėdėti čia ir nuobodžiai kalbėtis.

Jie apsikeitė supratingais žvilgsniais.

– Lankiau Sakramento valstybinio universiteto kapelą, netgi dainavau solo partijas keliuose miuzikluose. Draugavau su mergina, kurios tėtušis mieste turėjo nedidelį naktinį klubą. Jis įtaisė mane dainuoti savaitgaliais. Kartą ten užėjo vienas agentas, pasiklausė ir pasisiūlė man atstovauti. Manė, kad galėtų prastumti į Las Vegaso klubus.

– Ar prastūmė? – Sara niekaip neįsivaizdavo Maiklo Vagnerio, dainuojančio Las Vegaso klubuose. Jis daug labiau tiko būti aukštos klasės advokatu.

– Ne. Mamai nepatiko. Norėjo, kad gaučiau bakalauro laipsnį. Tačiau kol mokiausi koledže, dainuodavau vietos klubuose.

– O kaip iškeitei mikrofoną į pistoletą?

Jis išsiblaškęs išsitraukė iš pakelio dar vieną cigaretę, prisidegė ir net spėjo porą kartų užsitraukti, kol padavėja atnešė užsakymą ir liepė užgesinti. Vagneris įmetė cigaretę į savo stiklinę su vandeniu. Padavėja pagriebė stiklinę ir nusinešė. Vagneris pastūmė Sarai kokteilį, o keptas bulvytes pastatė stalo viduryje.

– Mano patėvis buvo policininkas. Kai baigiau Sakramento valstybinį, vertė stoti į policijos akademiją. Kadangi nežinojau, ką toliau daryti, ėmiau ir sutikau.

– O ką manė mama?

Jis nusišypsojo.

– Manė, kad man tiks uniforma. Tuo metu ji sunkiai sirgo, norėjau būti netoliese. Keista, kad viskas taip susiklostė. Man patiko ten mokytis. Iš kurso draugų geriausiai baigiau akademiją.

– Tikriausiai šeima labai didžiavosi.

Vagneris žiūrėjo į sumuštinį su kiaušiniu, net nepradėjo valgyti.

– Mama mirė prieš mėnesį iki baigimo, o patėvį laikinai pašalino iš pareigų už tai, kad kelis kartus atėjo į darbą girtas. Liepė arba anonimiškai gydytis, arba atiduoti ženklelį. Kelis mėnesius bandė gydytis, bet alkoholis laimėjo. – Vagneris žvilgtelėjo į Sarą. – Todėl Džonas man kelia nerimą.

– Juk Džonas darbe negeria? – Ji stengėsi neišsiduoti susidomėjusi Vagnerio atsakymu.

– Jau ne. Bet visko buvo. Labai sielvartavo netekęs vaiko. Tada jo dar nepažinojau, bet kiti pasakojo, kai perėjau į žmogžudysčių skyrių. Po vaiko mirties ėmė gerti. Kai pradėjom kartu dirbti, dar nebuvo visai atsigavęs. Kadangi jau buvau matęs tokį dalyką, labai nerimavau. Džonas – geriausias mano porininkas.

Sara žiūrėjo į kokteilį.

– Jis man nesakė, kad turėjo vaiką.

– Sūnų. Mirė nuo stuburo meningito, dešimties ar vienuolikos metų.

– Seniai?

– Gal prieš šešerius metus. Tik kartą užsiminė, kai buvo girtas. Paskui – niekada. Bet Džonas ir taip nekalbus.

– Tikrai ne.

Vagneris atsikando sumuštinio ir užgėrė vandeniu iš Saros stiklinės, nes padavėja taip ir neatnešė jam kitos.

– Kas tarp jūsų?

Sara, pagaliau nusprendusi paragauti kokteilio, atšlijo.

– Tarp manęs ir Džono? Nieko! Kodėl manai, kad kas nors yra?

Vagneris ištiesė ranką į padažą šalia servetėlių dėklo.

– Neprieštarausi? – paklausė rodydamas į keptas bulvytes.