Элис Тайтл - Romeo

– Aš reikalauju, panele Rozen. Jūsų tėvas – sunkus ligonis.

– Lyg aš nežinočiau…

Įžūlus Saros atsakymas pribloškė vyriausiąją seserį.

– Atleiskite, turėsiu imtis priemonių, panele Rozen. Negaliu leisti, kad pakenktumėt tėvui.

– Bet jei aš iškelsiu sceną, o taip tikrai padarysiu, jei neatstosit, tai dar labiau pakenks ne tik tėvui, bet ir visiems jūsų svečiams.

Seselė patempusi lūpą pasitraukė.

– Turėsit atsakyti už savo įžūlų elgesį, panele Rozen.

– Ar ne visi turim atsakyti už savo elgesį, panele Haris?

Įėjusi į tėvo apartamentus, rado jį sėdintį mėgstamiausiame fotelyje prie lango ir skaitantį laikraštį. Gerai pasiūtas tamsus kostiumas, iškrakmolyti balti marškiniai, auksinės rankogalių sąsagos, margas kaklaraištis, nublizginti pusbačiai. Pamačiusi jį, apsivilkusį kaip į darbą, Sara pasijuto grįžusi į praeitį.

– Ar nesutrukdysiu?

Tėvas pažvelgė į ją.

– Ar ji jau atvyko?

– Kas?

– Pirmoji mano pacientė. – Jis pažiūrėjo į rolekso laikrodį. – Vėluoja septynias minutes. – Tėvas bandė keltis iš fotelio. – Perkėlimo problemos.

– Ne, tėti, tavo pacientės dar nėra. Atėjau su tavim pasikalbėti.

Jo akys susiaurėjo.

– Ar aš jus pažįstu?

– Tai aš – Sara. Tavo duktė.

– Mano duktė? – atsargumą pakeitė sumišimas. Tėvas, spoksodamas į ją, atsisėdo tiesiau. – Kodėl taip anksti atsikėlei, vaikuti? Ar kas nors atsitiko? Pasakyk tėčiui. Ar nesergi?

Sara vos sulaikydama ašaras papurtė galvą. Jis nusišypsojo, patapšnojo per kelį.

– Žinai, kad nevalia manęs trukdyti, kai dirbu, Mele, bet visad galima rasti laiko truputį pasimyluoti. Eikš, sėskis ant kelių. Tik kelias minutes…

– Aš ne Melė, tėti, aš Sara. Melės nebėra. – Burnoje pelenų skonis.

Atrodė, jis negirdi. Vis tapšnoja sau šlaunį. Sara lėtai priėjo ir atsiklaupė šalia.

– Kodėl, tėti? Kodėl?

Tėvas užsimerkia, švelniai paliečia jos skruostą. Paglosto šiurkščius plaukus, šįkart nekritikuodamas, netgi neaptardamas šukuosenos.

– Viskas gerai, vaikuti, – sumurma.

Sara taip pat užsimerkia, kankinama prisiminimų ir to, kas dar laukia. Baimė lyg karšta lava sukunkuliuoja gyslose, kai išryškėja dar vienas vaizdinys, kurį taip ilgai neigė.

Ji sėdi ant viršutinės įvijų prieškambario laiptų pakopos, grįžusi iš nesėkmingos šokių pamokos. Atsiveria lauko durys, ir įsiveržia Melanė, per petį persimetusi kuprinę. Tėtis pasitinka, jie apsikabina. Šiltas, draugiškas tėvo ir dukters glėbys. Mielas, nekaltas, meilus. Sarai širdį sugniaužia pavydas.

– Ką? Nepabučiuosi? – sako jis, kai Melanė nori išsilaisvinti.

Melanė pareigingai pakšteli į skruostą.

– Viščiukas, ir tas geriau sugebėtų…

– Gerai, jei stipriai pabučiuosiu, ar leisi pas Dženę vakarienės? Jos mama kvietė. Mudvi su Džene kartu darome fizikos užduotis…

– Ar tavo bučiniai kyšis?

Sara mato, kaip Melanė apkabina tėvą, bučiuoja į lūpas. Girdi kikenimą, kai tėvas ją paleidžia.

– Dženė laukia manęs automobilyje.

– Neskubėk, Mele. Motina vėl prisisiurbė. Kaip niekad. Nakvosiu kabinete.

Melanė apsiniaukia. O paskui, lyg kas valdytų iš šalies, staiga virsta besišypsančia, gundančia mergaite-moterimi, kurios Sara nepažįsta.

– Grįšiu dešimtą. Apkamšysiu tave.

– Pažadi?

– Pažadu, – žvaliai atsako Melanė ir sutvirtina pažadą dar vienu kino žvaigždės bučiniu.

– Taip negalima.

Sara plačiai atsimerkia. Tėvas susirūpinęs žiūri, įkalindamas ją tarp praeities ir dabarties. Ji susigėsta.

– Atleisk, – bet nespėjusi ištarti įtūžta. Kodėl ji atsiprašinėja? Juk pati atėjo norėdama šį žodį ištraukti iš tėvo. Argi apsilankė ne tam, kad priverstų tėvą prisipažinti, ką jis padarė Melanei – išprievartavo dukrą, – ir išgauti bent menkutę atgailą už šią mirtiną nuodėmę?

– „Atleisk“ neužteks, panele.

Sara atsistoja, kad galėtų žiūrėti į jį iš viršaus.

– Tikrai neužteks. Per vėlu gailėtis, tėti.

Jis pamoja pirštu.

– Pakvieskit atsakingąjį už maistą. Man paskirti du kiaušiniai per savaitę, o jau dešimt dienų negavau nė vieno. Aš seku.

Sara pažvelgė į pusryčių padėklą ant tėvo stalo – tuščioje lėkštėje kiaušinienės likučiai. Ją apėmė neviltis. Sara priėjo prie lango ir žiūrėjo į žalią lyg aksomas veją. Netrukus išgirdo šlamenant laikraštį – tėvas vėl skaito. Ji pasijuto išmušta iš vėžių, pasibjaurėjusi, sudaužyta širdimi.

– Ko norėjot, pone? Juk dar ne laikas pietauti?

Išgirdusi griežtą tėvo balsą, Sara atsigręžė pažiūrėti, su kuo jis kalba. Tikėjosi pamatyti apsaugos vyruką, atėjusį jos išvaryti Šarlotei Haris paliepus, ir apstulbo išvydusi prie durų stovintį Džoną Alegrą. Pažvelgusi į išblyškusį veidą, dar labiau susilamdžiusius drabužius, suprato – atsitiko kažkas baisaus.

– Kas?..

Alegras pamojo eiti kartu.

– Pasikalbėsim lauke.

Sara vėl pažvelgė į tėvą. Saimonas Rozenas iš kišenių traukė sulamdytas popieriaus skiauteles ir rūpestingai rūšiavo. Atrodė, nemato nei jos, nei Alegro, tik žvilgtelėjo į praeinančią dukrą.

Vos išėjusi į vestibiulį, Sara atsigręžė į Alegrą.

– Sakyk, kas atsitiko.

Jis tylėdamas paėmė už rankos ir nusivedė laiptais žemyn, pro Šarlotę Haris, nervingai vaikštinėjančią vestibiulyje, pro laukujes duris. Korkio jau nebuvo, aikštelėje stovėjo tik apdaužytas Alegro MG.

Sara ištraukė ranką ir sustojo ant žvyruoto takelio.

– Prakeikimas, sakyk, – tačiau net to reikalaudama žinojo – viena jos smegenų kertelė nenori nieko girdėti.

Dar viena bloga žinia. Be jokių abejonių. Ji ir taip jose skęsta. Sara prisiminė „Kalėdų giesmės“ istoriją, pasijuto lyg Skrudžas – tampoma praeities ir dabarties šmėklų, akis į akį susidūrusi su siaubais, kurių visaip stengėsi išvengti. O kaip jos ateities šmėkla? Gal jau nė nesulauks?

– Ema Margolis, – tarė Alegras.

Sara nesuvokdama žvelgė į jį.

– Kas Emai?

Alegras neatitraukė nuo Saros akių.

– Ją rado moteris, atėjusi tvarkyti buto.

– Rado ją? – Mintys karštligiškai sukosi galvoje.

Alegras ištiesė ranką, Sara atšoko.

– Ne! Ne! Ne!

– Ji negyva, Sara. Nužudyta.

Ema! Jis prisikasė prie Emos! Vienos iš nedaugelio, kurią Sara prisileido arčiau, kuri jaudinosi dėl Saros, kuria ji pasitikėjo. Bus tau pamoka, Sara. Puiki pamoka!

Ji trenkė kumščiu į Alegro automobilį.

– Kaip leidai, kad tai atsitiktų?! – suklykė.

– Sara…

– Jis daro viską, kas šauna į galvą. Negalit jo sustabdyti. Nė vienas! Nususę mulkiai!

– Sara, suprantu, kaip jautiesi…

– Tu nieko nesupranti! – Ji karštligiškai virpėjo.

Slaugos namų languose pasirodė keli veidai ir žvelgė į juos.

– Mes jį pagausim, Sara. Prisiekiu.

– Užsičiaupk! Nebenoriu girdėti to melo! Jis nužudė Emą! Mano seserį! Nužudys mane! Ir žinai ką? Tai bus išsivadavimas! Pagaliau baigsis šis pragaras, kuriame gyvenu.

Alegras taip šiurkščiai ją sugriebė, kad ji vos nesuklupo.

– Nekalbėk šitaip! Girdi?! – suriko jis. – Dabar jis išsiduos. Šįkart jam nepavyks. Įtraukėm visus, ką tik įmanoma. Niekas nepraslys nepastebėtas! Aptiksim tą šlykštynę! Sučiupsim!