Элис Тайтл - Romeo

Kūną tampė spazmai, ji krūpčiojo. Bernis išsigando, kad prasidės priepuolis. Jei Sara nebūtų taip prisispaudusi, būtų nuvažiavęs prie telefono ir iškvietęs greitąją pagalbą. Bet dabar tik glostė Sarai nugarą, ją glaudė, mėgino rasti žodžių, kurie nuramintų didžiulį skausmą.

– Sara, suprantu, kaip tau baisu, bet gerai, kad pradėjai prisiminti. Sako, kad tiesa išlaisvina. Aš tuo tikiu. Tikrai tikiu. Nurimk, Sara, nurimk…

Pamažu traukuliai rimo. Rauda taip pat. Jautė palengvėjimą, lyg išvariusi piktąją dvasią.

– Tai Romeo, – sukuždėjo ji. – Tai jis atvėrė Pandoros skrynią. Jei nebūtų atsiuntęs tų ištraukų iš Melanės dienoraščio, neigčiau viską iki pat mirties.

– Kokių ištraukų? – paklausė Bernis. – Sakei, kad rašo, siunčia kvailas dovanas, bet neminėjai Melanės dienoraščio.

– Bijojau rodyti. Buvo gėda dėl to, ką ji rašė. Dabar gėda, kad tą jaučiau. Kad nesupratau, nesuvokiau…

– Tu nežinojai, Sara. Buvai užblokavusi. Ir aišku kodėl.

Ji sutrikusi pažvelgė į Bernį.

– Romeo to ir siekia – kad prisiminčiau. Kentėčiau. Jis žino tiesą. Melanė dienoraštyje rašė apie mane. – Aš saugau sesers paslaptis, kaip ir ji mano. – Feldmanas buvo sukrėstas, kai papasakojau apie Melanės dienoraštį. – Patylėjusi ji pridūrė: – Arba jis puikus aktorius.

– Kodėl jis turėtų… Sara, juk nemanai, kad Feldmanas…

– O kas geriau už psichiatrą galėtų sukurti tokius intriguojančius proto žaidimus? – griežtai paklausė ji. – Žinoma, Melanės gyvenime buvo ir kitas psichiatras. Bilas. Sužinojęs apie Melanę ir tėvą galėjo įpykti. – Ji įdėmiai pažvelgė į Bernį. – Arba dar blogiau.

– Bilas Denisonas – žiaurus psichas, maniakas?

– Naktimis verkdavau, negalėdavau užmigti, troškau, kad jis bent kartą leistų pajusti, kad nori manęs…

– Denisonas? – Bernis žinojo apie trumpą Saros romaną su Denisonu, nors ji ir nepasakojo smulkmenų.

– Ne, – tarė ji. – Tėvas.

– Ar tėvas kada nors?.. – atsargiai paklausė Bernis.

– Ką tu šneki? – kimiai riktelėjo ji.

– Nieko. Aš tik paklausiau, Sara. Galim nekalbėti apie tai.

Ji atšoko įtūžusi, išplėtusi akis.

– Nėra apie ką kalbėti! Tėvas niekad manęs nelietė. Niekad! Tik jau ne taip! Niekad. Buvau jam šlykšti. Argi jo akyse galėjau prilygti Melanei? Manai, kad to norėjau? Troškau būti jos vietoj? Norėjau, kad tėvas santykiautų su manimi? – Ji vos atgavo kvapą iš įsiūčio, veidas bjauriai išraudo, kumščiai sugniaužti.

– Klausyk, jei pasijusi geriau, nesivaržyk. Trenk man! Nagi!

Tai ją atvėsino. Vos nesusijuokė – kokia nesąmonė.

– Išprotėjai, Berni?

– Mėginu pasakyti, kad aš – tavo draugas, Sara. Myliu tave. Nesakiau, kad tėvas išprievartavo ir tave.

Ji sunkiai sudribo į krėslą.

– Galiu lažintis, Romeo taip mano. Kad mudvi su Melane… – Ji liko išsižiojusi, akys išsiplėtė.

– Sara, kas atsitiko?

– Galbūt Romeo mano, kad mes visos – kraujomaišos aukos. Ne, ne aukos. Kad mes kažkaip kaltos. Nuodėmingos. Kad jis – mūsų atpirkėjas.

Bernis dėbtelėjo į ją.

– Viešpatie, Sara, gal tu tikrai teisi. Paskambink tam savo draugui policininkui – Alegrui.

– Papasakoti jam? Kad tėvas išprievartavo seserį? Kad patikrintų kitų aukų tėvus, ar neturėjo kraujomaišos ryšių su nužudytomis dukterimis? – isterija užgniaužė balsą. Sara nusigręžė.

– Tik pasakyk jam, kad gal Romeo taip mano. Nebūtinai, kad tai tiesa, Sara, – nesutiko Bernis.

Lengva jam būti ramiam ir racionaliam.

– Nesuvokiu, kaip tai padėtų tyrimui, – spyrėsi ji.

– Galėtų daug padėti. Atskleistų policininkams kitą Romeo asmenybės bruožą, į kurį reikėtų atsižvelgti ir patikrinti. Galbūt su juo pačiu vaikystėje negerai elgėsi. Galbūt jis susitapatina su aukomis ir kartu jų nekenčia. Tikriausiai ir savęs nekenčia.

– Nežinau, Berni, – bet netgi prieštaraudama prisiminė bibliotekos knygoje skaitytus seksualinių nusikaltėlių prisipažinimus.

Tėvas pradėjo santykiauti su manimi, kai man buvo septyneri. Kai pagrasinau pasiskųsti, jis vos manęs neužmušė…

Kai tėvas mus paliko, motina privertė mane miegoti su ja. Mes santykiaudavome, kol lankiau mokyklą…

Vyresnysis brolis mane išprievartavo, kai man buvo vienuolika, paskui pradėjo pravardžiuoti pederastu…

Gal Bernis teisus. Daug seksualinių psichopatų išaugo apsupti smurto ir prievartos.

– Ką žinai apie Denisono šeimą?

Sara gūžtelėjo pečiais.

– Nedaug. Buvau susitikusi tik kartą. Per vestuves. Gyvena Manhatane. Tėvas – vidaus ligų gydytojas. Mama… nieko apie ją nežinau.

– O Feldmano?

– Feldmano? Nieko. Tik kad buvo vedęs, žmona mirė jauna. Rodos, žuvo avarijoje.

– O jo šeima?

– Jis užaugo Vengrijoje. Daugiau nieko nežinau. Gal paskambinti ir paklausti: „Klausyk, Feldmanai, ar tavo tėtis niekad su tavim nežaidė „paslėpk dešrelę“? O gal tu slėpei dešrelę mamytėje?“

– Velnias. Dėl skambučio. Vos nepamiršau.

– Ką? – išsiblaškiusi paklausė Sara.

– Ema Margolis skambino porą kartų. Prašė, kad jai atskambintum.

Sara susiraukė.

– Reikia paskambint. Tikriausiai jaudinasi dėl manęs. Nuliūdinau ją po įrašo. Dar net to vainiko nebuvau gavusi.

Ji žvilgtelėjo į laikrodėlį – kelios minutės po vienuolikos. Pamiršo pažiūrėti Emos laidą. Bet gal būtų neištvėrusi – įrašas privertė kentėti.

– O kaip dėl to draugo, Alegro? Ar neketini jam paskambinti ir iškloti savo versijos? – paklausė Bernis, kol Sara naršė krepšyje, ieškodama popieriaus skiautės su Emos telefono numeriu.

– Paskambinsiu ir jam, bet apie tai negaliu kalbėti telefonu.

Bernis šyptelėjo.

– Reikės dar vieno pasimatymo…

Sara pagrūmojo jam kumščiu ir vangiai nusišypsojo. Taip, tiesa – ji nori dar kartą susitikti su Džonu. Keista, tiek visko įvyko, bet įsižiebė ir vilties kibirkštėlė.

Pirmiausia paskambino Emai. Atsiliepė atsakiklis. Pyptelėjus Sara pasakė, kad ji sveika gyva, kad paskambinsianti iš ryto. Paskui surinko Džono namų numerį, kurį jai buvo davęs vakar.

Taip pat niekas neatsakė.

Pasitenkinimas trumpas. Vėl grįžta nusivylimas, vis stiprėja. Nes jam niekada nepavyksta. Jis nepajėgia įveikti susikaupusio įniršio, pirminio skausmo.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

19

Stebėdamas Sarą ekrane, Romeo tapšnoja pirštais lūpas. Tu neapgausi savęs. Ir manęs neapgausi.

– Kokia jėga. Labai gražu. Nepaprastai jaudina. Ir tai tiesa. Neapsigaudinėsiu. Neapgaudinėsiu ir tavęs. Tu žinai. Pažįsti tikrąjį mane. Ir tikrąją save. Tik lauki, kol nuplėšiu uždangą. Nuo mūsų abiejų, – sako jis. – Ar ne tiesa, Ema?

– Prašau, – maldauja Ema Margolis, veidas iškreiptas siaubo ir skausmo.

– Ko prašai?

– Atrišk mane, – inkščia Ema. Šilko juostos įsirėžė į kūną, nors ji liovėsi kovojusi, vos suprato, kad dar labiau įveržia pančius.

Romeo akys nukreiptos į televizorių. Jis visiškai įsitraukęs. Lyg duodamas ženklą: „Aš čia, Sara.“

Neapsakomai susijaudina.

– Taip, aš čia. Taip arti, Sara. Taip arti.

Jis sėdi ant sofos lovos Emos svečių kambaryje – kur, kaip Ema sakė, vakar miegojo Sara. Jis prispaudžia prie veido pagalvę, ant kurios ji gulėjo, įkvepia jos kvapo. Persekiotojas uodžia grobį. …plyšiai ima vertis. Aš atidžiai stebėsiu ir greit pamatysiu. Gal pavyks nuslėpti nuo kitų…