Элис Тайтл - Romeo

Ji pašoko.

– Manau, reikia grįžti. Bernis jaudinsis.

– Taip, – tarė Alegras, nenoriai keldamasis ir sekdamas ją, skubančią žemyn terasos laipteliais. Tuščios sūpuoklės lingavo, nuo įlankos slinko rūkas.

– Ant viryklės palikau tau troškinio, – užuot pasisveikinęs tarė Bernis, kai Sara nuėjo pas jį be penkiolikos dešimtą.

Ji abejingai pažvelgė.

– Galiu apsivemti.

– Tikriausiai nepasisekė pasimatymas.

– Tai nebuvo pasimatymas, – atšovė ji.

– Juokauju. Kas tau, Sara? Sėsk ir išsipasakok senam draugui Berniui. – Jis nuvairavo vežimėlį į neva graikų ir romėnų stiliaus svetainę – trumpo romano su interjero dizaineriu prisiminimą. Įgudusiai aplenkė kelis neapolietiškus staliukus su marmurinėmis skulptūrėlėmis ir kitais pigiais niekučiais ir sustojo prie didžiulio tamsiai rudo poilsio krėslo, pataisė pagalvėlę.

Sara sudribo į krėslą, pasirėmė rankomis galvą.

– Nori aspirino? Vaistų nuo skrandžio? Karšto pieno su medum? – susirūpinęs paklausė Bernis.

– Berni, arba aš kraustausi iš proto ir prisimenu, ko nebuvo, arba… – ji neprisivertė baigti sakinio.

– Prisimeni, ko nebuvo? – Bernis pasiglostė barzdą. – Prisimeni skaudžius dalykus iš praeities, bet atrodo, kad išsigalvoji?

Sara linktelėjo.

– Kaip atskirti, ar prisimenu tikrą įvykį, ar tai tik mano iškreiptos vaizduotės žaismas?

– Jei sukėlęs skausmą asmuo prisipažintų…

– Jis… negali.

– O liudytojai? – nekaltai paklausė jis.

Sarai skausmingai sugniaužė krūtinę. Kodėl mane skaudini? Nepadariau nieko blogo. Nieko! Nieko!

Bernis prisistūmė arčiau, paėmė Saros ranką, jų keliai beveik susilietė.

– Kas tau, mieloji? Pasakyk man.

Sara atlošė galvą, akys nukrypo į ornamentuotas lubas.

– O ką, jeigu… jeigu vienintelė liudytoja – aš?

– Vienintelė liudytoja ko?

Ji tvirtai apglėbė save rankomis ir užsimerkė.

– Man atrodo, kad mačiau juos. Melanę ir…

Kaip ji gali ištarti garsiai?

Bernis nesuprato.

– Matei Melanę ir Romeo? Taip, Sara? Manai, kad žinai, kas tai padarė?

„Taip, – pamanė ji. – Iš dalies žinau, nes Romeo nebuvo liūdnos Melanės istorijos pradžia, tik tragiška pabaiga.“

– Kalbėjau ne apie Romeo, – paniurusi tarė ji.

– Tai apie ką?

Kaip pradėti? Neįmanoma prisiversti su tuo susitaikyti, išryškinti miglotą vaizdą, juo labiau tai išsakyti.

– Atmintyje išplaukia nepaprastai liūdnos vizijos. Prasidėjo iškart po Melanės nužudymo. Tiksliau, kai Romeo ėmė jai rašyti. Lyg atpalaidavo tas siaubingas… akimirkas. Kasdien vis blogiau. Šįryt pas Feldmaną iškilo ypač košmariškas vaizdas…

– Feldmanas?

– Ne visai, nors iš dalies… Galima sakyti, kad jis buvo katalizatorius.

– Ką matei? – nekantravo Bernis.

Prisiminimai, visą dieną grūdęsi atminties paviršiuje, privertė ją krūptelėti.

– Prisiminiau vieną įvykį iš praeities. Man buvo trylika. Netrukus mano mama… mirė. Nusižudė. Pasikorė palėpėje ant skalbinių virvės. „Mirė“ skamba per daug nekaltai.

– Pasakok, – švelniai ragino Bernis.

– Nesu įsitikinusi, kad taip tikrai buvo, Berni. Galbūt tai tik siaubingas košmaras, nugrimzdęs į pasąmonę. Arba gal kai kas tikrai buvo, o visa kita… – Mintys lenkia žodžius. Ji mato daugiau, negu nori. Vaizdai bėga mintyse, kad ir kaip stengiasi išjungti projektorių.

Bernis tebelaikė jos ranką.

– Papasakok tai, kas tikrai buvo.

Ji nusišypsojo.

– Būtum geras psichiatras, Berni.

– Pakaks gero draugo.

Saros šypsena beveik gundanti.

– Jei nebūtum gėjus…

– Taip, taip. Užtenka tos delsimo taktikos.

Taikli pastaba išblaivė, bet Sara buvo dėkinga, kad jis nepaleido rankos. Suteikė reikiamos drąsos.

Ji papasakojo Berniui apie tą naktį, kai jai buvo trylika ir nulipo į kabinetą pasakyti tėvui, kad mama serga. Koks piktas jis buvo, kaip rėkė – serganti Melanė, o ne mama.

– Dabar prisimenu, – kalbėjo ji. – Tėvai susikivirčijo dėl mano šokių pamokų. Maldavau mamos, kad leistų nebelankyti. Galiausiai ji sutiko, pranešė mokytojai, o vėliau, grįžusi namo, pasakė ir tėvui. Šis įtūžo. Kiek prisimenu, mama pirmą kartą jam pasipriešino, užtarė mane. – Sara užsimerkė. – Po trijų dienų ji pasikorė.

– Dėl kivirčo su tėvu? – negalėjo patikėti Bernis.

– Aš nežinau! Nežinau, kodėl ji tai padarė.

– Gerai, kalbėk. Taigi nulipai į kabinetą…

– Gal tai tik iliuzija? Gal aš išsigalvoju? Tikriausiai Feldmanas teisus. Gal vėl reikėtų vartoti prozaką. Ar ką nors kita. Romeo man sukniso protą. Tikriausiai reikia gydytis.

– Kas atsitiko, kai įėjai į kabinetą, Sara? – švelniai ragino Bernis.

Sara neatsimerkė. Ji jau ne Bernio bute, o savo namų Malūno upės slėnyje apačioje. Vilki raudoną pižamą.

– Priėjusi prie durų išsigandau. Jei pažadinsiu – tėvas labai supyks. Tik pravėriau duris pažiūrėti, ar jis miega. Mačiau kambarį…

Ji staiga nutilo, ėmė trūkčiojamai alsuoti.

– Ką matai, Sara? – švelniai paklausė Bernis.

– Matau… juos. O Dieve! Matau juos! Tėtį ir… Melanę, – pasikeitė net Saros balsas. Dabar kalbėjo išsigandusi mergaitė.

Skruostais ritasi ašaros, bet ji nenutyla, pati nesuvokdama, kad kalba. Lyg būtų vėl atsidūrusi ten. Suvokia tik tai, ką mato.

– Melanė atgręžusi nugarą. Ji ant tėčio kelių, žiūri į jį. Jie ant išskleistos sofos lovos.

Sara susirietusi krėsle, rankomis prisidengusi pilvą, lyg gintųsi.

– Ji nuoga. Melė nuoga. Jos naktinukai guli ant grindų… tie baltos medvilnės, su nėrinių rankogaliais…

Mato jo veidą. Tėvo veidą. Bet visai nepažįstamą. Niekad nematė jo tokio. Galva atlošta, tamsiai mėlynos kaklo venos iššokusios, išsižiojęs, akys suapvalėjusios… Didelės rankos apsivijusios ploną nuogą Melanės liemenį. Kilnoja ją aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.

Sara dar stipriau užsimerkia, bet siaubingas vaizdas neišnyksta. Prispaudžia kumščius prie vokų. Vis tiek. Vis tiek.

– Atnešti tau vandens ar ko nors, Sara? – klausia Bernis.

Sara glaudžiasi prie jo.

– Taip buvo, Berni! Iš tiesų buvo!

– Taip, Sara, taip.

Bernio patvirtinimas krinta kaip palaiminimas ir prakeiksmas.

– Jis pamatė mane prie durų. Buvo baisu. Atrodė, lyg jo akys kiaurai pervers mane. Tėvo žvilgsnis visada atrodydavo baisus, bet dabar buvo dar blogiau. Akyse pasibjaurėjimas, ne – pasišlykštėjimas, neapykanta.

– Matau jį. Stovi lyg bokštas. Pilku flaneliniu chalatu, susiriša diržą. Jis taip keistai kvepia. – Sara atsimerkia. – Buvo toks įtūžęs, kad smogė man. Skaudžiai. Tiesiai į pilvą.

Bernio akys paplūsta ašaromis.

Laikydamasi už pilvo Sara nuslysta ant grindų, raudodama įsikniaubia į negyvas Bernio kojas.

– Berni, Melanė buvo šešiolikos… Tikriausiai ne tik tą kartą… Turbūt ten kabinete… mūsų namuose. Tada, kai mama nieko nejausdama gulėdavo viršuje… Nekenčiau, kai ji gėrė, nes žinojau, kad tada jis miegos apačioje… Ir tada Melanė… Melanė…

Ją užgriūva kiti vaizdai ir garsai. Lyg kažkas naršytų po jos protą, galvą varsto stiprūs jutimų blyksniai. Trūksta oro.

– Tai nesibaigė, Berni. Netgi… netgi po motinos mirties, kai mes persikraustėm. Prisimenu garsus naktį. Siaubingus garsus, šūksnius, dejones. Kišdavau galvą po pagalve. Daugiau niekad nelipau iš lovos, nėjau žiūrėti. Nenorėjau, kad tėvas užkluptų mane žiūrint. Bet kartais girdėdavau… kaip jie santykiauja.