Элис Тайтл - Romeo

– Sara, turi atsipalaiduoti, nes tikrai išprotėsi. Klausyk, man kilo mintis. Pasivažinėkim pakrante. Abiem bus gerai išsprukti porą valandų.

– Aš jau su… kai kuo susitarusi.

– Maniau, neturi vaikino.

– Ką?

– Sakei – su kai kuo. Atrodo, su vyriškiu.

– Niekad nesakiau, kad neturiu vaikino.

Jis prisimerkė.

– Tikrai?

– Kodėl iš karto kaltini, Alegrai? Beje, tai Bernis.

– Vaikinas iš tavo darbo. Tas neįgaliojo vežimėlyje?

Sara linktelėjo.

– Geras draugas. – Galbūt vienintelis mano draugas. – Apsistosiu pas jį porą dienų.

– Kodėl išėjai iš Emos?

– Sofa duobėta. – Pamačiusi sumišusį Alegro žvilgsnį, ji skubiai pridūrė: – Užmiršk. Vietinės reikšmės sąmojis.

– Nagi, eikim iš čia. – Alegras palietė jai ranką, padėjo atsistoti.

Prisilietimas paniškai sukrėtė. Sara atsitrenkė į stalą, numetė knygą apie seksualinius maniakus.

Alegras pasilenkė, pakėlė ir prieš padėdamas ant stalo žvilgtelėjo į viršelį.

– Ar nebūtų geriau tokias atidėti?

Geriau? Ji nieko labiau netroško.

– Eime.

– O kaip Bernis? Jis jaudinsis.

– Paskambink. Pasakyk, kad užvešiu tave vėliau, – vėjavaikiškai nusišypsojo Alegras. – Žinau vieną prancūzų restoranėlį Tiburone. Tau patiks.

– Iš kur žinai, kad patiks? Iš kur žinai, kas man patinka ar nepatinka?

– Tau nepatinka prancūziškas vynas?

Sara šyptelėjo. Džonas Alegras mokėjo įtikinėti. Ne, jos atsargumas nedingo. Alegras turėjo daugybę paslapčių ir stengėsi jas nuslėpti. Kaip ir ji. Ar tai juos ir traukė, kad abu taip gerai moka saugoti paslaptis?

– Žinai ką, – Alegras berniokiškai mirktelėjo, – šįkart tu vaišini, jei dėl to pasijusi geriau.

Robertas Peris suraukė antakius.

– Nemėgstat kiniškos arbatos?

Ema iškart pakėlė prie lūpų mėlyną porceliano puodelį.

– Nesijaudink, išgersiu.

– Tikrai nenorit pyragaičio ar dar ko nors?

– Tikrai ne.

Peris vėl įsipylė arbatos iš mėlyno arbatinuko ir apžvelgė restoranėlį. Dvi pusamžės moterys sėdėjo prie lango, užtraukto nėrinių užuolaida, jauna motina su dukrele vežimėlyje prie prekystalio pirko arbatžolių ir spurgų.

– Šauni mažylė, – tarė Peris, žiūrėdamas į mergytę.

– Taip.

– Sindė norėjo vaikų. Ji iš didelės šeimos – šešios dukros ir du sūnūs.

– O tu?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Turit galvoj, ar norėjau vaikų? Nežinau. Sakydavau Sindei, kad dar nepasiruošęs. Pats dar jaučiuosi vaikas. Man tik dvidešimt septyneri. Turiu jaunesnę seserį Haną. Ji – tikra bėda. Mažai matomės. Dar mokykloje susidėjo su blogais draugais, pradėjo gerti, vartoti narkotikus, visai susipainiojo. Kai motina nutvėrė ją vagiant piniginę, išvijo iš namų. Aš motinos nekaltinu.

– O tėvas?

Peris apsiniaukė.

– Ką tėvas?

– Ar palaikė motiną dėl sesers?

Peris kimiai nusijuokė.

– Jie nesutarė. Tėvas mušdavo mamą.

– O seserį?

– Ir ją… Kodėl klausiat? Jūs ne iš policijos? Žinau, kad mane seka. Gal ir dabar kur nors sėdi su žiūronais. O gal turit siųstuvą?

– Norėjau tave geriau pažinti, Robertai. Sakei, kad galėtume susidraugauti. Draugai turi žinoti vienas apie kitą.

– Aš nieko nežinau apie jus. – Jo lūpas iškreipė groteskiška šypsena. – Na, ne visai.

– Ką turi galvoj? – sunerimusi paklausė Ema.

– Žinau, kad turit gerą širdį.

Arbata šliūkštelėjo pro Emos puodelio kraštą ant puikios baltos nėrinių staltiesės.

Alegras ir Sara įstrigo transporto spūsty ant Aukso Vartų tilto.

Pro atvirą automobilio langą Sara žiūrėjo į įlankoje prieš vėją plaukiančias jachtas.

– Ar geriau? – paklausė Alegras.

Ji atsigręžė.

– Kas geriau?

– Geriau, negu sėdėti tvankioje bibliotekoje.

Sara pasilenkė ir įjungė radiją. Penktos valandos žinios: „…rytoj naujos žinios apie Vaitvoterio skandalą. Grįžtame prie vietos naujienų. San Francisko apygardos prokuroras Lorensas Džiletas paskelbė, kad policija renka svarbius įkalčius, padėsiančius nustatyti žudiko maniako, žinomo Romeo vardu, tapatybę. Ant žiauraus žudiko diržo – jau penki trofėjai. Tarp jų – žymi policijos konsultantė psichiatrė Melanė Rozen…“

Alegras tyliai nusikeikęs išjungė radiją. Sara trynė rankas, lyg norėdama nugremžti odą dilginantį skausmą. Tiesiai prieš juos iššoko automobilis. Alegras spūstelėjo signalą. Sara pažvelgė į jį.

– Pyksti, kad dalyvavau laidoje.

Alegras timptelėjo kaklaraištį.

– Aš dėl daug ko pykstu.

– Ir aš, – tarė Sara.

– Bijai?

– Taip.

– Ir aš.

– Neturėtum to prisipažinti.

Alegras nusišypsojo sukdamas į kairę juostą, ta atrodė juda greičiau.

– Jei sakyčiau, kad nebijau, patikėtum?

Ji taip pat nusišypsojo.

– Ne.

Jų akys susitiko.

– Tu graži, kai šypsaisi…

– Flirtuoji, Alegrai?

– Sakau komplimentą, Rozen. Tave trikdo?

– Jei pasakyčiau, kad ne, ar patikėtum?

Jo šypsena praplatėjo.

– Ne.

Ema Margolis pėsčia grįžo keturis kvartalus iš arbatinės į namus. Pasuko į savo gatvę ir nustėro pamačiusi Viljamą Denisoną, rymantį prie automobilio aikštelėje prieš jos namą. Ema sustojo, nes psichiatras žiūrėjo į jos pusę. Denisonas iš karto išsitiesė ir pasuko prie jos. Ema sunėrė rankas ant krūtinės ir laukė.

– Ką čia veiki, Bilai?

– Pas mane vėl buvo policija. Pasakei jiems, kad lankei mano seansus.

– Tai kas? Tu turi laikyti paslaptis, ne aš.

– Dar jiems sakei, kad gydžiau tavo draugę Dianą. Jie mano, kad tyčia nuslėpiau informaciją, mėgino man primesti ir kitus bjaurius kaltinimus. Klausė, ar negydžiau kitų Romeo aukų.

– Klausyk, Bilai, diena buvo sunki…

Jis pastojo kelią.

– Manai, kad mano – rožėmis klota?

Jie ilgokai žiūrėjo vienas į kitą.

– Pakviesčiau tave išgerti, – tarė Ema, – bet kai mėginau aną kartą…

– Praeitą kartą buvai mano pacientė, – atsakė Bilas.

– O kas aš dabar?

Tyla atrodė dviprasmiška. Paskui Ema netarusi nė žodžio pasuko namo. Bilas Denisonas ėjo šalia.

Lorena Ostin, apkūni moteriškė, buvo maždaug penkiasdešimt penkerių, išblukusiomis, sielvartingomis mėlynomis akimis.

– Kiek žinau, Karena niekad nesilankė pas psichiatrus, – tarė ji Vagneriui. Liko kelios minutės iki pusės šešių – kai parduotuvė uždaroma, bet moteris ant durų užkabino lentelę „Uždaryta“, nes tądien dirbo viena. – Kita vertus, dukros ne visad išsipasakoja motinoms. Nors buvom labai artimos…

Lorena stipriai prispaudė smiliumi virpančias lūpas, nusibraukė ašaras.

– Nežinau, kada nustosiu verkusi. Nėra nieko blogiau, kaip netekti vaiko. Nieko!

Karena Ostin – trečioji Romeo auka. Europos bankų grupės finansų konsultantė, jos biurai už Sąjungos aikštės. Karena dirbo tik už kelių kvartalų nuo prabangios juvelyrikos parduotuvės, kurioje prekiavo motina.

Kai Vagneris su Alegru pirmą kartą kalbėjosi su Lorena Ostin tuoj po Karenos nužudymo, teiravosi apie vyrus, su kuriais dukra draugavo. Pasak motinos, buvo tik vienas vyras, į kurį Karena žiūrėjo rimtai. Juodu susipažino Kolorado universitete Boulderyje devintojo dešimtmečio pabaigoje. Detektyvai pasidomėjo buvusiu draugu. Žmogžudystės naktį jis praleido Aidaho valstijoje, Boisio ligoninės gimdykloje, filmuodamas savo antrojo vaiko gimimą.