Элис Тайтл - Romeo

– Suprantu, kad turit apsvarstyti kiekvieną galimybę, detektyve. Sutaupysiu jums laiko. Patikėkit, aš ne Romeo.

Alegras gūžtelėjo pečiais.

– Norėčiau tikėt, daktare. Gal taip ir bus. Bet kelias dar ilgas. Taigi pradėkim nuo pirmosios Romeo aukos. Dianos Korbet. – Jis atsivertė juodą dirbtinės odos aplanką ir ėmė skaityti užrašus… – Gal galėtumėt pasakyti, kur buvote tarp…

Rakindama buto duris ketvirtą popiet Ema Margolis išgirdo telefoną. Pribėgusi pakėlė ragelį ir stačiokiškai atsiliepė. Niekas neatsakė.

– Kas čia? – nekantriai paklausė ji, bet pamaniusi, kad tai Sara, greit pakeitė toną. – Atsiprašau, kad šiurkščiai kalbėjau.

– Ar ne laiku skambinu? – paklausė nepažįstamas vyro balsas.

Emą nukrėtė šiurpas. Kas turi jos neskelbiamą telefono numerį?

– Kas kalba?

Atsakymo nebuvo.

– Ne! – tarė ji, atsakydama į skambintojo klausimą ir kartu mėgindama įveikti nepagrįstą, kaip bandė save įtikinti, baimę. – Kas skambina? – pakartojo ji, bet šįkart atsargiau, negrasindama.

– Atsimenat, davėt man savo kortelę per Melanės laidotuves. Sakėt, galiu paskambinti. Buvot labai maloni. Vienintelė supratote, ką aš jaučiu.

Emos kūnas įsitempė.

– Robertas Peris? – O gal reikėjo sakyti Romeo?

– Atsiminėt! – džiaugsmingai tarė Peris.

– Taip, jūs labai liūdėjot.

– Ir dabar ne kitaip, – jo balsas vėl pasikeitė. – Farai verčia jaustis dar blogiau. Sekioja mane. Žinot, jie net Sindę klausinėjo…

– Sindę?

– Mano žmoną. Mes gyvenam atskirai, bet aš vis dar ją myliu. Sindė nesutiko eiti su manim kartu pas daktarą Denisoną, bet gal įkalbėsiu nueiti vieną… Jei tik jis galėtų jai išaiškinti…

Peris staiga nutilo. Emos krūtinėje pabudo sensacijų medžiotoja, bet ji suvokė, kad dėl to Peris jai neims patikti labiau. Kita vertus, ar turėtų?

– Suprantu, kaip jums sunku, – ramiai tarė ji.

– Jūs tikrai suprantat.

– Ir man jos trūksta, – prisipažino Ema.

Iš pradžių buvo tyla, vėliau išgirdo Perio kūkčiojimą.

– Gal susitikime ko nors išgerti? – pagaliau paklausė jis.

– Kada?

– Bet kada. Aš nedirbu. Mane išmetė. Žinau, kad reikėtų ieškoti kito darbo, bet ir vėl – sakau sau, kad tai nesvarbu. Vis tiek negalėčiau susikaupti.

– Tikriausiai jūs teisus.

– Tai ar susitiksim?

– Kur pasiūlysit? – atsargiai pasiteiravo Ema.

– Aš netoli jūsų namų.

Iš kur jis žino, kur ji gyvena? Vizitinėje tik jos neregistruotas telefono numeris, bet adreso nėra. Tikriausiai atsekė nuo studijos.

Ji pašoko.

– Kaip tik ruošiausi išeiti, – sumelavo.

Neketino jaukiai šnekučiuotis su juo akis į akį savo namuose.

– Tarkim, po penkiolikos minučių. Netoliese „Lorelio“ yra nedidelė arbatinė „Plutelė“.

– Gerai. Tikrai ateisit? – susirūpinęs paklausė jis.

– Žinoma, – tarė Ema, žvilgterėjusi į laikroduką. – Po keturių penkiolika.

Ji jau norėjo dėti ragelį.

– Panele Margolis?

Ema vėl pridėjo ragelį prie ausies.

– Klausau.

– Ar galiu jus vadinti Ema?

– Taip.

– Gerai. Ateisit kaip draugė, Ema, ar ne? Tai ne televizijai. Girdėjau apie jūsų laidą, bet neįrašinėsit mūsų pokalbio, gerai? Tik kaip draugai?

Ema dvejojo.

– Jei taip norit, Robertai.

– Man reikia žmogaus, kuriuo galėčiau pasikliauti. Gal ir jums, Ema, – pridūrė jis.

Smilkiniuose tvinkčiojo.

– Kodėl taip manot?

– Kai susitikom kapinėse, jums taip pat buvo labai skaudu. Ir nemanėt, kad jus kas nors supranta. Bet aš suprantu, Ema. Žinau, kad mes labai gerai suprantam vienas kitą.

Kol Ema svarstė, ką atsakyti, telefonas nutilo.

Sara, apsikrovusi knygomis apie seksualines žmogžudystes ir maniakus, sėdėjo viešojoje bibliotekoje, pasiryžusi iš pašaknų iškasti, iš kur atsiranda tokie pabaisos kaip Romeo. Nors buvo po keturių ir ji čia gaišo daugiau negu valandą, pajėgė perskaityti tik porą vienos knygos skyrių. Labai liūdna.

Sutelkė dėmesį į atverstą knygos puslapį „Maniako mąstysena: seksas, melas, manija“.

Perskaičiusi kelias pastraipas, turėjo liautis – žodžiai ėmė lietis. Prispaudė ranką prie puslapio, lyg lytėjimu galėtų suvokti, kas ten parašyta. Korkis žvilgtelėjo į ją nuo kito stalo, o paskui vėl nuleido akis į laivininkystės žurnalą, kurį apsimetė skaitąs, kol jie čia sėdėjo.

Tą rytą ji paklausė Korkio, ar jis kada nors gauna išeiginę. Policininkas atsakė dirbąs viršvalandžius, nes asmeniškai domisi byla. Kažin ar jam dar nenusibodo?

Pažvelk tiesai į akis, Sara. Galiausiai tu nuvili visus vyrus.

– Ko čia bastaisi, Sara? – tėvo balsas rūstus it granitas. Tėvas lyg bokštas stovi šalia jos.

– Girdėjau, kaip mamytė vaitoja viršuje. Maniau, ji serga, norėjau tau pasakyti.

– Tavo motina neserga, Sara. Ji girta, – kerta jis.

Akyse kaupiasi ašaros, bet ji žino – verkti negalima. Jis manys, kad jai reikia užuojautos, ir dar labiau įpyks.

– Tačiau Melanė tikrai serga, todėl atėjo pas mane. Tavo motina nepajėgia pasirūpinti sergančiu vaiku.

– Melanė serga?

– Nereikia šitų grimasų, panele!

Kokių grimasų? Ką jis išskaitė jos veide? Tėvas sugriebia jai už rankų ir taip papurto, kad net dantys subarška.

– Nebūk smalsutė, Sara. Supratai? Ar supratai?

Jis paleidžia vieną ranką. Pasigailės? Bet tėvo kumštis pakyla…

Pajutusi, kad kažkas atsargiai palietė petį, Sara vos neišsinėrė iš odos.

– Nurimk. Tai tik aš.

Ji nervingai atsigręžė ir apstulbo, pamačiusi šalia stovintį Džoną Alegrą.

– Ką čia veiki? – Jis ją šnipinėja, skverbiasi į slapčiausias mintis.

– Nori kavos? – draugiškai paklausė jis, ignoruodamas nemandagų klausimą. – O gal ko stipresnio? Atrodo, tau nepakenktų.

Sara sunkiai alsavo.

– Tu mirtinai mane išgąsdinai.

– Atsiprašau. Kitą kartą pirmiau numesiu ant grindų knygą. Arba sau ant kojos piršto, jei taip labiau patinka.

– Tavo žavesys blėsta, Alegrai.

– Tikriausiai dėl aplinkos…

Alegras vos vos linktelėjo Korkiui, šis iš karto padėjo žurnalą, draugiškai šypsodamasis pakilo ir nuėjo prie durų. Alegras tylėdamas užvertė jos skaitytą knygą. Sara vangiai pažvelgė į jį.

– Juk neketini skaityti paskaitos.

– Paskaitos?

– Apie įrašą televizijoje.

Alegras stumtelėjo jos kėdę.

– Ne, neskaitysiu paskaitos, nes tuščios pastangos, ar ne?

– Taip. – Ji skvarbiai nužvelgė detektyvą. – Jau žinai apie… vainiką… Policija paėmė jį iš studijos ir nuvežė į laboratoriją.

Alegras linktelėjo.

– Atnešė iš gėlių parduotuvės apačioje. Kaip jis… įstengė?

– Gėlininkas teigia, kad baigęs aptarnauti klientą rado voką ant prekystalio. Viduje buvo penkiasdešimties dolerių banknotas ir lazeriu atspausdintas užsakymas: nunešti širdies pavidalo vainiką tau į kabelinės televizijos studiją antrą valandą, pridėti kortelę su užrašu…

Sara pakėlė ranką tildydama, nenorėjo išgirsti balsu tariamo to šlykštaus sentimento.

– Gėlininkas nieko nematė? Nė klientas? Nė kas nors kitas?

– Ne. Matyt, tas kalės vaikas nepastebėtas įsmuko ir išsmuko.

– Vainikas. Juos siunčia… į laidotuves! – Sara spoksojo į užverstą knygą. – Ar jis tikrai mano, kad šios dovanos pasirodys romantiškos, ar nori išvesti iš proto, kol nusitaikys žudyti?