Элис Тайтл - Romeo

– Kaip sekėsi vakar?

– Gerai, – atsakė Ema. – Kiek buvo galima tikėtis.

– Puiku. Užvažiuosiu pas tave vėliau, kai ji grįš.

– Tikiuosi, nekamuosi jos klausimais, – įspėjo Ema.

Alegras pamatė Vagnerio šypsnį.

– Tik reikia… rasti kai kuriuos siūlų galus… Mes patys einame pas psichiatrą – daktarą Denisoną.

– Pala, Džonai, nepadėk ragelio. Kai ką prisiminiau.

– Ką?

Ema dvejojo.

– Buvau pamiršusi. Tik vakar prisiminiau. Gali būti svarbu. Kalbantis su Sara, man dingtelėjo…

– Taip?

– Diana. Diana Korbet… Romeo pirmoji…

– Ir ką?

– Manau, ji irgi lankėsi pas Denisoną. Nesu tikra, bet aš jai rekomendavau. Tada dar pati pas jį gydžiausi… Prieš…

– Prieš ką? – paklausė Alegras.

– Prieš nutraukdama vizitus! – užbaigė Ema ir padėjo ragelį.

Viljamas Denisonas nervingai nusiėmė nematomą dulkelę nuo tamsiai mėlyno kostiumo rankovės. Jis atrodė nelaimingas, tapęs įtariamuoju itin sunkaus nužudymo byloje. Iš pradžių tie klausimai apie santykius su Sara Rozen, dabar – apie Dianą Korbet.

– Atvirai sakau – pamiršau. Tai buvo prieš metus ar daugiau, mačiau ją tik kartą ar du.

– Tai kiek kartų? – paklausė Alegras. – Vieną ar du?

– Tikrai neatsimenu. Tik įvertinau jos psichinę būklę.

– Juk turit užrašus, – spaudė Alegras. – Patikrinkit.

Denisonas žvilgtelėjo į laikrodį.

– Pacientas ateina po penkiolikos minučių, o prieš tai norėčiau kelias minutes…

Vagneris priėjo prie rašomojo stalo, uždėjo ranką ant kompiuterio.

– Diana Korbet. Pasižiūrėkit. Užtruksit tik kelias sekundes.

– Negaliu atskleisti užrašų. Jie slapti.

– Korbet mirusi, daktare. Nėra ko saugoti. Galim gauti teismo orderį. Sutaupytumėt mums laiko, – tarė Alegras.

Denisonas žiūrėjo į kompiuterio klaviatūrą.

– Jau prisimenu. Mačiau ją tik kartą.

– Užrašai, daktare. Galit tik atpasakoti, kaip praeitą kartą. Kol kas nereikia jokių dokumentų.

Psichiatras suirzęs atspausdino pavardę. Korbet, Diana. Gavęs jos bylą, žvilgsniu permetė ekraną.

– Ji nedaug pasakė. Nieko, kas padėtų tyrimui…

– Leiskit mums patiems spręsti. Paskaitykit.

Sukandęs žandikaulius, Denisonas atidžiau pažiūrėjo į ekraną.

– Diana Korbet. 2253 Žalioji gatvė. Gimimo data: 1963 05 18. Netekėjusi. Baigusi teisę Stanforde. Bankrotų specialistė Marksono, Haido ir Remingtono firmoje. Šiuo metu neturi nuolatinio draugo, bet sakė neseniai išsiskyrusi su vyriškiu, su kuriuo susitikinėjo kelis mėnesius.

– Grantu Karpenteriu? – paklausė Alegras.

Denisonas atitraukė akis nuo ekrano.

– Taip. Nesakė, kodėl santykiai nutrūko. Skaityti toliau?

Alegras linktelėjo. Jis apklausė Karpenterį tuoj po Korbet nužudymo. Vaikinas nepasakė nieko ypatingo, tik kad abu nelaikė savo santykių rimtais. Paspaustas prisipažino, kad „išbandė su Diana alternatyvųjį seksą“, netgi kad buvo nusivedęs Dianą į privatų klubą Ričmonde. „Nieko blogo, – pasakojo Alegrui. – Tik silpnas erotinis kankinimas.“ Karpenteris būtų idealus įtariamasis, tik turėjo svarų alibi buvusios draugės nužudymo naktį.

Denisonas skaitė toliau:

– Vyresnysis brolis Aidahe, koledžo dėstytojas. Nesakė, ką dėsto. Tėvai mirę. Tėvas buvo draudimo agentas, mirė nuo infarkto, kai panelei Korbet buvo vienuolika. Motina, namų šeimininkė, mirė krūties vėžiu penkiasdešimt dvejų, kai panelei Korbet buvo dvidešimt treji. Užrašuose paminėjau, kad kalbant apie motinos mirtį jos veide šmėkštelėjo liūdesys. Šiaip buvo rami, valdėsi visas penkiasdešimt minučių.

Jis pastūmė tekstą.

– Daugiau nieko įdomaus. Narkotikų nevartojo. Gėrė nedaug – retkarčiais taurę ar dvi vyno, alaus. Tai nekėlė rūpesčių.

– Kodėl atėjo pas jus? – paklausė Alegras.

– Sakė, kad užeina depresijos protrūkiai, bet nežinanti, kas juos sukelia. Netgi nepasakė, kada jie prasidėjo. Nuolat treniravosi, nes tai padėdavo nugalėti depresiją. Pasižymėjau, kad ji pati beveik nieko nepasakojo, laukė mano klausimų.

– Ar ji jums pasirodė patraukli? – atsainiai paklausė Vagneris.

Denisonas niekinamai pažvelgė į jį.

– Neatsimenu.

Vagneris patapšnojo monitoriaus viršų.

– Užrašuose nieko nėra apie jos išvaizdą?

– Pats pasižiūrėkit, – bjaurėdamasis tarė Denisonas.

Vagneris pakluso. Denisonas patraukė kėdę, kad policininkas prieitų prie ekrano.

Po kelių sekundžių Vagneris pažvelgė į Alegrą, paskui į psichiatrą.

– Daugiau nieko neturit?

– Ji priešinosi, nepavyko daugiau išgauti.

– Ar jūs įsitikinęs, kad kas nors netyčia neišsitrynė? – paklausė Vagneris.

Denisono skruosto raumuo krustelėjo.

– Tai kodėl visa byla netyčia neišsitrynė? Neturiu ko slėpti. Norit apkaltinti, kad blogai tvarkau užrašus?

– Gal paaiškinsit, kodėl nuslėpėt, kad gydėt pirmąją Romeo auką? – ramiai pasiteiravo Vagneris.

– Negydžiau. Mačiau tik kartą – penkiasdešimt minučių. Be to, jau sakiau – buvau pamiršęs, kad ją priėmiau.

Vėl puolė Alegras, sugriebė Denisono kėdės ranktūrį ir pasilenkė prie jo veido.

– Neatsiminėt netgi po žmogžudystės, kai televizija ir laikraščiai mirgėte mirgėjo jos nuotraukomis? Neprisiminėt jos vardo? Neatpažinot jos veido? Turiu galvoje ankstesnes nuotraukas, kol tas iškrypėlis dar nebuvo jos pavertęs siaubingu mėsgaliu. Kaip ir kitų vėliau… Kaip ir jūsiškę gražiąją Melanę. Jūsų gyvenimo meilę, moterį, kuri, kaip jūs teigiat, ketino vėl ištekėti už jūsų.

Denisonas atmetė rankas, kaip krintantis nokautuotas boksininkas.

– Niekše! – sušnypštė jis, net pažaliavęs iš įsiūčio.

– Kokia čia diagnozė? – niekinamai paklausė Alegras.

– Gerai, vaikinai, – įsikišo į ginčą Vagneris. – Atsitraukit per kelis žingsnius.

Alegras išbalęs išsitiesė ir paėjėjo į šoną.

Vagneris raminamai pažvelgė į Denisoną.

– Ne paslaptis, kad mus visus tris labai nuliūdino gydytojos Rozen mirtis, bet dabar, Denisonai, jūs mums galit padėti, susitelkit ir papasakokit apie panelę Korbet. Gal prisimenat ką nors, ko tada neįžvelgėt ar neįtraukėt į užrašus? Gal dar apie ką nors kalbėjot?

Denisonas išsiblaškęs suglostė plaukus, stengdamasis atgauti savitvardą.

– Ne. Nieko neprisimenu, – ramiai atsakė jis.

– Nesiteiravot apie jos lytinį gyvenimą? – paklausė Alegras.

Denisonas sviedė neapykantos kupiną žvilgsnį.

– Ar įvertinant būsimo paciento psichinę būklę apie tai nekalbama? – Vagnerio klausime nesigirdėjo užuominos.

Denisonas atlyžo.

– Rodos, ji minėjo apie šiokias tokias lytines bėdas…

– Neįvardijo? Neprisimenat, daktare? Niekad nežinai, kas gali užvesti ant kelio, – toliau klausinėjo Vagneris ramiu pagarbiu tonu. Išbandytas gero ir blogo policininko metodas.

Denisonas suspaudė lūpas, lyg sunkiai dirbdamas.

– Prisimenu, sakė, kad nemėgsta kalbėti apie seksą. – Psichiatras atrodė sutrikęs. – Reikėjo tai užrašyti. Bet tikriausiai nebuvau kruopštus, nes atrodė, kad ji negrįš.

– Kodėl? – paklausė Vagneris.

– Per seansą lyg paminėjo, kad geriau jaustųsi su gydytoja moterimi. Rodos, pasiūliau rekomenduoti. Žadėjo pagalvoti ir vėl užeiti. Bet taip ir neužsuko.

– O jei būtų grįžusi, ar būtumėt rekomendavęs buvusią žmoną? – paklausė Alegras.

Denisonas vėl tapo atsargus.

– Savo ligoniams visad pasiūlau tris psichiatrus ir patariu su visais pasikalbėti prieš apsisprendžiant, – tarė atidžiai pasverdamas kiekvieną žodį.