Элис Тайтл - Romeo

Vakar įsivaizdavau, kad tu sėdi krėsle mano miegamajame ir žiūri, kaip myliuosi su beveidžiu vyru. Galiausiai jie visi tampa beveidžiai…

M. R. dienoraštis

16

Sara išėjo iš Emos rytą, po aštuonių penkiolika. Rūkas buvo tirštas ir slegiantis – neįmanoma įžiūrėti toliau nei per pėdą.

Ar jis kur nors tyko? Seka ją?

Sara, tu bjauri šnipė. Visad kiši nosį, kur nereikia…

– Panele Rozen…

Ji nustėrusi aiktelėjo, bet iš pilkos miglos išniro policininkas, saugojęs ją vakar. Rusvai žalsvos kelnės, tamsiai mėlynas megztinis aukšta apykakle, balti sportiniai odiniai bateliai.

– Kas nors atsitiko? – artindamasis paklausė.

– Ne, aš tik ketinau… Klausykit, Koriganai, gal pavėžėtumėt mane į Nortpointo gatvę?

– Korkis paveš. Jokių bėdų. Daug geriau, negu sekti jus toje kamšalynėje.

„Ir rizikuoti vėl pamesti iš akių“, – pagalvojo ji.

Po dešimties minučių policininkas sustojo tiesiai prieš baltą Įlankos srities psichoanalizės institutą.

Registratorė vestibiulyje pažvelgė į atverstą ties penktadieniu žurnalą ir pasakė Sarai, kad daktaras Feldmanas turi pacientą, bet devintą – valandos pertrauka. Sara žvilgtelėjo į laikrodėlį. Baigs po dvidešimties minučių. Ji jau ketino lipti įvijais laiptais į psichiatro kabinetą trečiame aukšte, bet išgirdo, kaip kažkas pašaukė vardu. Prie jos artinosi Bilas Denisonas puikiu tamsiai mėlynu kostiumu, pasikišęs lagaminėlį po pažastimi.

– Sara, džiaugiuosi, kad tu čia, jaudinausi dėl tavęs. Taip ir maniau, kad vėl lankysi seansus.

– Ką čia veiki? – vangiai paklausė ji.

– Aš poros rezidentų vadovas. Kaip tik baigiau seminarą. Raskim ramią vietelę ir pasikalbėkim.

– Negaliu. Turiu…

Jis pažvelgė į laikrodį.

– Kada tau paskirta?

– Devintą, bet tai ne… – nenorėjo, kad Denisonas galvotų, jog vėl lankosi pas psichiatrus, kad jai to reikia, bet jis neleido baigti.

– Turim penkiolika minučių, – sugriebė jos ranką. – Sara, prašau. – Apakino ją maldaujama šypsena.

Sara prisiminė tuos laikus, kai ši šypsena priversdavo širdį plakti smarkiau.

Denisonas nusivedė ją prie kėdžių vestibiulio kampe.

– Skambinau tau kelis kartus po… laidotuvių, bet visada tik atsakiklis.

– Keista, – tarė Sara. – Vakar aš tau skambinau. Taip pat atsakiklis.

Denisonas susiraukė.

– Vakar? Buvau namie. Kada skambinai?

– Truputį po aštuonių.

– Atsakiklyje nebuvo jokio įrašo.

– Aš nieko nesakiau…

– Tikriausiai vedžiojau Manką. Gaila, kad nebuvau, kai skambinai, Sara. Pamaniau, viskas baigta.

Sara apstulbusi pažvelgė į jį.

Po velnių, ką jis čia paisto? Juk tikrai viskas baigta.

– Turėjau galvoje mūsų draugystę, – skubiai paaiškino Denisonas. – Nors mes jau ne meilužiai, bet norėjau, kad liktume draugai. – Jis žvelgė į ją įdėmiai. – Turim vienas kitam padėti atlaikyti šią tragediją.

– Susidoroju pati.

– Tikrai? Ar todėl dalyvavai Margolis laidoje? – Jis kelis kartus papurtė galvą. – Tai tavo bėda, Sara. Arba viską slepi širdyje, arba sprogsti. Nematai, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

– O kas ten, Bilai?

– Kad ir kas ten būtų, viena nerasi. Turi bendrauti, Sara. Žinoma, terapija – vienas iš būdų, bet jei užsisklęsi… – Jis vėl sugriebė Saros ranką. – Leisk tau padėti, Sara. Gal šįvakar pavakarieniautume? Jei užvažiuočiau pas tave apie…

Sara išsilaisvino iš jo gniaužtų ir pašoko.

– Jau beveik devynios. Turiu eiti.

Jis taip pat atsistojo ir užtvėrė kelią.

– Gerai, Sara. Neskubinsiu tavęs. Tačiau noriu, kad žinotum – gali manim pasikliauti.

Jis vėl nusišypsojo. Suvedžiotojo šypsena?

Po kelių minučių, įžengusi į mažutį Stenlio Feldmano laukiamąjį trečiame instituto aukšte, Sara pasijuto pakliuvusi į laiko spiralę. Pažvelgė į Feldmano kabineto duris. Gerai uždarytos. Konsultuoja ligonį. Moterį? Jauną? Gražią? Sunerimusią? Ramina ją? Apkabina? Glosto? Gal mylisi ant kušetės? Ar ji išprotėjo? Suglumo dėl netikėto susitikimo su buvusiu svainiu ir meilužiu? Paranojos priepuolis? O gal tai tik tipiškas projekcijos pavyzdys iš vadovėlio, rodantis, kad Sara pati slapta trokšta atsidurti Feldmano glėbyje? Ar ne šitaip analizuotų Feldmanas? Sara perkelia savo troškimus į jo pacientę? Taip pat kaip į Melanę? Staiga nutraukė gydymą, nes nepajėgė įveikti jausmų jam?

Feldmanas stovėjo kabineto tarpduryje ir tylėdamas žiūrėjo į ją.

– Džiaugiuosi tave matydamas, Sara. Užeik.

Ji dvejojo.

– Atėjau visai ne dėl tos priežasties, kaip jūs manot.

– Gerai – pakalbėkim kabinete.

– Noriu atsakymų.

– Pirmiausia turėsi paklausti.

Ji gaižiai šyptelėjo.

– Vienas nulis jūsų naudai, Feldmanai.

– Nenoriu skaičiuoti taškų, Sara. – Jis įėjo į vidų ir kantriai laukė.

Sara drąsindamasi ryžtingai žengė per slenkstį. Menkiausia abejonė – ir nepajėgtų įeiti. Nebuvo įkėlusi kojos į šį kabinetą nuo tada, kai beveik prieš keturiolika metų pamatė Melanę jo glėbyje, girdėjo jį kuždant jos vardą…

Vos Feldmanas uždarė duris, ji atsigręžė.

– Noriu sužinoti apie seserį.

– Sėsk, Sara. – Jis parodė į vieną iš krėslų prie rašomojo stalo, o pats atsisėdo į sukamąjį juodos odos krėslą kitapus.

Bent jau nepasiūlė liūdnus prisiminimus keliančios odinės kušetės tarp dviejų drapiruotomis užuolaidomis užtrauktų langų kairėje.

Sara stovėjo ir žvalgėsi. Mažai kas pasikeitė. Tie patys klasikiniai angliški svetainės baldai, drožinėtas rašomasis stalas, plakatas „Čia nerūkoma“. Jokių paveikslų ant sienų. Kitaip tariant – nieko, kas blaškytų pacientus.

Feldmanas pasidėjo rankas ant rašomojo stalo, išraiška geranoriška.

– Ką nori sužinoti apie Melanę?

– Ką ji jums pasakojo? – ryžtingai paklausė Sara.

– Ką ji man pasakojo? Labai abstraktu, Sara. Tikiuosi, turi konkrečių klausimų.

– Taip, jūs teisus. Turiu konkrečių klausimų.

Jis linktelėjo laukdamas.

Sarą vis labiau siutino jo savitvarda.

– Viešpatie, jūs toks ramus, Feldmanai. Niekas nė neįtartų.

– Ko?

– Kaip jūs įsipainiojęs, – kirto ji, beveik nutrindama ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Ar Feldmanas buvo Melanės meilužis? Jis jos žudikas? Ar įmanoma? Feldmanas gudrus, įžvalgus, patrauklus. Kur ten Bilui Denisonui iki jo. Argi ne tobulas psichopatas?

– Sara, tu seniai ant manęs pyksti. – Rodos, tai jo netrikdė, paprasta analitinė pastaba.

– Na, ne! Šis žaidimas nepavyks, Feldmanai. Ir jokie kiti žaidimai. Gal ir aš susipainiojusi, bet ne taip kaip Melanė! Ne taip kaip jūs.

– Sakei atėjusi atsakymų, bet, atrodo, pati juos žinai, – tarė jis, nė kiek nesumišęs.

– Ne visus! Bet kelis, Feldmanai. Daugiau, nei manot.

– Neabejoju.

– Juokinga! Tikėjau, kad sugebat skaityti mano mintis, žinot viską, ką mąstau, jaučiu.

– Tu man padėjai…

– Bet daugiau nepadėsiu, – pareiškė ji.

– Kas tau kelia nerimą, Sara?

– Sakiau, ne dėl to atėjau!

– Tikrai? Nė kiek?

– Liaukitės!

– Trečiadienį mačiau tave per televiziją. Akivaizdu, kokia tu sutrikusi. Ir ne tik dėl Melanės žmogžudystės. Įtariu, kad iškyla prisiminimai. Taip? Smūgis dėl Melanės mirties atidarė duris, kurias buvai ilgam užrakinusi. Prisiminimai gąsdina, manai, kad kraustaisi iš proto. Kaip tik priešingai! Nors priežastis ir tragiška, ji verčia tave pagaliau pažvelgti į praeitį. Žinau, tuo dar netiki, bet jau įžengei į sveikimo kelią.