Элис Тайтл - Romeo

Ką jis jaučia? Ką mąsto? Sara norėjo žinoti, bet bijojo klausti.

Todėl išliejo savo jausmus, balse sielvartas, siaubas ir sunkiai slepiamas pasibjaurėjimas.

– Tai ne mano sesuo. Nepažinojau šios moters. Ji pašėlusi, naikinanti, nesivaldanti. – Ši dienoraščio ištrauka dar blogesnė už pirmąją. Anoji tik išreiškia drumstas sesers fantazijas, ją kankinusius jausmus, o ši atskleidžia, kaip elgėsi jų veikiama. – Negaliu įsivaizduoti jokios moters, maldaujančios, kad ją žemintų, muštų, juo labiau Melanės.

– Galbūt jai reikėjo ne mušimo… – Alegro balse įtampa.

– O ko?

Ką Alegras žinojo apie jos seserį, ko Sara nenutuokė? Kiek Melanė jam pasipasakodavo? Kokie artimi jie buvo? Siaubas! Sara manė, kad ji slepia nuo Alegro sesers paslaptis. O gal kaip tik atvirkščiai?

O tu ketinai juo pasitikėti! Kvaila plepė! Tu visad viską supainioji. Galvok, ką darai!

– Nežinau ko, – piktai atkirto Alegras, – aš ne psichiatras. Pasiklausk savo draugo Feldmano.

Sara susiraukė. Pasiklausk Feldmano. Kaip pirštu į akį! Tas šventeiviškas kalės vaikas tikriausiai turėtų atsakymą. Netgi visą krūvą!

Ji vėl įsivaizdavo Feldmaną ir Melanę, apsikabinusius jo kabinete. Šį vaizdinį keturiolika metų buvo ištrėmusi iš atminties. Dabar vėl viskas išplaukė. Sarą kankino ne tik tai, ką išvydo, vaizduotę audrino, kas įvyko jai pabėgus. Ar Melanė pasipasakojo Feldmanui savo mazochistines fantazijas? O Alegrui? Visiems kitiems vyrams? Gal tai jaudino Feldmaną? Ar jo kabinete vyko kas nors šlykštaus, kol ji vėmė mašinų aikštelėje?

Žinoma, vyko. Sara ryškiai įsivaizdavo visą sceną. Niekaip nepajėgė jos nusikratyti – lyg būtų stebėjusi bjaurią sceną.

Susirakinę vienas kito glėbyje. Veidai glitūs nuo prakaito. Garsus trūkčiojantis alsavimas, nevaldomas šnopavimas.

– Nori jo? Nori? – provokuodamas kužda jis. Kyšo tiesus, standus penis. O, koks jis didelis ir kietas.

Melanė maldauja:

– Noriu! Noriu!

Feldmanas kimiai susijuokia. Ji visiškai jo valioje – padarys viską, ką lieps, jei tik pati jaus malonumą.

Ji žino. Ji nori.

Šiurkščiai sviedžia ją ant kietos kušetės. Ji guli išsiskėtusi, sudribusi lyg skudurinė lėlė, neatgaudama kvapo.

O, taip! Ji jo geidžia! Ji apžavėta, trokšta jį priimti.

Žiūrėk, kaip žvilga jo akys! Lūpose gašli šypsenėlė.

Griūna ant jos, šiurkščiai nuplėšia palaidinukę, sijoną, nėriniuotą liemenėlę.

– Pala, pala!

Melanės akyse siaubas.

Sara jį mato, girdi, jaučia jo skonį – gaižų, šlykštų. Bet ji lyg užhipnotizuota.

Jis apverčia Melanę lyg sklindį, kaklaraiščiu suriša už nugaros rankas, vėl atverčia.

– Tai šito tu taip nori, mažyte? – kimiai kužda jis smeigdamas ją.

Ji vis dar verkia, bet dabar jau atsiduodama:

– Taip! Taip! Taip!..

Kodėl ji šitaip save kankina? Ar neužtenka tikrų prisiminimų? Kam dar tos nepažabojamos fantazijos? Kam barbariški scenarijai apie Melanės ir Feldmano santykius? O gal jos pasąmonė šnabžda, kad Feldmanas toks pat tinkamas kandidatas į Romeo kaip ir visi kiti? Kodėl neįtraukti jo į įtariamųjų sąrašą. Tikrai, kodėl ne?

– Ar turi daugiau? – atrodė, kad Alegro balsas atskamba iš ilgo tunelio galo.

– Daugiau?

– Sara, tu jau pasiryžai…

Neverta saugoti ir to kito velnio laiškelio. Sara ištraukė jį iš krepšio ir tylėdama padavė Alegrui.

Alegras perskaitė ir pažvelgė į Sarą.

– Žinau, tau skaudu.

Nepajėgė sutelkti dėmesio į Alegro veidą – vien migloti kreivi šešėliai. Bet aštriai jautė jo buvimą, suvokė, kiek daug vietos jis užima ant sofos, ant kurios abu sėdi, užuodė jo iškvepiamą alkoholio, sumišusio su mėtomis, kvapą. Burnos gaiviklis alkoholiui užmaskuoti?

O už užrakintų durų tyko Romeo, susigūžęs lyg tigras, murkdamas, laižydamas letenas, klausydamasis, laukdamas tinkamos akimirkos pulti ją, kaip buvo puolęs kitas.

– Melanė buvo lyg apkerėta to žmogaus – to paslaptingo „tu“, kuriam rašo, davusio jai tai, ko kiti… nepajėgė, – sukuždėjo Sara. – Romeo!

– Gali būti, – bespalviu balsu tarė Alegras, kišdamas dienoraščio ištraukas į kelnių kišenę.

Sara susiraukė: jis pasiima ir tą mažą dalelę, likusią jai iš sesers? Dar viena išdavystė. Ar ne tokia būtų tavo diagnozė, Feldmanai? O dėl išdavystės… Aš jus abu mačiau… Aš jus mačiau!

– Pasakyk man, Sara, – Alegras turėjo paprašyti du kartus.

– Manysi, kad aš… beprotė.

Jis šyptelėjo.

– Aš pats beveik kraustausi iš proto. Sakyk.

– Aš mąsčiau apie Feldmaną. O ką, jei tai jis? Jei jis – Romeo?

– Kodėl taip manai?

Ji išdrįso kalbėti tik dėl to, kad Alegro balse negirdėjo smerkimo.

– Feldmanas ir Melanė galėjo būti meilužiai. Tačiau jei juodu su Melane ir dulkinosi, jis nebūtinai virsta Romeo.

– Bet nebūtinai ir nevirsta, – tarė Alegras.

Sara nusuko akis. Nors lengvai galėjo įsivaizduoti savo buvusį psichiatrą kaip Melanės meilužį, atrodė kvaila laikyti Feldmaną psichopatu, prievartavusiu ir žudžiusiu moteris, išplėšusiu jų širdis.

Vagneris paskambino Emai Margolis po pirmos. Nors buvo labai vėlu, ji iškart pakėlė ragelį.

– Atrodo, nepažadinau.

– Kas galėtų užmigti?

– Klausyk, ką tik užvažiavau pas Sarą Rozen. Į jos namus mėginta įsilaužti. Mudu su Džonu norėtume, kad ji pabūtų kur nors kitur. Sara žada eiti į viešbutį, bet aš…

– Vežk ją čia! – ryžtingai paliepė Ema. – Galės gyventi pas mane, kiek tik norės.

– Gerai, – atsakė Vagneris ir linktelėjo porininkui šalimais. – Ji kraunasi daiktus. Būsim po dvidešimties minučių.

– Paieškosiu valiumo. Manau, ir pati išgersiu porą tablečių.

– Ar tikrai nori į tai painiotis?

– Gal kuo greičiau įsipainiosiu… – Ema neužbaigė sakinio. – Taip, Vagneri, noriu.

Buvo beveik antra valanda nakties. Alegras ir Vagneris sėdėjo kavinukėje Teisingumo rūmų rūsyje. Užvežęs Sarą pas Emą, Vagneris grįžo į nuovadą, porininkas tebesėdėjo prie rašomojo stalo vartydamas Romeo bylą. Vagneris išsitempė jį išgerti kavos ir užbaigti ilgos dienos.

Kavinėje kvepėjo kaip kinų restorane. Nenuostabu. Visą dieną aptarnaujantys kinai už baro tiekė lankytojams lietinius, apvoliotus kiaušinio plakinyje, keptus ryžius, krevetes ir makaronus.

Vagneris matė, kad Alegras spokso į jį, kertantį didelį obuolių pyrago gabalą. Kreivai šyptelėjo.

– Mažai valgiau per pietus.

Alegras prisiminė, kad Vagneris lankė patėvį Ledoje.

– Kaip gyvena senasis šunsnukis? – paklausė jis dar kartą saldindamas kavą. Senasis šunsnukis – taip maloniai Vagneris vadino patėvį.

– Niekšas visada niekšas, – tarė Vagneris, prisidegdamas cigaretę. – Nuvežiau greičių dėžę jo korolai, kurią nupirkau pernai policijos aukcione. Netgi neapžiūrėjo dovanos. Supyko, kad ne alkoholis, lyg pats neturėtų atsargų. Kai nuvažiavau, buvo jau kaip reikiant šiltutėlis.

Alegras susiraukė – per daug priminė jį patį stipraus girtuokliavimo dienomis. Ar ne dėl to jis geria kavą su Vagneriu – būdas nustumti butelį džimbimo, laukiantį namie lyg gundanti, bet pavojinga meilužė.

– Tai kodėl lankai jį, jei toks girtuoklis?

Vagneris gūžtelėjo pečiais.

– Mamai gimtadieniai buvo svarbūs. Ir Džojui. Dievai žino, kodėl lankau. Tikriausiai dėl jos. Ji būtų laiminga. Kvaila?