Элис Тайтл - Romeo

Alegras suirzo. Tikėjosi šmaikštaus atkirčio, o buvo pasikėsinta į pernelyg jautrią vietą.

– Ir mano žmonai taip atrodė. – Ištiesė ranką prie viskio.

Sara ir nebūdama psichiatrė suprato ryšį tarp paliestos temos ir Džono noro išgerti.

– Atrodė? Būtuoju laiku? Jūs išsiskyrėt? – reikliai paklausė ji iš dalies dėl to, kad buvo smalsu, o iš dalies – kad labiau patiko pulti, o ne gintis.

Alegras godžiai gurkštelėjo viskio ir apglobė delnais stiklą.

– Ji mirusi.

– Atleisk.

Alegras linktelėjo, raukšlės jo veide pagilėjo. Žiūrėjo į gėrimo likučius stikle.

Sarai staiga pasirodė, kad kambaryje trūksta oro.

– Mirtis žiauri, kad ir kada ji užkluptų.

– Taip.

– Ar nori apie tai pasikalbėti?

Alegras lėtai patrynė delnu šeriuotą smakrą ir sėdėjo įsitempęs, nepasiduodamas jos švelniam balsui. Jis tikrai nenori apie tai kalbėti. O gal nori?

Jo tylėjimas vertė Sarą jaustis nesmagiai.

– Klausyk, tu neprivalai…

– Papasakosiu, kodėl ne? – pasipylė žodžiai. – Greisė iššoko pro septinto aukšto langą iš savo buto. Balandžio mėnesį. Mes jau gyvenom atskirai. Ją buvo ką tik išleidę iš psichiatrijos ligoninės, buvo išgulėjusi pusantro mėnesio. Visi manė, kad ji jaučiasi gerai, – dygiai pridūrė jis.

– Ir tau nelabai patinka psichiatrų įsikišimas.

Alegras pagalvojo apie Melanę. Kaip galėjo apie ją negalvoti.

– Kai kuriems žmonėms psichiatrai padeda. Turiu galvoje gerus.

– Psichiatrus ar pacientus?

Jis neatsakė.

– Manai, Melanė buvo gera?

Alegras nužvelgė ją neperprasdamas, kas slypi už to klausimo. Ar Melanė pasakojo Sarai, kad konsultuoja Greisę? Ar jį? Sako, psichiatrai išlaiko paslaptis.

– Manau, buvo gera. Turėjo gerą reputaciją.

– Ar tu ją mylėjai?

Klausimas, švelniai tariant, jį sutrikdė. Tai atsispindėjo veide.

Sara rūgščiai nusišypsojo. Tai jį supykdė, ir šitai taip pat atsispindėjo.

– Turėjau galvoje tavo žmoną, Alegrai, ne Melanę.

Jis primerkė akis. Ji žaidžia su juo.

– Aha! – tarė jis grasindamas jai pirštu. – Tau nė velnio nesvarbu, ką jaučiau žmonai. Tik nori įsiskverbti į mano sielą. Kodėl, Sara?

Ji neatsakė, ir jis pašaipiai nusišypsojo.

– Tau gerai sektųsi ringe, Sara. Taikliai smūgiuoji – daugybė nestiprių, bet skaudžių smūgių, o kai smūgiai krinta ant tavęs, išsisukinėji ir lankstais. Bet su profesionalu netesėsi iki baigiamojo raundo. Vieną kartą nepastebėsi smūgio ir tysosi gavusi nokautą.

Jos kūnu perbėgo bukos baimės srovė. Alegras turi galvoje ne tik save, bet ir Romeo.

– Aš dar galiu tave nustebinti, – prisivertė pasakyti nerūpestingai, bet nevalingai ištiesė ranką prie savo stiklo.

Alegras vėl sugriebė Sarai dar nespėjus stiklo pakelti prie lūpų, tik plėšiant jį iš rankų šįkart šiek tiek viskio išsipylė ant jos kelių.

Sara įsitempė.

– Klausyk, Alegrai. Aš suaugusi ir pati galiu…

Sakinio vidury Alegro delnas užčiaupė jai burną. Sara sustingo. Ką jis, po šimts velnių, daro?

– Sara, paklausyk manęs, – Alegro balsas buvo tylus ir reiklus. – Aš kažką išgirdau. Sėdėk tyliai, einu patikrinti.

Ji susirūpinusi pažvelgė į jį, linktelėjo ir visa suglebo, kai jis atitraukė ranką. Žvilgsnis buvo įsmeigtas į Alegrą. Jis atsitraukė ir pakilo nuo sofos.

Ką jis išgirdo? Ji nieko negirdėjo.

Krūpčiodama įsispraudė į sofos kamputį, rankomis apsikabino prispaustus prie krūtinės kelius. Norėjo sumažėti, susitraukti, tapti nematoma.

Sara žiūrėjo, kaip Alegras perėjo svetainę. Nuostabu, kai toks stambus žmogus juda grakščiai lyg šokėjas. Įdomu, koks jis nenuspėjamas.

Kol Sara sustingusi sėdėjo, stengdamasi išgirsti tai, ką girdėjo Alegras, jis greitai apėjo butą – miegamąjį, virtuvę, žvilgtelėjo į vonios kambarį. Grįžęs į svetainę, raminamai linktelėjo. Sara išspaudė šypseną, bet toli gražu nesijautė rami.

Alegras nuėjo prie laukujų durų. Durims atsidarius, saugantis butą policininkas Korkis pašoko.

– Ką nors matei, girdėjai? – griežtai paklausė Alegras.

– Ne visai.

– Prakeikimas, ką nori pasakyti? – įtūžo Alegras.

Korkis nervingai mindžikavo nuo kojos ant kojos.

– Čia tokia paukštytė parėjo… Prieš kelias minutes… Aš… su ja persimečiau keliais žodžiais. Žinai, paklausiau, ką ji čia veikia ir panašiai. Ji čia gyvena. Panelės Rozen kaimynė. – Parodė į Vikės butą.

– Ji buvo viena?

Policininkas linktelėjo.

– Daugiau nieko?

Korkis papurtė galvą.

– Nieko negirdėjai?

– Tik važiuojančias mašinas lauke, nieko neįprasto.

Alegras pasitrynė skruostą.

– Eikim apsidairyti. Tu patikrink lauke, ypač už namo, o aš apžiūrėsiu laiptų aikšteles.

Korkis pakėlė į viršų nykščius ir nedelsdamas išmovė. Alegras kyštelėjo galvą į butą.

– Sara, užsirakink. Niekam neatidaryk, tik man. Aišku?

Ji pašoko nuo sofos.

– Eisiu kartu…

Jis papurtė galvą.

– Lik čia. Nėra ko bijoti. Tuoj grįšiu.

– Džonai… – pašaukė jam uždarant duris.

– Tikriausiai nieko nėra, Sara. Reikia tik įsitikinti, ir viskas.

Romeo – neprilygstamas apsimetinėjimo meistras, jis gudrus ir klastingas… Jo šiurpūs veiksmai iš šalies atrodo paaiškinami… ir tai daro jį dar pavojingesnį.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

13

Alegrui išėjus iš buto, Sara pajuto nesuvaldomą norą bėgti iš paskos, bet žinojo, kad detektyvas ją grąžins atgal.

Jis riktelėjo iš už durų:

– Užsirakink, Sara, ir užsikabink grandinėlę.

Ji perėjo kambarį, padarė ką liepiama ir prigludo prie durų, lyg šitaip būtų arčiau jo, jaustųsi saugesnė, bet išgirdo tik tolstančius Alegro žingsnius.

Tikriausiai buvo prilipusi prie durų kelias minutes, ir tada netikėtai išgirdo barbenimą iš vonios kambario.

– O Viešpatie! – aiktelėjo, persmelkta siaubo.

– Tai aš, panele Rozen. Policininkas Koriganas. Aš prie jūsų vonios kambario lango. Jis šiek tiek praviras.

Kodėl jos langas praviras? Nepajėgė jo praverti nuo tada, kai įsikraustė į šį butą. Jis tvirtai užkaltas.

– Panele Rozen? Ar girdit mane? Ar gerai jaučiatės, Sara?

– Taip, aš čia, – atsiliepė Sara, vatinėmis kojomis slinkdama į vonios kambarį, silpnai apšviestą policininko prožektoriaus pro langą. Ji spragtelėjo jungiklį, nustūmė šlapią Alegro striukę, užmestą ant dušo. Pasilenkė virš vonios ir atitraukė baltą plastikinę užuolaidą.

– Atrodo, lyg bandyta įsilaužti, – tarė Korkis, šviesdamas prožektoriumi į palangę. Jaunasis policininkas stovėjo pasilipęs ant šiukšlių dėžės, kad pasiektų pirmo aukšto langą.

– Palangė apibraižyta. Tikrai atrodo, kad kažkas mėgino įlįsti. Po langu stovi šiukšliadėžė. Laikot ją čia?

– Ne, žinoma, ne!

– Taip! – Jis pašvietė prožektoriumi siaurą įvažą tarp Saros namo ir negyvenamo kaimyninio pastato, atgręžto į Albiono gatvę. – Tikriausiai išsigando ir pabėgo. Čia nieko nėra.

Saros širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje, kad net skaudėjo. Ji užsimerkė ir išvydo kruvinas bangas, besiveržiančias pro užmerktus vokus. Raudonoje jūroje plūduriavo jos motina, Melanė ir ji pati.

– Einu paieškot detektyvo Alegro. Jis norės pats patikrinti. Nelieskit nieko, gerai?

Kažkas mėgino įsilaužti į butą. Tai galėjo būti bet koks nusikaltėlis, visas rajonas jų knibždėte knibžda. Bet Sara žino – tai Romeo įžūliai pasipuikavo policininkų panosėj. Be abejonės, pajuto didžiulį iškrypėlišką pasitenkinimą dėl savo įžūlumo. Akiplėšiškai drąsus.