Элис Тайтл - Romeo

Įsivaizdavo, kaip tamsus šešėlis lipa pro langą, tūno mažame vonios kambarėlyje, laukia, kol Alegras išeis ir jis galės išlįsti…

Užsimerkusi pamėgino įsivaizduoti konkretų žmogų. Robertas Peris tiko. Puikus įtariamasis: drovus, iškrypęs, apsėstas, bet per daug aiškus. Jis visiškai nepasirodė jai gudrus ar įžūlus, veikiau liūdnas ir apimtas nevilties.

O jei ne Peris, tai kas?

Mintyse šmėkštelėjo kitas vaizdinys. Šįkart ryškesnis ir skaudesnis.

Bilas Denisonas.

Sara nusipurtė. Beprotybė jį įtarti. Beprotiška leisti, kad liūdni prisiminimai apie jų nevykusį romaną pirštų požiūrį į jį. Be to, jei jis jaustų šlykštų potraukį skaudinti ir kankinti moteris kaip Romeo, nebūtų pasitenkinęs švelniu pėrimu paskutinį kartą jiems būnant kartu. Kvaila manyti, kad gydytojas Bilas Denisonas, kurio profesija – gydyti tokius iškrypėlius, pats būtų šlykštus išsigimėlis, maniakas. Sara įsitempė, išgirdusi žingsnius už lango, ir lengviau atsikvėpė lauke pamačiusi Alegrą.

– Tikriausiai turi šuns klausą, Alegrai, – tarė ji, stengdamasi apsimesti nerūpestinga ir drąsi.

Jis neaiškiai sumurmėjo, atidžiai apžiūrinėdamas. Priėjęs Korkis padavė prožektorių. Sara spoksojo, kaip Alegras kruopščiai apžiūri palangę, stengdamasis jos nepaliesti.

– Nori, kad iškviesčiau berniukus paimti atspaudų? – paklausė Korkis.

– Taip. Ir apeik visus butus, kurių langai išeina į skersgatvį, apklausk, ar nieko nepastebėjo. – Jis dirstelėjo pro langą į Sarą. – Kaip tu?

– Tiesiog nuostabu.

– Sėdėk ramiai. Tikriausiai jį išgąsdinom, bet mudu su Korkiu dar pasidairysim.

– Nemanau, kad jį taip lengva išgąsdinti, – tarė Sara.

– Čia galėjo būti paprastas vagilius. Koks nors jauniklis.

– Kodėl nesakai tiesos?

– Grįžk į svetainę ir dar išgerk.

– Gana, Alegrai! Pasakyk! Pati jį prisišaukiau. Nuėjau į Emos laidą ir išprovokavau. Nagi! Rėžk!

– Tu jau pati pasakei. Eik, išvirk kavos. Bus ilga naktis.

Sara linktelėjo, bet nekrustelėjo iš vietos. Apėmė įprastas stingulys, slopinantis siaubą ir apskritai viską.

– Sara, eik! – Šįkart ne prašymas – įsakymas.

Įsakmus reikalavimas privertė pajudėti. Ji nuėjo į virtuvę, įjungė kavos aparatą ir žiūrėjo, kaip tamsiai rudi lašai varva į stiklinį kavinuką. Kava atrodė labai stipri. Tikriausiai įdėjo per daug šaukštelių. Ji neskaičiavo.

Taip sunku susitelkti ir daryti įprastus veiksmus. Širdis smarkiai daužėsi. Graužė rėmuo, Sara paieškojo tablečių, bet prisiminė, kad įsimetė jas į krepšį.

Priėjusi iki svetainės vidurio, staiga sustojo ir mirtinai išblyško – ant prieškambario grindų, šalia durų, liesdamas kilimėlį, gulėjo baltas vokas. Kiek laiko jis čia? Ji nežiūrėjo į tą pusę, eidama iš vonios į virtuvę virti kavos.

Jei Romeo ką tik jį pakišo, galbūt jis vis dar vestibiulyje. Jei šoktų ir atidarytų duris, gal susidurtų su juo. Nebereikėtų svarstyti, kas jis. Sužinotų. Viskas baigtųsi.

Baigtųsi…

Į duris stipriai pasibeldė. Sara sustingo. Beldimas pasikartojo.

– Sara, čia aš, Džonas, – pauzė. – Alegras.

Ji puolė prie voko ir pastūmė jį po kilimu – saugojo asmeninį Melanės gyvenimą ir garbę. Paskui atidarė duris ir krito Alegrui į glėbį.

– Nebijok, Sara, nieko įtartino nemačiau. – Alegras juto, kaip ji visa virpa, ir glausdamas prie savęs mėgino nuraminti.

– Jis čia buvo! Aš žinau!

Alegras ją atstūmė ir pažvelgė.

– Ką nors matei?

– Ne, bet… – Parodyk jam. Netgi jei vėl kas iš Melanės dienoraščio. Parodyk jam. Parodyk!

– Bet ką, Sara? – mygo jis.

Sara vėl prisiglaudė. Taip, parodys jam. Kai tik pati perskaitys. Ji skolinga Melanei.

– Iškviečiau pastiprinimą. Iššukuosim visą rajoną. Nesijaudink, Sara. Jei jis netoliese, jį sučiupsim.

Ji vis tiek virpėjo. Mintyse iškilo vaizdas – stovi namie, prieškambaryje, vilki baltą vestuvinę mamos suknelę. Kažką laiko rankoje, kažką gyvą, pulsuojantį. Tai širdis – kraujuojanti širdis. Melanės širdis. Ne, ne! Aš to nenorėjau! Prisiekiu! Aš to nenorėjau! Nenorėjau!

– Ko nenorėjai, Sara?

Ji aiktelėjo. Alegras skaito jos mintis? Ar ji jau kraustosi iš proto?

Sara atšoko.

– Nieko, nieko!

Alegras neatsakydamas žengė į kambarį.

– Ką ketini daryti? – paklausė Sara.

Sekė iš paskos, Alegras priėjo prie sieninio telefono šalia virtuvės durų ir iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė užrašų knygelę.

Susirado numerį ir surinko.

Sara priėjo arčiau, girdėjo pypsintį telefoną. Po dešimto pyptelėjimo Alegras pakabino ragelį.

– Nėra atsakiklio.

– Kam skambinai?

Jis įdėmiai į ją pažiūrėjo.

– Periui. – Ir jai nespėjus nieko pasakyti užkirto: – Tai tik rodo, kad jo nėra namie arba kad nekelia ragelio. Tikriausiai jį dar vis medžioja dėl interviu. Spauda žino, kad jis rado… Melanę. Galbūt nenori atsiliepti.

Sara pagriebė ragelį. Jos eilė skambinti. Dvejojo, nors atmintinai žinojo numerį, kovojo su savimi net jį rinkdama – stengėsi įtikinti save, kad ji beprotė.

Atsiliepė po ketvirto pyptelėjimo. Patraukė ragelį nuo ausies, kad ir Alegras girdėtų.

Čia Bilas Denisonas. Manęs dabar nėra namie, bet jei paliksite žinutę, kai tik galėsiu, jums atskambinsiu.

Sara pakabino ragelį. Alegras žiūrėjo į ją.

– Žinau, – tarė ji. – Tai nieko neįrodo. Niekas nieko neįrodo, – jos balse buvo girdėti kartėlis.

Jų žvilgsniai susidūrė. Pasigirdo tolimas sirenos signalas.

– Kodėl manai, kad gali būti tavo svainis? – reikliai paklausė Alegras.

– Buvęs svainis. Nežinau. Nepajėgiu aiškiai mąstyti. Negi nematai?

– Sara… Tu man kažko nesakai…

Ji susijuokė.

– Mes turėjom romaną. Jei taip galima pavadinti.

Alegro akys susiaurėjo.

– Judu su Denisonu?

Ji linktelėjo. Kodėl jam pasakiau?

– O kaip dar galima tai pavadinti? – paklausė jis.

– Beprotyste, – atsakė Sara. – Aš visad surenku Melanės išmestus daiktus. – Ar Džonas taip pat išmestas? Ar dėl to ją taip traukia prie jo?

Tyla užtruko.

– Kava užplikyta?

Sara kimiai nusijuokė, mėgindama paslėpti sumišimą.

– Išdžiūvo gerklė, detektyve?

Alegras nenuleido žvilgsnio.

– Pakaks žaisti slėpynių, Sara. Klausk neišsisukinėdama.

– Ar judu su Melane irgi buvot meilužiai?

Jis nesumišo.

– Ne. Ar norėjau būti jos meilužis? Ir taip, ir ne. – Jis nusišypsojo. – Gana dviprasmiška, ką?

Nespėjus jai atsakyti, kad kur kas daugiau negu gana, pasigirdo beldimas į duris. Tik dabar Sara suprato, kad sirenos, kurias girdėjo iš toli, kaukia jau už langų.

Alegras sekundę priglaudė kaktą prie Saros kaktos, bet prisilietimas trenkė lyg elektra.

– Vėliau. – Pasitraukė ir nuėjo prie durų.

Pasikalbės apie dviprasmybę.

Prasidėjo karštligiškas zujimas – visur pilna uniformuotų policininkų ir detektyvų. Šukuoja rajoną, ieško pirštų atspaudų, klausinėja gyventojus. Čia pat ir žurnalistai, ištroškę naujienų, stengiasi nučiupti sensaciją.

Vos tik policija apklausė Vikę, jis pasirodė prie Saros durų.

– Tikrai manai, kad čia buvo Romeo?

Kad ir kokia ekstravagantiška kaimyno šukuosena, kad ir kiek grimo, ir šilkinė suknelė nepaprastai moteriška, Sara negalėjo pamiršti tos nuotraukos, kurioje stebėtinai vyriškas Vikas stovėjo apsikabinęs savo gražiąją motiną.