Элис Тайтл - Romeo

Alegras kažką sumurmėjo.

Nė vienam jųdviejų nepatiko gerti drumzliną skystį ir kalbėtis apie girtuoklį Vagnerio patėvį.

– Ką manai apie įsilaužimą? – paklausė Vagneris.

Alegras susiraukė.

– Tikriausiai mums į naudą – jis labiau rizikuoja. Kuo daugiau jį provokuosim, tuo daugiau galimybių sučiupti.

– Ne mes jį provokuojam, o Sara. Juk nei tu, nei aš nemanome, jog tai sutapimas, kad jis išlindo, kai Sara pasirodė per televiziją ir metė jam iššūkį.

Alegras per puodelio viršų žvelgė į porininką.

– Ar Sara ką nors sakė pakeliui pas Emą?

– Niršta, kad nesučiupom niekšo. Pasakiau, kad ir aš nirštu.

– Ir aš…

– Ar pakutensim tą menkystą Perį?

Alegras linktelėjo.

– Taip pat Denisoną ir Feldmaną.

– Denisoną būtinai. Atsimeni, ką tauškė apie vestuvių pokylį? Kalbėjausi su Kostos administratorium prieš išvažiuodamas į Ledą. Denisonas su juo tarėsi, kol daktarė pudravosi nosį. Kai vėliau administratorius norėjo ją pasveikinti, ji elgėsi taip, lyg nesuprastų, apie ką kalbama. Manau, Denisonas kinkė arklį vežimo užpakalyje, – Vagneris stabtelėjo. – Arba ruošėsi alibi.

Alegras šyptelėjo.

– Galiu lažintis, kad nebūtų pas jį grįžusi.

– Tačiau Feldmanas? Tas senas žąsinas – Romeo? Neatrodo.

– Jis jos mokytojas, jei galima taip pavadinti. Sara jį paminėjo kaip galimą kandidatą.

Vagnerio akys suapvalėjo.

– Feldmanas su Melane meilužiai? Jis nelabai panašus į svajonių riterį. Man jis šlykštus.

– Tu vyras.

Vagneris nusišaipė:

– Taip, iš tiesų.

– Melanė su juo konsultuodavosi dėl kai kurių ligonių. Gal kalbėjosi apie Perį ar kitus iškrypėlius, kurie mums tiktų. – Alegras pasitrynė veidą. Šeriai braižė delnus. – Atrodo, ryt turėsim daug darbo.

Tiesą sakant, jie ir iki šiol nesėdėjo sudėję rankų. Po Melanės mirties Romeo paieškų grupė buvo padvigubinta. Visi dirbo viršvalandžius: tikrino įtariamųjų alibi, klausinėjo bendradarbių, draugų, šeimos narių, ieškojo įkalčių, pėdsakų, įtariamųjų, naršė sekso klubus, rodė visiems penkių aukų nuotraukas. Kai tik kas nors atpažindavo kurią iš moterų, rodydavo įtariamųjų nuotraukas. Ar aukas matė su jais? Ar kuris nors iš jų lankėsi klube? Vienas?

Prieš dvidešimt minučių Alegras išvertė iš lovos vieną policininką ir liepė patikrinti tą vyruką, kurį Melanė pasigavo Šešioliktosios gatvės bare ir apie kurį rašė dienoraštyje. Vyruką, kuris ją mušė.

Alegro gerklė džiūvo įsivaizdavus Melanę purviname blusyne su tuo šunsnukiu. O dar labiau – prisiminus viskio butelį ant savo rašomojo stalo.

Ema Margolis išskleidė spalvingą sofą lovą.

– Ji patogi. Pirkau Daglo giminaičiams, – paaiškino ji Sarai.

– Daglo?

– Buvusio vyro. Kai išsiskyrėm, jo tėvai iškėlė pokylį.

Sara kovojo su žiovuliu.

Ema atsiprašydama nusišypsojo.

– Jei jau bjaurūs Daglo tėvai miegojo ant sofos lovos ir nesiskundė, tikriausiai ji pasakiškai patogi.

Sara įstengė nusišypsoti.

– Tikriausiai.

Ema susiraukė.

– Tauškiu niekus. Kas čia nutiko? Nekenčiu niektauškių.

– Tu susikrimtusi, – švelniai tarė Sara.

– Toli gražu ne taip kaip tu. – Ema nervingai pešiojo šviesiai mėlyno kilpinio chalato dirželį. – Ar atsivežei naktinius? Galiu duoti savo. Arba pižamą. Kas geriau? – Ji susigrūdo rankas į gilias chalato kišenes. – Rūpinuosi lyg mama, ar ne? Aš įkyri.

– Neįkyri.

Sarą sujaudino Emos rūpestis. Jau taip seniai…

– Klausyk, gali miegoti, kiek tik nori. Aš būsiu namie beveik visą dieną.

– Tau nereiks daryti įrašo vakarui?

– Išeisiu apie pirmą, ir jei seksis – grįšiu apie ketvirtą. Mano telefono numerio nėra knygoje, todėl gali nesijaudinti, kad skambins žurnalistai ar… kas nors kitas.

– Jis neskambina. Nemanau, kad paskambins.

– Kodėl? – paklausė Ema.

– Bijo, kad neatpažinčiau balso.

Ema pašnairavo į ją.

– Tu įsitikinusi, kad jį pažįsti. Kas jis galėtų būti?

– Ar tai ištrauka iš rytojaus laidos apie Romeo? – abejingu balsu paklausė Sara.

– Pakaks, Sara! Negi tau neaišku! – įtūžo Ema. – Dėl šio maniako netekau dviejų draugių. Aš ir taip visą laiką graužiuos, lyg būčiau kuo nors kalta dėl jų mirties, nepadariusi visko, ką galėjau. Mane purto drebulys. Bijau! Aš noriu jį sustabdyti! Kol dar į aukų sąrašą neįtraukė tavęs! – išrėkė ir apsisukusi ant kulnų žengė prie durų.

– Neišeik! Prašau.

Ema sustojo.

– Ko nors reikia? – šiurkščiai paklausė ji.

– Ne. Taip. Atleisk, Ema, aš nenorėjau… Pati nebesuvokiu, ką kalbu, ką mąstau, – taip sunku atsipalaiduoti, ką nors prisileisti arčiau, rizikuoti prisirišti.

Sara atsisėdo ant lovos krašto ir glostė geltonas užtiesalo gėles.

– Būtų taip paprasta įlįsti į urvą. Galbūt paskui ir įlįsiu. Tiek įvykių. Kartais atrodo, kad jis jau laimėjo, kad būsiu kita jo auka, kad niekas nebeturi jokios prasmės.

– Sara, pala minutėlę…

– Džonas Alegras mano, kad nuėjau į tavo laidą, nes noriu būti kaip Melanė. Jis klysta. Kol Melanė… kol jos nenužudė, aš elgiausi kaip man patiko. Džiaugiausi, kad nieko nežinau apie Melanės gyvenimą, kad dėl to nereikia analizuoti savojo. Bet dabar nežinojimas mane gyvą graužia, o nuograužas pasiims Romeo.

– Nekalbėk šitaip, Sara. Policijos mašina jau privažiavo prie namo. Tave saugos, kol tą psichą sučiups.

– Jei jį sučiups. Negaliu sėdėti čia ir laukti, Ema. Trisdešimt dvejus metus laukiau, slapsčiausi, leidausi gyvenimo nešama, užuot pati jį tvarkiusi. Sakei, kad buvai Melanės draugė. Ar pasišnekėdavot ne tik laidose?

Ema linktelėjo.

– Kalbėdavotės, kodėl kai kurios moterys linkusios į… lytinius nukrypimus?

– Na… Tik tą kartą visi šnekėjomės apie sadomazochizmą.

– Visi?

Ema įsmeigė žvilgsnį į grindis.

– Tą vakarą po paskutinio įrašo dar pasėdėjome žmogžudysčių skyriuje – Melanė, aš, Alegras ir Vagneris. Kalbėjomės, ar sadomazochistų klubai traukia tik neturinčias savigarbos moteris. Melanė sakė, kad tai susiję su kalte ir poreikiu būti nubaustai už mėgavimąsi gėdingais veiksmais ar mintimis…

– Pasakok.

Ema atsiduso.

– Rodos, Alegras pasakė, kad kai kurioms moterims sadomazochizmas – tai būdas patirti seksą be kaltės jausmo. Jei tave verčia pasiduoti, niekas neapkaltins, kad tau tai patinka. Aš labai supykau, pasakiau, kad jis visur įžvelgia tik mėšlą. Vagneris mane palaikė. Maniau, kad ir Melanė sutiks, bet ne. Ji pritarė Alegrui, sakė, jog daugeliui mergaičių kalbama, kad seksas – tai blogis, todėl jos gali atsipalaiduoti tik tikėdamos, kad jas verčia. Tą dar galėjau suprasti, bet mane sukrėtė…

– Kas?

– Melanė pasakė, kad dauguma niekuo neišsiskiriančių moterų susijaudina tik nuo šiurkštaus sekso, kad trokšta būti įžūlios, puolusios, blogos.

Sara girdėjo, kaip daužosi širdis.

– Pasakiau, kad už tokią nuomonę feministės ją pasmaugtų.

Sara atidžiai pažiūrėjo į Emą.

– Tai tave nuliūdino.

Atsidususi Ema paklausė:

– Ko nori iš manęs, Sara?

– Noriu suprasti. Negi nematai – man žūtbūt reikia suprasti. – Ji padvejojo. – Be tų apgailėtinų raštelių ir romantiškų dovanėlių, Romeo man siuntinėja Melanės dienoraščio puslapius.

– O Viešpatie!

– Ar žinojai apie jos dienoraštį?

– Žinojau, kad rašo. Kartą minėjo, kad tai vienintelis būdas be cenzūros išlieti jausmus ir fantazijas. Patarė ir man rašyti. – Ema šyptelėjo. – Ji mokėjo įsakinėti.