Элис Тайтл - Romeo

– Ar pasakojo apie savo fantazijas?

Ema neatsakė.

Sara suprato tylą kaip „taip“.

– Ir tu panašiai fantazuodavai? Pasakojai Melanei?

– Nereikėjo. Ji ir taip žinojo.

– Nesuprantu.

– Maždaug prieš metus ruošiau laidą apie alternatyvųjį seksą Įlankos rajone. Ėmiau interviu iš dominuojančiųjų, pasiduodančiųjų, fetišistų, taip pat ir policininkų. Taip susipažinau su Vagneriu. Įkalbėjau palydėti mane ir operatorių į sekso klubą. – Ema padvejojo. – Ten pamačiau tavo seserį, Sara.

– Matei Melanę…

– Ne, ne tai, ką manai. Ji ten nieko nedarė. Maiklas sakė, kad ją pasikvietė pacientė, klubo savininkė.

– Ar kalbėjotės su Melane apie tai?

– Vėliau, kai susidraugavom. Kai pasakė mačiusi mane tame klube, prisipažinau, kad vaizdas scenoje mane sujaudino.

– O ją?

– Nesakė. Tikrai. Mudvi pradėjom kalbėti apie buvusius vyrus.

– Pasakojo tau apie Bilą Denisoną?

– Nedaug. Prisipažinau, kad buvau Bilo pacientė.

– Bilo?

– Nutraukiau gydymą po dviejų mėnesių. Nepatiko jo klausimai apie erotines fantazijas. Kai papasakojau jam, kad buvau tame sekso klube ir susijaudinau, ėmė traukti smulkmenas. Privertė nesmagiai pasijusti, lyg pats būtų norėjęs išsikrauti. Tą jam ir išrėžiau į akis. Jis pavadino tai projekcija, o aš liepiau nekalbėti nesąmonių ir nutraukiau seansus. – Ema žvelgė nieko nematančiomis akimis. – Gal Denisonas buvo teisus, gal tikrai projekcija. Ten vyko tokių dalykų, apie kuriuos negalėjau pasakoti.

– Kokių?

Ema grąžė rankas, kaktą išpylė prakaito lašeliai.

– Tai nebuvo pirmas kartas, kai tada nuėjome… – Ji vengė Saros žvilgsnio. – Prieš tai porą kartų buvau buvusi kitame klube. Ten ir kilo ta mintis paruošti laidą. Susipažinau su tokia moterimi sveikatos klube. Ji juristė… Keletą mėnesių prieš… – ji nutilo. Nusvirę lūpų kampučiai ir skausminga tamsių akių išraiška liudijo įtampą, pasakojimas virto išpažintimi.

Sara nenuleido žvilgsnio. Staiga pajuto atradusi trūkstamą dėliojamos mozaikos gabaliuką.

– Tai ta draugė, apie kurią pasakojai pas Feldmaną po laidotuvių. Pirmoji Romeo nužudyta moteris. Diana, kaip ten ją, Kolman? Korman?

– Korbet, – niūriai pataisė Ema. – Taip, Diana įkalbėjo mane pirmą kartą nueiti į sekso klubą. Įtikino nesunkiai. Buvau ką tik išsiskyrusi su Daglu, labai prastos nuotaikos. Susidomėjau tuo pasiūlymu. Diana teigė, kad tai ne blogiau, nei stebėti vyrų striptizą… – Ema nervingai žaidė chalato dirželiu.

– Ji buvo teisi?

– Ne. Buvo blogiau… Pirmą kartą vos ištvėriau, nes pamačiusi, kas ten vyksta, išsigandau. Bet Diana įtikinėjo mane, kad viskas vyksta savo noru… kad mes visi suaugę, o prievarta sekse – tabu… kad neįvyks nieko, ko aš nenorėsiu…

– Tai buvo tiesa?

– Taip, tiesa.

– Kur tas klubas?

– Priemiestyje, Ričmonde. Tikra skylė. Ankstesnis Dianos vaikinas ją ten kartą buvo nusivedęs… Tą vakarą mes tik stebėjom… Rodė vyrą – vergą, paskui du transseksualai įnirtingai ėmėsi… Grįždamos namo kvatojomės… Susitarėm vėl eiti kitą savaitgalį…

– Ir kitą kartą tik žiūrėjot?

Ema nusuko akis.

– Sakykim, tąkart važiuodamos namo nė viena nebesijuokėm…

Žmogžudystės įkūnija tamsias, sadistiškas jo svajones…

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

15

Romeo neranda vietos. Slampinėdamas apšiurusiomis Somos gatvėmis girdi nuolatinį dūzgesį ausyse. Dūzgesys – gerai, nukreipia mintis, neleidžia atsipalaiduoti. Jei nutils, Romeo paklius į bėdą.

Neatsipalaiduok! Tu jau beveik ten, beveik namie, kur būsi laisvas.

Velnias! Jau skverbiasi mintys. Viešpatie, jis jos geidžia! Jau nepakanka vien fantazijų, negali išmesti jos iš galvos. Užuodžia ją, jaučia jos skonį. Vakar žiūrėdamas į ją televizoriaus ekrane vos neišprotėjo. Matė, kaip Sarai jo reikia, girdėjo slaptą alkį jos balse – tokį apčiuopiamą, užpildantį visas jo poras.

Tu balansuoji ant ištempto lyno, mažyte, bet aš čia – sugriebsiu tave, kai krisi. Nebijok. Bus taip gera, Sara. Nė pati nežinai, kaip gera.

Įsivaizduoja juodu pas ją. Stalas padengtas pietums. Jis atsineš žvakių ir kitokių daiktelių. Bet viskam savas laikas. Melanė skubino įvykius. Tai jos bėda. Per daug jo troško, per daug juo pasitikėjo, per daug beviltiškai geidė. Kaip ir kitos.

Sara kovos. Jau vien ši mintis jį uždega. Galiausiai jis atvers jai akis. Ir protą. Ir širdį – tiesai.

Saaara! Sara! O Viešpatie, viskas bus taip puiku! Gali bėgti, Sara, bet niekur nepasislėpsi. Nepasislėpsi nuo to, kas tavyje. Ir manyje. Mes – vienis, mažyte. Mes abu – viena skausminga masė. Kartu nugalėsim skausmą.

Pilvo apačioje siaubingas graužiantis pojūtis. Jam kažko reikia. Bet ko? Ką tas mėšlavabalis nori apgauti? Geidžia Saros, ir tas įkaitintas durklas gręžia smegenis. Tačiau dar anksti. Sugriautų tobulą gundymą. Viskas taip gerai klostosi.

Tačiau jis toks dirglus. Kol kas reikia laikinai atsipalaiduoti. Išprotės, jei nieko nedarys.

Sustoja vaistinėje, kai ką nusiperka, paskui eina ten, kur taip dažnai lankėsi, kad nė nereikia rodyti nario kortelės tamsiaplaukei juodais odiniais drabužiais prie durų, apžvelgia sceną. Jau tuoj penkta valanda ryto, ir salė skaisčiai apšviesta lyg karaliaus rūmai. Gilumoje, grojant kompiuterinei muzikai, žybčioja lemputės – raudonos lyg širdis. Centre nuoga blondinė ant kietos kėdės. Riešai surakinti už kėdės atkaltės, galvą lošia smaugiantis antkaklis, grandine sujungtas su antrankiais. Nuogutėlis žaliūkas tik su juoda kaubojiška skrybėle ant galvos ir juodu aksominiu raiščiu ant klubų gašliai spokso į ją, laikydamas rimbą.

– Išsiskėsk. – Rimbas pliaukšteli šalia kėdės.

Skėsdama kojas ji virpa, bet neišsigandusi. Nė velnio nemoka apsimesti. Šlykštus spektaklis. Aišku, mėgaujasi kiekviena minute. Romeo iš savo vietos gerai mato jos tarpkojį. Nusiskutusi lyg naujagimis. Lytinės lūpos nudažytos ryškiai raudonu lūpdažiu.

Pasišlykštėjęs nusigręžia. Susitaršiusi narkomanė prie baro permatoma balta palaidinuke ir rožiniu mini sijonėliu, ištatuiruotomis šlaunimis kviečiamai žvelgia į jį. Jis šypteli, bet žino, kad šita netiks. Jis tinkamai pasirenka. Kaip Melanė kalbėjo televizijoje – jaučia jų virpesius.

Pereina tamsų kiemelį. Praslenka pora minučių, kol pastebi ją. Prie mažo staliuko šalia geležinių laiptų. Sėdi su kažkokiu šunsnukiu odine striuke, bet žiūri tik į jį, vos pastebimai linkteli galvą. Nusišypso.

Taip, tiks prasiblaškyti. Padės ištverti naktį.

O rytoj? Kas toliau?

Pasistengia užgniaužti šį klausimą. Rytoj bus rytoj. Jei jausis taip pat blogai, turi kai ką numatęs atsargai.

Jis linkteli. Ji mirkteli. Pasilenkia prie draugelio, kažką kužda, atsistoja ir eina prie jo gražiai siūbuodama klubais.

Jis pirmas išeina iš klubo. Susitinka lauke, greit apsikabina.

– Pas mane, širduk? – klausia ji.

Jis papurto galvą. Nueina į pigų viešbutuką. Vestibiulyje tvyro šlapimo ir prakaito dvokas. Ir kambaryje ne ką geriau, o aplinka – lyg iš bjauraus košmaro.

Vos uždariusi duris, ji klausia:

– O kas krepšyje? Atnešei man dovaną?

Jis ištraukia pirkinį iš vaistinės – klizmą.

Moteris žengia atbula.

– Nežinau dėl šito…

– Nusimauk kelnaites!

– Nemėgstu valgyti paskubomis, širduk.

Jis švelniai nusišypso.

– Jei būsi gera mergaitė, daugiau visai nereikės valgyti…