Элис Тайтл - Romeo

– Ne, jau atsigavau, – tarė ji susitvardžiusi. – Turiu… kai ką padaryti. Viskas susimaišė, Berni. Žinai, kaip skalbiant drabužiai nusidažo. Prieš skalbiant juos būtina surūšiuoti. Kitaip liks dėmių…

Robertas Peris sunėrė ant krūtinės rankas, su karinga panieka žvelgdamas į Alegrą ir Vagnerį. Pusę vienuoliktos ryto jis vis dar vilkėjo pižamą.

– Juk galėjau jūsų neįsileisti? Neturit kratos orderio ar panašiai?

– Mes ir nedarome kratos, – tarė Alegras, žvalgydamasis po tuštoką skoningai apstatytą, tvarkingą svetainę.

Pinta sofa, du krėslai, tarp jų – bambukinis staliukas, didžiulis tatamio kilimas ant ąžuolinių grindų. Palmės mediena inkrustuotoje sekcijoje stovėjo senas televizorius, leistuvas ir grotuvas, šalia jų – keletas vaizdajuosčių ir kompaktinių plokštelių. Įdomu, nes Perio žmona minėjo, kad vyras nemėgsta muzikos.

– Norim dar kai ko paklausti, Robi, – draugiškai tarė Vagneris.

– Tik ji mane šitaip vadina! – atšovė Peris.

– Kas? Gydytoja Rozen? – pasiteiravo Vagneris.

– Ne! Sindė. Tik Sindė vadina mane Robiu, nors žino, kad nemėgstu. Kartą kaip kvailys prisipažinau, kad šitaip mane vadino mama, nors tai mane siutino, – jis susiraukė. – Viešpatie, jūs kalbėjotės su ja! Buvot pas Sindę, ar ne? Šunsnukiai! Klausinėjot apie mane ir Melanę. – Jis sudribo ant sofos.

Vagneris atsisėdo šalia, Alegras stovėjo prie sekcijos. Pusė lentynos po televizoriumi ir vaizdajuosčių leistuvu buvo prikrauta knygų – daugiausia nuotykiniai romanai ir krūvelė žurnalų. Viršutinis nuplėštu viršeliu, bet pirmame puslapyje buvo matyti užrašas – „Aukso vartai“. Naujausias numeris, pamanė Alegras, viršelyje – Melanės nuotrauka. Pasirodė tuoj po Melanės nužudymo. Ar Peris nuplėšė nuotrauką, nes buvo per daug skaudu matyti? O gal įklijavo į specialų albumą?

– Daugiausia kalbėjo žmona. – Vagneris atsilošė, ištiesė ir sukryžiavo kojas.

Peris staiga pasuko galvą.

– Ir ką? Ką ji sakė? Šimtus kartų jai skambinau, bet nešneka su manim. Maldavau, kad eitume pas daktarą Denisoną. Noriu, kad vėl būtume kartu. Kodėl ji nenori pamėginti dar kartą?

– Galbūt pavydi, – sardoniškai pareiškė Vagneris. – Iš pradžių persekioji savo daktarę, vėliau jos jaunesnę seserį.

Peris išraudo.

– Niekad nepersekiojau Melanės. Viskas buvo kitaip! Bet jūs nesuprasit, kiek ji man reiškė.

– Ar Sara jums taip pat daug reiškia? – ramiai paklausė Alegras.

– Sara? – Jis prisimerkė. – Jums galvoj negerai. Neturiu nieko bendro su Melanės seserimi.

Vagneris pažvelgė jam į akis.

– Tai kodėl ją sekioji?

– Vakar? Kinų mieste susitikom netyčia. Visiškas atsitiktinumas. Dažnai būnu Kinų mieste.

– O „Valensijoje“ dažnai būni?

– „Valensijoje“? Nesuprantu, apie ką kalbat.

– Kur buvai vakar septintą vakaro? – paklausė Vagneris.

– Namie! Čia! Visą vakarą!

Alegras šyptelėjo.

– Nemanau.

– Pala! Luktelėkit! Buvau išėjęs. Kada sakėt? Septintą? Taip, buvau išėjęs užkąsti. Aš prastai gaminu.

– Kur ėjot?

– Kur? Į kavinukę netoliese.

– Kokią?

Peris sumišo.

– Na, ne visai netoliese. Neatsimenu nei pavadinimo, nei ką valgiau. Ėjau, ėjau, pasijutau alkanas…

– Taigi iš pradžių pasivaikščiojai, paskui užkandai. O tada, Robi? – kamantinėjo Vagneris. – Gal užsukai pas Sarą?

– Ne. Netgi nežinau, kur ji gyvena. Grįžau namo maždaug pusę devynių, vėliausiai devintą. Klausykit! Tai ji priėjo prie manęs Kinų mieste, norėjo pasikalbėti.

– O ji sako, kad tu norėjai pasikalbėt.

– Gerai! Abu norėjom! Maniau, kad ji, kaip Melanės sesuo, supras. Bet suprato ne daugiau už jus, galvijai. Niekas nesupranta! Niekas… – suvaitojo Peris.

Vagneris palinko į priekį.

– Nė Melanė? Ar tai įkaitino tave, Robi? Kad nė daktarė nesupranta? O gal ji per daug suprato?

Peris paniuro.

– Nemanykit, kad nesuvokiu, kur sukat! Neišdegs!

– Kas neišdegs, Robi? – grėsmingai paklausė Vagneris.

– Nustok šitaip mane vadinęs, žioply! Nepavyks nupiginti ir suvulgarinti gražių, tyrų dalykų. Tai, kas tarp mūsų su Melane buvo, – tyra ir ypatinga. Ji privertė pasijusti vertingam, privertė atgimti. Nė plaukelio nebūčiau išpešęs iš jos nuostabios galvutės. – Peris žvelgė į Vagnerį, bet mėlynos akys atrodė stiklinės, nereginčios.

– Sindė sakė, kad nemėgstat muzikos, – atsainiai tarė Alegras, vartydamas kompaktinę plokštelę. – Buvo įsitikinusi, kad nė girdėt negirdėjot Geršvino.

Vagneris išsitiesė lyg spyruoklė, jo žvilgsnį prikaustė plokštelės dėklas.

– Jėzau Kristau!

Geršvino „Žydroji rapsodija“.

Peris iš karto susitvardė.

– Kartą klausėmės pas ją. Teiravosi, ar man patinka. Norėjau padaryti įspūdį, pasakiau, kad viena man labiausiai patinkančių…

– Argi ne taip? – Vagnerio žvilgsnis prikaustė įtariamąjį.

– Ne! Ne, jau sakiau! Net nebuvau girdėjęs!

– Kur klausėtės? Kabinete ar viršuje, jos bute?

Peris nurijo seiles.

– Viršuje.

– Po visko ar prieš?

Peris sutrikęs pažvelgė į Vagnerį.

– Po ko? Prieš ką?

– Tu pasakyk!

– Nieko nebuvo! Vieną popietę po seanso nuėjom į viršų ir pasiklausėm. Viskas! Žinau, dabar ją sieja su Romeo. Kad jis… groja… joms. Bet tada to nežinojau! Laikraščiai dar nerašė!

– Maniau, kad jūsų seansai vykdavo rytais – penktadienio rytais, – tarė Alegras.

Peris metė į jį tūžmingą žvilgsnį.

– Prieš porą mėnesių atsirado laisva valandėlė rytą. Melanė paklausė, ar nenorėčiau ateiti. Sutikau. Man labai patiko pirmiausia rytą sutikti ją…

Alegras suprantamai nusišypsojo, tyrinėdamas spalvingą plokštelės dėklą.

– Ar Melanė šią plokštelę jums dovanojo kaip palankumo ženklą?

Peris papurtė galvą lyg kariamas šuo.

– Ne. Pirkau… Po… po…

– Po ko? – griežtai paklausė Vagneris.

– Kai… jis ją… nužudė, – springdamas sukuždėjo Peris. – Nežinau… Perskaičiau, kad tikriausiai tai buvo paskutinė melodija, kurią ji girdėjo. Maniau, šitaip pasijusiu… jai artimesnis.

– Tik Melanei? Ar visoms, Robi? – žiauriai mygo Vagneris.

Peris išblyško ir pradėjo klykti:

– Aš net neklausiau tos plokštelės! Nepajėgiau! Per daug skaudu! Žiūrėkit! Ji dar užklijuota auksiniu lipduku!

Vagneris įsmeigė žvilgsnį į Perį.

– O kaip Melanės širdis, Robi? Apkrovei ledu? Kol pakeisi nauja, šviežia? Tu niekše!

Peris pašoko ir išskėtė rankas.

– Norit apieškoti butą? Patikrinti šaldyklę? Eikit, žiūrėkit! Nesvarbu, ką advokatas sakė apie orderį! Eikit, smirdžiai!

Alegras linktelėjo Vagneriui. Peris stovėjo svetainės viduryje, pabalęs iš įtūžio, sunėręs rankas ant krūtinės.

Vagneris grįžo po poros minučių ir papurtė galvą.

– Dabar varykit iš čia! Nešdinkitės! O jei vėl pamatysiu jūsų mėšlinus snukius, verčiau turėkit orderį! – Peris sugniaužė kumščius, akys liepsnojo neapykanta.

Detektyvai pasuko prie durų. Vagneris šyptelėjo.

– Iki greito pasimatymo, Robi!

Ema Margolis paskambino į Vagnerio automobilį, kai jie grįžo iš Perio buto.

– Sara išėjo, – susirūpinusi pranešė ji. – Kai aš dar miegojau.

– Ją stebi, – tarė Vagneris. – Nuėjo pas buvusį savo psichiatrą.

– Feldmaną?

– Taip. Dabar ji knygyne Gierio gatvėje.

Alegras perėmė ragelį.