Элис Тайтл - Romeo

– Sveikimo kelią? – šiurkščiai nusijuokė ji. – Būtų gerai, jei išgyvenčiau šį mėnesį.

– Jei nori žudytis, Sara…

– Kalbu ne apie savižudybę, o apie žmogžudystę. Romeo manęs nori!

Ji pažvelgė į psichoanalitiką. Jo veide nesukrutėjo nė raumuo. Išraiška nepakito.

– Kodėl nesistebite, Feldmanai? Juk jau žinot ir apie Romeo, ir apie jo troškimus? Gal manot, prasimanau? Ar projektuoju? Manot, trokštu, kad Romeo manęs norėtų? Troškimas mirti? Savižudybės forma?

– Svarbiau, ką tu pati manai.

– O ką manė Melanė? Papasakokit, Feldmanai. Papasakokit apie Melanę ir jos norą mirti. Kodėl ji buvo taip susipainiojusi, Feldmanai?

– Kodėl taip manai?

– Galvojat, nebuvo susipainiojusi? Negi normalu norėti, kad tave muštų, žemintų, prievartautų? Manot, jos skausmo troškimas sveikas?

– Iš kur tai žinai?

– Iš kur? Gerai, Feldmanai. Apsimeskit, kad nieko nežinot. Tikrai protinga!

– Gali tikėt, gali ne, bet aš – tavo pusėje. Noriu, kad laimėtum. Visada norėjau. Anksčiau manim tikėjai.

– Anksčiau tikėjau ir Kalėdų Seneliu, – atkirto ji.

– Sara, aš tikrai nežinau…

– Melanė rašė dienoraštį, Romeo man siuntinėja ištraukas. Norit žinoti, apie ką sesuo rašė? O gal žinot?

Jis tylėjo.

– Ji troško skausmo, Feldmanai. Mušimas ją sujaudindavo. Negalėdavo atsispirti, svaigdavo, ieškodavo partnerių baruose ir dulkindavosi dvokiančių viešbučių kambariuose. Maldaudavo, kad ją muštų. – Sara atsikvėpė. – Daktarė Melanė Rozen. Kas galėjo pamanyti, Feldmanai? Kas? Pasakykit!

Feldmano žvilgsnyje – sielvartas, susirūpinimas, neviltis. Ir dar kažkas. Žinojimas. Sarą apėmė siaubas. Ji atėjo atsakymų, jų reikalavo. Dabar buvo aišku, kad jis juos žino, bet ji neapsakomai norėjo pabėgti jų neišklausiusi.

Sara pašoko ir nuskubėjo prie durų, Feldmanas – iš paskos.

– Nelieskit manęs, – įspėjo ji. – Policininkas laukia registratūroje. Tereikia šūktelėti ir jis atbėgs. Mane nuolat saugo, Feldmanai.

– Net lengviau atsikvėpiau sužinojęs, – tarė jis, sustojęs už kelių pėdų.

– Tikrai? – Ji užuodė tabaką, įsigėrusį į jo drabužius – šlykštus supuvusių vaisių dvokas.

– Sara, aš – ne priešas. Noriu, kad patikėtum.

Sara neklaũsė ir žengė toliau.

– Nė nemanykit, kad dėl padėties jūs neįtrauktas į įtariamųjų sąrašą.

– Aš jau sakiau policijai, kad kuo galėdamas padėsiu.

– Vadinasi, pasakysit viską, ką žinot?

– Sara, kad ir ką aš žinočiau, tu žinai daug daugiau.

Ji įnirtingai papurtė galvą.

– Ne! Netiesa!

– Labai svarbu, kad papasakotum savo prisiminimus, sudėliotum į vietas visas šukes, pažvelgtum į atsakymus – apie Melanę, apie save. Kitaip jausiesi, tarsi slėptum nusikaltimą. Blogiausia, kad slepi nuo savęs labai svarbią informaciją, būtiną, kad pasveiktum. Tu pati sau priešas, Sara, daug pavojingesnis už tą patologinį maniaką. Policija gali apsaugoti tave nuo jo, bet neapsaugos nuo savęs pačios.

– Manot, kad Romeo nepergudraus policininkų, Feldmanai?

– Tikiuosi, ne.

– Tačiau jis pergudravo Melanę. Apkvailino kaip visas tas moteris. Jos visos tarėsi esančios šaunios, susivaldančios, tačiau giliai širdyje nesivaldė. Jis tai žinojo. Todėl ir sugundė. Jos tapo aukomis, nes troško, kad jis užpultų. Ar tai jus stebina, Feldmanai?

– Dėl kitų – ne… Dėl Melanės… – Jis dvejojo spausdamas rankas.

– Nežinojot, kad Melanė nesveika? Kad ji mazochistė, pati prašėsi daužoma? – Sara rėkė pati to nesuvokdama.

– Aš nevartočiau šio apibrėžimo, Sara. Terminas „mazochistinis asmenybės sutrikimas“ jau nebevartojamas netgi diagnozei apibūdinti. Iš tikrųjų niekas nenori skausmo, netgi taip manantys. Yra priežasčių, Sara. Priežasčių, kodėl Melanė siejo skausmą su malonumu, kodėl norėjo pasiduoti prievartai. Nereikia kaltinti Melanės dėl tokių jausmų ir veiksmų, kuriais save žlugdė. Nereikia kaltinti Melanės, kad ją nužudė.

– Aš nekaltinu.

Jis nusišypsojo.

– Gerai.

– Bet tu, Feldmanai, jau kita istorija.

Jo šypsena išblėso.

– Kaltini mane dėl jos mirties. Manai, galėjau padaryti daugiau…

– Arba padarei per daug…

– Tarkim?

– Tarkim? – šiurkščiai pakartojo ji. – Tarkim, kaip judu santykiavot. Štai čia, šiame kambaryje. Netgi neuždarei tų prakeiktų durų. Mačiau tave, Feldmanai. Mačiau tave ant Melanės. Mačiau tavo žvilgsnį: godų, geidulingą, šlykštų. Ir ji tau leido… Ji vėl juos regi. Susirakinę kūnai. Nemato Feldmano veido, tik Melanės. O, tas susižavėjęs sesers veidas. Jai patinka. Ji junta ekstazę.

Meilužio veidas iš lėto ryškėja. Tik… tik tai ne Feldmanas!.. Ten jos tėvas…

Sara paskambino Berniui iš telefono būdelės prie Visuomenės centro. Išgirdęs jos balsą, jis išbėrė susirūpinusią tiradą:

– Sara, Sara. Aš taip jaudinuos dėl tavęs. Nė akių nesumerkiau. Jos raudonos kaip triušio. Kaip tu? Kur buvai praeitą naktį? O šįryt? Skambinau bent dešimt kartų. Viešpatie, jei dar kartą būčiau išgirdęs tą prakeiktą atsakiklį…

Spausdama ragelį, Sara juto, kaip virpa ranka.

– Nakvojau pas Emą.

– Kokią Emą?

– Emą Margolis.

– A, pas tą Emą.

– Berni, gal galėčiau keletą dienų pagyventi pas tave? Turiu viską apgalvoti. Apgalvoti. Jei tai būtų taip paprasta. Niekad nebuvo paprasta. Jos visas gyvenimas – kaukė. Trapi kaukė, jau aižėjanti. – Man reikia vietelės. Supranti? – Kur galėčiau būti viena. Pasislėpti.

– Kam dar klausi, mieloji… Ką paruošti vakarienei?

Ji išspaudė varganą šypseną.

– Tik jau ne vynuogių drebučių…

– Ką? A, vynuogių drebučių. Gerai. – Jis nusikvatojo. – Ir nesirūpink, kad „trys – tai jau minia“. Tonis išsikraustė. Mes dar susitikinėjam, bet nusprendėm, kad per daug skubam. Gerai, gerai, jis nusprendė.

– Man labai gaila, – švelniai tarė Sara. Niekada netikėk meile. Mėgino įspėti Bernį, gal reikėjo labiau stengtis. Žinoma, jis nebūtų paklausęs. Ir Melanė nebūtų…

– Nesijaudink, tikrai, – tarė Bernis apsimestinai nuoširdžiai. – Tenkinsiu visus tavo norus. Jau žinau! Pagaminsiu puikų troškinį. Pagal mamos receptą. Aišku, mamą ištiktų širdies smūgis pamačius, kaip kišu jį į mikrobangų krosnelę, užuot dvylika valandų troškinęs ant viryklės. Bet kas šiandien turi tiek laiko?

– Ačiū, Berni.

– Už ką? Už troškinį? Manai, nežinau, kad tu tik paknibinėsi, kaip ir viską.

– Valgysiu. Pažadu, – tarė ji, pajutusi liūdną dėkingumą, kaip ir visad, kai kas nors bent kiek pasirūpindavo ja. Net jei manydavo to neužsitarnavusi.

Ji vėl išgirdo Feldmano kuždesį. O kodėl tu neužsitarnavai, Sara? Ką tokio baisaus esi padariusi?

– Kur tu, Sara?

– Ir pati norėčiau žinoti.

– Vargšė mergytė pasiklydo, – suaimanavo Bernis.

Sara spaudė ragelį lyg gyvybės siūlą.

– Aš taip bijau, Berni.

– Romeo?

– Taip, bet ne tik jo. Buvo siaubingas rytas. Iš pradžių sutikau Bilą Denisoną, paskui beprotiškas seansas su Feldmanu. Kalbėjom apie vieną kvailą mintį.

– Kodėl kvailą?

– Todėl, kad dar labiau sutrikau. Negaliu mąstyti. O Dieve, trūksta oro. – Ji atplėšė būdelės duris ir įkvėpė. Tačiau galva ėmė svaigti.

– Sara, pasakyk, kur tu, aš tave pasiimsiu, parsivešiu į namus, pasakysiu Bačenonui, kad blogai jaučiuosi.