Элис Тайтл - Romeo

– Nežinau, – atsargiai atsakė Sara, įsivaizduodama Vikę be ilgų, madingai sušukuotų raudonų plaukų, kuriuos apžiūrėjęs iš arčiau suvokdavai esant peruką, be puikaus makiažo, be spalvingų drabužių. Nuo tos fotografijos laikų veide įsirėžė raukšlelių, atsirado nedidelis pagurklis, bet, jokios abejonės, ši įspūdinga ji labai greitai virstų juo . Vikė, Vikas – lyg chameleonas…

Saros mintys šokinėjo lyg pašėlusios. Juk Korkis pamatė įeinant Vikę netrukus, kai Alegras išgirdo vonios kambario lango girgždesį. Vikė lengvai galėjo pamėginti atidaryti langą, o paskui suprasti, kad kelia per daug triukšmo. Arba dar geriau – sukelti triukšmą, kad Alegras ir Korkis išbėgtų jo vytis, o paskui išslinkti iš buto ir pakišti voką po durimis.

Sara išblyško. Įtarusi kaimyną ji staiga prisiminė pakištą po kilimu voką.

– Brangioji, tu balta lyg popierius, – suaimanavo Vikė. – Leisk padėti…

Vikė ištiesė ranką ir Sara atšoko – jau vien mintis, kad ją gali paliesti…

– Ne, prašau, nereikia. Viskas gerai, – griežtai atsakė ji ir pamatė, kad transvestitas įskaudintas.

Ar tikrai įžeidė jį, ar jis tik geras aktorius, slepiantis tamsius pavojingus jausmus? Kvailystė, tarė sau Sara. Ji tikrai kraustosi iš proto – visų žmonių išvaizda, žodžiai, poelgiai atrodo piktavališki ir išdavikiški. Iš pradžių Peris, paskui Bilas, dabar Vikė. Sara prisiminė patirtą siaubą, kai Džonas Alegras užspaudė jai burną.

– Na, jau eisiu, – tarė Vikė ir išspaudė šypseną. – Turiu numigti grožio miego…

Norėdama nuslopinti paranoją dėl kaimyno Sara spustelėjo jam ranką.

– Atleisk, aš šiek tiek sutrikusi…

Vikė nuoširdžiai nusišypsojo.

– Tavim dėta jausčiausi lygiai taip pat.

Įdėmus Saros žvilgsnis nukrypo į dideles Vikės pėdas. Vikė prunkštelėjo.

– Žinau, ką galvoji. Neįkiščiau savo ližių į mažutes tavo basutes.

Kimiame balse pasigirdo pavydo gaidelė. Ar jo motinos pėdos buvo taip pat mažos? O Romeo aukų? Melanė avėjo šešto dydžio batelius. Žinoma, Rozen. Bendras požymis ne tas, kad visos nužudytos moterys buvo jaunos, sėkmingai kopiančios karjeros laiptais, bet tai, kad visų pėdos buvo mažos. Nuostabu! Romeo – transvestitas, garbinantis mažytes pėdas!

– Einu, bet, mieloji, jei tau ko reikės…

– Ačiū, Vike. Aš tau pranešiu.

Durims užsivėrus tebestovėjo prieškambaryje, smilkinyje tvinksėjo gysla, Sara spoksojo į kilimą, slepiantį Romeo laišką. Rankomis stipriai apkabino save, prisiminė, kaip buvo gera nors trumpam priglusti prie Alegro. O paskui ta fantazija apie juos kartu – nebaigta, nutrūkusi… Sara nusivylė – kaip visada gyvenime.

Paprastai nedrįsdavo plėtoti neapibrėžtų, niekad neišsipildančių erotiškų troškimų. Dabar neskubėjo jų atsikratyti; suprato – tai būdas pasislėpti, atsitraukti. Džonas Alegras – puikus objektas nukreipti dėmesį nuo to kito vyro, monstro, siekiančio užvaldyti jos protą. Nuo Romeo. Jis įsiskverbs į jos namus, protą, kūną, jei tik bus neatsargi. Jis jau taip arti, kad Sara užuodžia jo velnišką dvoką – lyg neplautų pažastų ar tarpkojo. Šlykšti smarvė. Sara įsivaizdavo, kaip dvokas įsigeria į odą, nuodija kūną. Ir neįmanoma nieko padaryti. Ji bejėgė, beginklė, vieniša. Nebent pasitikėtų Džonu. Tada nebūtų vieniša, galėtų kliautis juo. Jis ją apsaugotų. Ir ne vien todėl, kad toks jo darbas. Kažkas jį traukia prie jos, kaip ir ją… Eik velniop, Feldmanai. Tu neteisus. Džonas man – ne tėvo pakaitalas. Jis nė nepanašus į tėvą. Pagaliau sutikau žmogų – sąžiningą, rūpestingą, seksualų. Šįkart neleisiu tau visko sugadinti, Feldmanai.

Imant voką rankos virpėjo. Dar neatplėšusi Sara nutarė – kai tik policininkai išeis ir juodu su Džonu liks vieni, parodys jam šią Romeo žinutę. Nesvarbu, kas viduje, ir dienoraščio ištrauką parodys. Tada jis sužinos tamsiąsias Melanės paslaptis.

O mano?

Suskambėjo telefonas. Krūptelėjusi Sara įsigrūdo voką į sijono kišenę. Įsijungė atsakiklis, bet po pyptelėjimo, išgirdusi Maiklo Vagnerio balsą, skubiai pakėlė ragelį.

– Atsiprašau, – tarė Sara.

– Už ką? – paklausė Vagneris.

Ji sumišo.

– Norėjau pasakyti – aš namie.

– Džiaugiuosi.

– Nesuprantu.

– Jaudinausi dėl tavęs. Viskas gerai?

– Taip. Tik kažkas mėgino įsilaužti.

– Žinau, todėl ir skambinu.

– Maniau, tu kartu su kitais, – išpyškino Sara ir rausdama pridūrė: – Tai galėjo būti…

– Taip, žinau, – tarė jis. Romeo vardas liko neištartas. – Atvažiuosiu po valandos, Sara. Aš pakeliui iš Ledos.

– Ledos?

– Miestelis į pietus nuo Sakramento.

– A…

– Mano medžioklės plotai.

– Medžioklės plotai?

– Ten užaugau. Patėvis ten gyvena. Šiandien jo gimtadienis. Važiavau kartu papietauti. Net keista, kad visad kas nors įvyksta, kai tavęs nėra.

– Tik jau ne man, – blaiviai tarė Sara. – Aš visada įvykių sūkuryje. Dabar jausčiausi daug laimingesnė būdama kur nors kitur. – Kitame laido gale tylėjo. – Atleisk, – tarė ji.

– Tu dažnai tai kartoji…

– Ne, nedažnai.

– Ar Džonas pas tave? Alegras? – paklausė Vagneris.

Lyg jai reikėtų paaiškinimo, lyg nebūtų pradėjusi galvoti apie jį tik kaip apie Džoną.

– Taip. Tiksliau, jo nėra kambaryje, bet galiu pakviesti.

– Neverta. Tik pasakyk, kad atvažiuosiu kuo greičiau.

Sara pažvelgė į laikrodėlį. Po vienuolikos dešimt. Dėl vieno Džonas buvo teisus – naktis bus ilga.

Jo namuose. Apšiuręs kambario butelis už kelių kvartalų nuo klubo. Dvokiantis čiužinys ant purvinų grindų. Bet būtų buvę nesvarbu, jei būtų davęs tai, ko man reikia. Tačiau čaižydamas mane vis kartojo: „Manau, tu šito nori, mažyte.“ Jam nepavyko. Jam nepavyko. Niekam nepavyksta.

Tik tau.

M. R. dienoraštis

14

Aš pralaimiu. Vakar atsidūriau Misijos rajone. Mėginau įtikinti save, kad noriu aplankyti Sarą. Taip ir nenuėjau… Pakliuvau į tą neonu apšviestą klubą Šešioliktosios gatvės skersgatvyje. Niekad ten nebuvau buvusi, tik girdėjusi apie jį. Vienas iš slaptų mano profesijos pliusų.

Dvokė alumi, prakaitu, alkoholiu. Porelės, besitrinančios prie murzinų spalvų sienų, rimtaveidžiai gėrovai prie baro, išvargusios nuogos moterys su maišeliais po akimis, tingiai svyruojančios scenoje siaubingo protestuojančio roko taktu.

Tuoj prasidės spektaklis. Šokėjos nueina iš scenos, prožektoriai pritemsta, o kai vėl įsižiebia, į sceną išeina pirmoji pora. Moteris pigiu blizgančiu triko ir šuns antkakliu su blizgučiais. Eina keturiomis. Mėlynakis atletiškas šaunuolis aptemptomis glaudėmis veda ją už pasaitėlio. Turi didelį juodą rimbą. Veide – piktdžiugiškas vypsnys. Prieš imdamasis darbo glosto storą rimbo kotą.

Vėliau pamatau jį kabinoje salės gilumoje. Nežiūri į sceną – atvirai spokso į mane. Tamsios, geidulingos akys. Glitus šunsnukis.

Jo namuose. Apšiuręs kambario butelis už kelių kvartalų nuo klubo.

Dvokiantis čiužinys ant purvinų grindų. Bet būtų buvę nesvarbu, jei būtų davęs tai, ko man reikia. Jam nepavyko. Jokio subtilumo, tik čaižydamas vis kartojo: „Maniau, tu šito nori, mažyte.“ Jam nepavyko. Visai nepavyko. Niekam nepavyksta.

Tik tau.

Skaitančio Melanės dienoraštį Alegro išraišką buvo sunku nusakyti. Vieną akimirką Sarai atrodė, kad jis tuoj palūš ir pravirks, bet bruožai vėl sugriežtėjo, lyg būtų užgniaužęs visus jausmus.