Элис Тайтл - Romeo

Alegras nusivilko permirkusį švarką ir kol svarstė, kur jį kabinti, prie kojų nukrito rankšluostis.

Sara nužvelgė odinę pistoleto perpetę ant jo pečių ir įkištą ginklą, bet nieko nepasakė dėl to, kad jis ginkluotas.

– Pasikabink švarką vonios kambaryje, o aš paieškosiu viskio, – tarė ji.

Alegras pakėlė rankšluostį nuo grindų ir nuėjo į vonią, o Sara – į virtuvę. Rodos, viskis sandėliuke ant lentynos.

Po kelių minučių Alegras išėjo iš vonios kambario, kišeninėmis šukomis braukdamas per plaukus. Sara svetainėje pylė viskį į du sulčių stiklus, kuriuos iškapstė iš kriauklės ir perskalavo.

– Maniau, tu negeri, – tarė jis.

– Paprastai negeriu, bet laikas toks neįprastas. – Ji pasiėmė vieną iš beveik pilnų stiklų, jam padavė kitą. – Nesakykim tosto, gerai?

Alegras pylėsi antrą stiklą, o Sara stengėsi susidoroti su apėmusiu svaiguliu. Jie sėdėjo ant sofos. Kol kas žadėtas pokalbis nė neužsimezgė. Sara vėl gurkštelėjo viskio.

– Dar įpilti? – paklausė Alegras, siekdamas butelio nuo apkrauto staliuko.

Sara pašnairavo į jį.

– Nori mane nugirdyti, policininke?

Pusė stiklo alkoholio – ir jau jautė poveikį: šiek tiek sukosi galva, bet nebuvo nemalonu. Galbūt dėl draugijos.

Alegras pažvelgė jai į akis.

– Gali bet kada mane sustabdyti.

Kažkodėl jo žodžiai ją suerzino, išsklaidė palaimingą būseną. Gal nepatikėjo, kad jei lieptų jam ar kam nors kitam sustoti, tai ką nors pakeistų.

Alegras vis dar žiūrėjo į ją. Dar labiau susinervinusi Sara pastatė stiklą. Jis tą patį padarė su buteliu ir nusišypsojo, lyg norėdamas parodyti, kad gerai supranta kūno kalbą.

– Ko, po velnių, tu iš manęs nori, Alegrai?

– O ką, po velnių, gali pasiūlyti?

Iš kur tas vyriškis? Ko jis nori? Neišsidavė nei elgesiu, nei išraiška. Sara taip pat neketino išsiduoti.

– Nieko! – įžūliai atšovė.

Alegras padėjo ant stalo nugertą stiklą. Netinkamas laikas apgirsti, – nusprendė. Ir taip jau nemažai išgėrė – godžiai ištuštino pirmąjį stiklą.

– Ar žinai, į ką painiojiesi? – spyrė jis.

Šią pastabą galėjai suprasti kaip nori. Ji galėjo daug ką reikšti, nes Sara į daug ką painiojasi.

– Manau, žinau.

– Mūsų nuomonės sutampa. Pasakyk, ką tikiesi laimėti, imdamasi to, ko nebaigė sesuo.

Jos akys įsmigo į detektyvą. O ką jūs slepiate?

Alegras taip pat suvokė, kad Sara galėjo įvairiai suprasti jo pastabą. Sumišęs nusišypsojo.

– Aš kalbu apie tavo pasirodymą per televiziją.

– Žinau, apie ką kalbi, – pamelavo ji. – Tu neteisus. Nedirbu Melanės darbų, aš ne psichiatrė. Tik norėjau, kad tas niekšas žinotų, kad aš ne…

– Ko tu ne? Nebijai jo? Kad tik taip būtų!

Saros bruožai sugriežtėjo.

– Bijau ar ne, bet jis artinasi. Jau bando savo nepakartojamu iškrypėlišku būdu mane sugundyti.

– Kol kas jam labai gerai sekėsi…

– Todėl jaučiasi dar galingesnis, – nesutiko ji. – Ketinu parodyti, kad ir aš galinga. Netgi galingesnė už jį.

– Ketini parodyti? Žadi vėl kalbėti per televiziją? Velnias! – įpyko Alegras. – Ar man dar nepakanka bėdų?

– Aš ne tavo bėda! – atkirto ji.

– Kurgi ne!

– Netrukdyk man, Alegrai. Privalau elgtis taip, kaip man atrodo.

– Viešpatie! Tuoj imsi dainuoti.

Ji šiurkščiai nusijuokė.

– Patikėk, nė mažiausio noro dainuoti!

Alegras palinko arčiau. Pernelyg priartėjo – ir fiziškai, ir jausmais.

– O aš nenoriu rasti tavo kūno suniokoto…

– Gana!

Alegras krūptelėjo.

– Atleisk, – jis gurkštelėjo viskio, tingiai apsidairė. – Ar visada gyvenai viena?

– Keiti temą?

– Taip.

– Kartais turiu vieną kitą naktinį svečią, bet apskritai mėgstu vienatvę.

Jis ramiai pažvelgė į ją.

– Niekad nesijauti vieniša?

Sara nusprendė, kad ginčytis su Alegru – tai lyg taisyti dantis – stomatologo grąžtas paliečia nervą kaip tik tuo metu, kai baigia veikti novokainas. Pasiėmė nuo staliuko stiklą ir neatsakydama Alegrui ėmė kelti prie lūpų, bet detektyvas vikriai jį atėmė.

– Tikrai nenoriu, kad pasigertum, – tarė jis, dėdamas stiklą ant stalo.

– O aš nenoriu, kad lįstum į mano gyvenimą.

Jis kreivai nusišypsojo, atsirėmė į sofos atkaltę. Jų pečiai beveik lietėsi.

– Turi draugą, Sara?

– Mėgini man pasisiūlyti, Alegrai?

Jis šyptelėjo.

– Mėginu palaikyti pokalbį.

– Tau nelabai sekasi.

– Taip, žinau, – prisipažino jis su stebinančiu jaunuolišku atvirumu.

Sara nevalingai nusišypsojo – nepaneigsi, detektyvas Džonas Alegras ją keistai veikia, sukelia baimės ir ilgesio sūkurį – šie dalykai jai neatsiejami. Tikriausiai todėl ji vengdavo panašių situacijų – iki šio vakaro.

Kas jai darosi? Iš pradžių traukė Vagneris, o dabar Alegras. Šaunu! Bręstanti mokinukė įsimyli kaip tik dabar, kai psichopatas, išprievartavęs ir nužudęs jos seserį, seka ją, siuntinėja papuošalus su nuotraukomis iš praeities, šokoladines širdeles, apgailėtinus meilės laiškelius.

Kita vertus – gal tai paaiškinama. Ji kaip niekad jaučiasi pažeidžiama ir vieniša. Ir dar – ji neįtikėtinai įbauginta. Kad ir kokią prisivertė išsikovoti nepriklausomybę, ji nepaprastai troško ramybės. Slaptas noras, kad ją apkabintų, saugotų… Mylėtų? Ne, to jau per daug. Meilė – tai manipuliavimas. Melas. Geismas sąžiningesnis. Geismas manipuliuoja tik kūnu, o ne siela.

Ji bent jau pajėgė suprasti, kodėl pajuto fizinį potraukį Maiklui Vagneriui. Jis seksualus, švariai nusiskutęs, tinkamo jai amžiaus, kaip pasakytų Melanė. Būtų pasakiusi…

Bet Džonas Alegras – mažiausiai dešimčia metų vyresnis, o gal net penkiolika, ne prekinės išvaizdos, nenuspėjamas, sudėtingas, pavojingai įžvalgus. Vyras, kuris, kaip ir ji, atrodo, turi ilgą nuosavą gyvenimo bėdų sąrašą. Tačiau ji negalėjo pabėgti nuo jo skleidžiamo erotinio virpulio. Įspūdinga. Ne dėl to, koks asmuo jį sukėlė, bet kad tokie jausmai ją apimdavo labai retai, nesvarbu, su kuo jie būtų siejami. O štai dabar ji ne tik susijaudino, bet ir nepajėgia nuvyti erotinių fantazijų.

Jie jos miegamajame. Tamsu. Šiandien ji nebijo tykojančių pabaisų. Jis su ja, švelniai šypsosi, sako, kad nereikia skubėti. Sako, kad darys tik tai, ko ji nori. Ir ji tiki.

Jis lėtai nurengia ją ir sako, kokia ji graži, kokia geidžiama, kokia miela, švelni ir gera…

Ji jau nuoga, bet nesijaučia nesmagiai. Šįkart viskas kitaip.

Visiškai nebijo, jaučiasi netgi įžūliai drąsi, liežuviu paliečia jo spenelius. Jis tyliai vaitoja. Šis garsas taip jaudina ją. Ji netgi veda jo ranką…

Pasigirsta Feldmano balsas, šnabžda savo psichoanalitines išvadas, netgi dabar, kai ji tuoj tuoj pajus orgazmą.

– Tave tas vyras traukia todėl, kad jame matai tėvą. Tai ne tikras potraukis, Sara, tik perkėlimas. Iš tikro tau reikia tėvo meilės ir pritarimo.

Sara niršta. Kodėl tas Feldmanas nuolat viską sugadina?

– Ar tu vedęs, Alegrai? – išsprūsta klausimas. Tebūnie prakeiktas tas perkėlimas!

Jis nusišypso. Kai šypsosi, Džonas Alegras atrodo nepalyginti geriau – keleriais metais jaunesnis, kampuotas veidas švelnesnis. Gražus ir neįtikimai geidžiamas, kaip jos fantazijoje.

– Ketini pasipiršti? – Jo šypsena plati ir jau sąmoningai pašaipi.

– Ne, tik manau, kad su tavim būtų sunku gyventi, – atsako ji nuoširdžiau, nei norėtų, nutrindama visus seksualinius vaizdinius. „Ir gerai, – tarė sau. – Fantazijos pavojinga.“