Элис Тайтл - Romeo

– Siaubingai skauda galvą, – paaiškino, lyg ji būtų klaususi. – Sako, kad kinai turi žolelę, darančią stebuklus.

Azijietis verslininkas, stovintis už prekystalio, paslaugiai nusišypsojo ir pasisuko paimti stiklainio su ranka rašyta kiniška etikete. Pasėmė samtelį džiovintų žalsvų žolelių, supylė į nedidelį rudą maišelį ir padėjo ant prekystalio klientui. Peris paėmė maišelį.

– Kiek?

– Doleris ir keturiasdešimt devyni centai, – atsakė vaistininkas su ryškiu akcentu.

– Labai pigu? – Peris paklausė Saros.

– Jei tik padės, – išgirdo ji savo balsą.

Peris sumokėjo, paliko cento grąžą ant prekystalio ir pasuko prie durų, o Sara liko stovėti, lyg įaugusi į grindis.

– Ar mėgstat plikytas bandeles?

Sara nieko neatsakė, apstulbusi nuo tokio kvailo ir įžūliai geidulingo klausimo.

– Bandelės su kiauliena pas Li Džonsą geriausios. Čia visai netoli.

Sara pašaipiai nusijuokė.

Peris atrodė įsižeidęs.

– Kodėl mane sekėt? – griežtai paklausė ji.

Jei sekė ją čia, tai kodėl negalėjo ir dieną – į Sančeso butą? Galėjo palikti siuntinuką prie jos paciento durų, kol Sančesas vaikštinėjo su Arkinu. Ar jis ją sekioja nuo Melanės nužudymo? Galėjo pasekti ją, kai praeitą penktadienį ėjo pas Sančesą, o šeštadienį – į Skoto gatvę. Sekmadienį matė jį laidotuvėse. Bet ar Peris buvo prie jos namo tą rytą? Ar jis praėjo pro automobilį ir paliko tą nelemtą dovaną ant prietaisų skydelio?

Peris pasilenkė prie jos. Sara atšoko.

– Aš tik norėjau jums atidaryti duris. – Jis atrodė įskaudintas. – Jei nenorit valgyti, galėtume pasėdėti ant suoliuko ir pasikalbėti.

Sara linktelėjo. Taip, pasikalbėti. Kol bus atviroje vietoje, ką jis jai padarys? O jei pavyktų išgauti kokių nors įkalčių, pasistengtų, kad jį sulaikytų.

Jis atidarė duris. Sara parodė, kad eitų pirmas. Buvo budri – saugojo savo užnugarį, savo „bandeles“.

Peris sustojo prie fontanėlio, išsiėmė žiupsnelį žolių nuo galvos skausmo, supylė į saują, užgėrė vandeniu ir susiraukęs nurijo. Prisėdo šalia Saros ant suoliuko. Šis Portsmuto skveras vos didesnis už sodelį ant požeminio garažo Klėjaus gatvėje Kinų miesto pakraštyje. Netoliese pagyvenę kinai žaidė domino, plokštelių kaukšėjimas maišėsi su vaikų, žaidžiančių ryškiai geltonomis ir raudonomis spalvomis išdažytoje aikštelėje, balsais.

– Ar sekat mane visą dieną? – paklausė ji.

– Ne, ne, nesekiau jūsų. Negalėjau patikėti savo akimis, pamatęs jus įeinančią į tą šventyklą. Pamaniau – pasivaideno, todėl nusekiau įsitikinti.

– Tiesiog atsitiktinai atėjot į Kinų miestą, – gaižiai tarė Sara.

– Taip. Kaip ir jūs. Gal čia likimas?

Sara nebūtų šitaip pavadinusi.

– Visą laiką norėjau su jumis pasikalbėti. – Peris pasidėjo rankas ant kelių, sportbačius praskėtęs. Nulenkęs galvą spoksojo į juos. – Tik norėjau palaukti, kol praeis daugiau laiko.

– Apie ką norėjot pasikalbėti? – paklausė Sara atsargiai nutaisydama tinkamą toną – taip ji kalbėdavosi su tėvu ir Melane.

Kai Peris pakėlė galvą ir pažvelgė į Sarą, jos veidas galėjo reikšti tik nuoširdų atsidavimą.

– Žinoma, apie Melanę. Nesiliauju apie ją galvojęs. Ji to nenusipelnė.

Ar norėjo pasakyti, kad tos kitos vargšės moterys nusipelnė? Kad kas nors nusipelnė?

Jis įdėmiai žvelgė į ją.

– Nežinojau, kad Melanė turi seserį, kol neperskaičiau laikraščiuose. – Jo lūpos virpėjo. – Mačiau jus laidotuvėse ir vakar per televiziją. Negalvokit apie mane blogai, bet tai padėjo suprasti, kad jūs taip pat sielvartaujat. Tai kažkas, kuo galim pasidalyti.

Giminingos sielos…

Sara matė tamsius ratilus po Perio akimis, jo naivią išraišką mirtinai išblyškusiame vaikiškame veide.

– Negalit įsivaizduoti, kaip man trūksta Melanės, – kalbėjo jis. – Ji privertė pajusti, kad viskas puiku. Ir ne tik dėl sekso. Ar žinot, ką turiu galvoje? – Keistai intymiai nusišypsojo.

Sarai sugniaužė krūtinę. Ji linktelėjo. Šį gestą Peris suprato kaip kvietimą paaiškinti.

– Ji išmokė nepykti ir nesigėdyti. Išmokė nesijaudinti.

– Ar dažnai jūs… būdavot kartu? – Melanė nebuvo pirma psichiatrė, kuri dulkinosi su pacientu, bet ji visad mokėjo sudaryti įspūdį, kad profesinis gyvenimas šventas. Kita vertus, anot Emos Margolis, dalykai ne visad tokie, kaip atrodo.

Peris nuoširdžiai nusišypsojo.

– Norit paklausti, ar dažnai mylėdavomės? Ne taip dažnai, kaip norėdavau.

Perio nuoširdumas Sarai pasirodė ir atstumiantis, ir žavus. Ar jis nori ją paveikti? Ar jis tas aukščiausiai išsivystęs chameleonas?

Peris lengvai pasimasažavo smilkinius.

– O, galvos skausmas praeina. Tos žolės tikrai padeda. – Pažvelgė į tolį, suspaudęs rankas lyg maldai. – Kiekvieną dieną lankau jos kapą. Kad pabūčiau arčiau jos ir prisiversčiau priimti tikrovę – jos nebėra.

Jis užsimerkė, skruostais nuriedėjo ašaros. Nušviestas popiečio saulės, žvilgančiais šviesiais plaukais, nulenkta galva, kupinas sielvarto, jis atrodė visiškai palaužtas. Moka tobulai apsimesti?

– Tai ne Melanė, – įsitempęs sušnabždėjo jis. – Aš vis kartojau ir kartojau sau tą baisųjį rytą, kai ją… pamačiau. Tai toks košmaras. Niekad nepajėgsiu pamiršti.

– Ne, – tyliai pritarė Sara. – Nemanau, kad pajėgsit.

Stojo tyla. Sara žiūrėjo į domino žaidėjus. Peris sumišęs pasimuistė.

– Policija mano, kad aš tai padariau. Liepė ateiti į žmogžudysčių skyrių, norėjo sužinoti, kokia mano kraujo grupė. Kai pasakiau, kad nežinau, liepė pasidaryti tyrimą. Netgi prašė nuleisti spermą į stiklainį, kad ištirtų. Būčiau tai padaręs vien dėl to, kad paliktų mane ramybėje, bet mano advokatas uždraudė, kol man nepateiks kaltinimo. To jie negali padaryti, nes neturi jokių įkalčių. Nebuvau arti Melanės namų tą vakarą, kai ją nužudė! – Jis vis labiau jaudinosi, veidas išraudo, žvilgsnis paklaiko. – Nepažįstu tų kitų moterų. Aš – ne iškrypėlis! – riktelėjo. Jo įniršis nemaloniai paveikė Sarą. – Tik norėjau rasti savo kelią, o Melanė man padėjo. Dabar aš visai sutrikęs.

Nesvarbu, Peris – Romeo ar ne, dėl vieno Sara neabejojo – jis ne visai sveikas. Nenuostabu, kad jį reikėjo gydyti, tik neaišku, kaip sesuo jį gydė.

Staiga Peris pašoko.

– Turiu eiti, Sara, bet noriu tau padėkoti.

– Padėkoti man? – Puiku. Norėjo, kad jis išsiduotų, prigriebti jį, o jis dėkoja.

Peris droviai nusišypsojo.

– Jaučiuosi šiek tiek geriau. Pokalbiai padeda. Norėčiau, kad ir Sindė leistų išsikalbėti.

– Sindė?

– Mano žmona. Mes… negyvenam kartu, bet, tikiuosi, gydytojas Denisonas mums padės susitaikyti.

– Lankotės pas Denisoną?

– Taip, buvau pas jį šįryt. – Jis kreivai šyptelėjo. – Manau, Melanė būtų to norėjusi.

Išsiskyrusi su Periu, Sara iš Kinų miesto nuvažiavo į Teisingumo rūmų žmogžudysčių skyrių. Vos ją išvydęs, Džonas Alegras pašoko nuo kėdės pasitikti.

– Kodėl, po perkūnais, pabėgot nuo sargybinio Kinų mieste?

– Nepabėgau. Tikriausiai jis mane pametė. Jei negalit geriau saugoti…

– Gerai, gerai! Nesiginčysim. Mes jūsų nebepamesim. Pažadu! – Jis atrodė labai griežtas.

Sara nužvelgė niūrų kabinetą, apšviestą dienos šviesos lempų, išrikiuotus rašomuosius stalus. Tai čia sėdėjo Melanė tą paskutinę dieną, prieš tai, kai Sara matė ją vėlai vakare laidoje „Peržengus ribą“. Paskutinis žvilgsnis į seserį.