Элис Тайтл - Romeo

– Mudu su Melane žadėjom pamėginti dar kartą.

– Ką dar kartą?

– Gyventi kartu. Rimtai svarstėm apie vedybas.

Kambaryje vėl pakibo tyla.

Denisonas staigiai pakilo, pažvelgė į laikrodį.

– Atsiprašau, už penkiolikos minučių turiu būti konferencijoje institute. Aš vis tiek jums neturiu ko pasakyti, ponai.

– Yra dar vienas dalykas, – tarė kildamas Alegras.

Denisonas buvo jau prie durų, akivaizdžiai norėdamas juos išlydėti.

– Kas dar? – nekantriai paklausė psichiatras.

– Kur buvot tą vakarą, kai nužudė Melanę?

Denisonas apsiniaukė. Įtūžęs pažvelgė į Alegrą.

– Melanę? O ji jus vadino Džonu? Tais vakarais, kai jūs taip galantiškai parveždavot ją iš Teisingumo rūmų? – Jis nesišypsodamas parodė dantis. – Ji ne jūsų lygos, detektyve.

Alegras įsitempė. Vagneris turėjo įsiterpti tarp jų, kad porininkas nesmogtų psichiatrui.

– Neatsakėt į klausimą, daktare, – tarė Vagneris. – Kur buvot praeito ketvirtadienio vakarą? Gal užsukot į buvusios žmonos namus aptarti savo vedybinių planų? O gal ji apsigalvojo? O gal tai buvo tik jūsų fantazija, kad vėl galit gyventi kartu? Pasakykit, daktare, kas įvyksta, kai fantazijos objektas pasipriešina? Gal tai įsiutina fantazuotoją?

– Norit žaisti psichiatrą, detektyve? Siūlyčiau paklausyti kelių paskaitų apie nesveiką fiziologiją. Pirma, aš nesikankinau dėl fantazijų, kad su Melane žadam vėl susituokti. Prieš dvi savaites mudu pietavome „Kostos“ restorane Embarkadere – vienoje mėgstamiausių mūsų vietų – ir kalbėjome su administratoriumi apie vestuvių pobūvio datą kitą mėnesį vienoje iš jų privačių salių. Jos jau buvo užsakytos, bet administratorius tikėjosi, kad pavyks ką nors perkelti, ir žadėjo mums pranešti.

Jis vėl pažvelgė į Alegrą, lūpose pasirodė pergalės šypsenėlė.

– Galit pasiteirauti Marko Santinelio, „Kostos“ administratoriaus.

Alegras užsirašė pavardę.

– Antra, – kalbėjo Denisonas. – Ketvirtadienio vakarą buvau seminare institute. Tai Įlankos srities psichoanalizės institutas. Daktaras Džordžas Efardas skaitė paskaitą apie lytinės disfunkcijos diagnozavimą ir gydymą. Paskaita prasidėjo septintą, bet turėjau skubų iškvietimą ir vėlavau.

– Kiek vėlavot? – paklausė Alegras.

Denisono šnervės išsiplėtė. Jam nepatiko ši apklausa.

– Regis, nuėjau maždaug be penkiolikos aštuntą, – tarė jis apsimestinai abejingu tonu. – Paskaita baigėsi pusę dešimtos. Paskui žiūrėjom filmą, kuris truko apie pusvalandį. Vėliau atsakinėjo į klausimus. Išsiskirstėm jau po vienuoliktos.

Vagneris išsižiojo klausti.

– Ne, aš pats nieko neklausiau, – pasakė Denisonas, aplenkdamas Vagnerį. – Vėliau išgėrėme kavos su kolegomis. Tiesiai prieš institutą yra nedidelė kavinė „Figaro“. Galit pasiteirauti Stenlio Feldmano.

Alegras pakėlė antakį.

– Ir daktaras Feldmanas buvo paskaitoje?

Denisonas linktelėjo.

– Manau, kad taip. Jis ir pakvietė Efardą. Pripažįstu, pamačiau Feldmaną tik nuėjus į „Figaro“, bet, žinoma, jis dalyvavo aptariant paskaitą. Jei norit kitų psichiatrų, buvusių kavinėje, ar mus aptarnavusios padavėjos pavardžių…

– Norėtume žmonių, sėdėjusių šalia jūsų seminare, pavardžių, – tarė Alegras. Jo veidas vis dar buvo piktas.

Denisonas dvejojo.

– Nekreipiau dėmesio. Sėdėjau salės gale. Dešinėje sėdėjo moteris, kuri visą laiką konspektavo, buvo labai susikaupusi. Aš jos nepažįstu.

– Ar galit apibūdinti? – paklausė Alegras.

Denisonas papūtė lūpas.

– Blondinė, jauna, – trumpa pauzė. – Labai gražios kojos. – Jis sumišęs šyptelėjo, bet tuoj pat vėl visiškai surimtėjo.

– Kas dar jus matė seminare? – Alegras barbeno tušinuku į sąsiuvinį. – Kai jis vyko? Kai sėdėjot salės gale?

Denisono žandikaulio raumuo trūktelėjo.

– Turiu pagalvoti.

– Taip ir padarykit, – paliepė jam Alegras.

– Dėl Dievo, juk nemanot, kad aš tas beprotis! – pratrūko Denisonas. – Netgi jei galit sukurpti versiją, neva aš nužudžiau buvusią žmoną, tai dėl ko turėjau žudyti tas kitas vargšes moteris? Tik jau nesakykit, kad fantazavau ir jas vesti.

Alegro lūpos išsikreipė.

– Jūs psichiatras. Jūs viską žinot apie fantazijas.

Sara išskubėjo iš Sančeso buto, įšoko į automobilį ir nuvažiavo. Policininkas civiliais drabužiais, stovintis aikštelėje ir valgantis priešpiečius, skubiai sviedė šalin sumuštinį, paleido variklį ir nuskubėjo iš paskos.

Po dvidešimties minučių Sara atsidūrė Kinų mieste. Nerūpestingai pastačiusi automobilį vaikštinėjo judriomis gatvėmis, kol pagaliau atsidūrė siauroje Veiverlio alėjoje, lygiagrečioje su Granto gatve. Pusiaukelėje į triukšmingą turgų ji priėjo gana neišvaizdų pastatą. Sustojo, apimta migloto prisiminimo. Tiksliai neatsiminė, ar kada nors čia buvusi, bet atrodė, kad taip. Seniai. Patį skausmingiausią laikotarpį ji buvo sėkmingai palaidojusi ar bent jau tarėsi palaidojusi. Sara pamatė ilgus siaurus laiptus už atvirų durų, šalia jų buvo pritvirtinta nedidelė iškaba. Taip, ji pradeda prisiminti. Ekskursija į Kinų miestą, kai ji buvo septintoje klasėje, praėjus keliems mėnesiams po motinos mirties. Jie neseniai buvo persikraustę į Skoto gatvę.

Klasės draugai landžioja po suvenyrų ir konditerijos parduotuvėles. Sarai nuobodu, išeina į lauką, atsiduria Veiverlio alėjoje, mato pastatą su iškaba – budistų šventyklos antrame aukšte. Smalsumas auga.

Iš pradžių pribloškia ryškios spalvos – blizgantis juodas lakas, auksinis emalis, ypač – ryškiai raudonas altorius.

Ji giliai įtraukia oro. Kvepia skaniai, primena eukaliptus aplink senąjį namą Malūno upės slėnyje. Dabar ten gyvena kita šeima, kitas psichiatras su žmona ir dviem dukterimis. Keistas sutapimas.

Ji atsisėda ant raudono šilko pagalvėlės – ant grindų. Po akimirkos iš akių pasipila ašaros. Negirdėti nė garso, bet lūpos kruta. Ji nesimeldžia – prašo atleidimo. Tačiau žino – niekas negirdi.

Vaizdinys pranyko, ir Sara pasijuto vėl kopianti laiptais į šventyklą antrame aukšte. Prisiminė, kad pirmą kartą atrodė keista aptikti tokius puikius maldos namus virš parduotuvės. Netgi pasakė tai kinui, įleidusiam ją į šventovę.

Čia mes arčiau nirvanos, – paaiškino jis. Jai patiko atsakymas.

Sara vėl paspaudė skambutį. Nežino, kas jai suteikė drąsos ir tada, ir dabar. Jai reikėjo prieglaudos? Troško pabėgti į kitą pasaulį? Slapta drąsa?

Duris atvėrė mažutis kinas skysta ožio barzdele, retais sidabriniais plaukais, vilkintis dulksvu juodos drobės švarku ir kelnėmis.

– Ar negalėčiau…

Jis linktelėjo kviesdamas užeiti ir po akimirkos išnyko už suveriamųjų durų.

Šventykla buvo lygiai tokia, kaip prisiminė. Saros akis užplūdo ašaros. Tas pats didelis paprastas kambarys – veriančios raudona, auksinė ir juoda lako spalvos, tokių pačių smilkalų, primenančių degantį eukaliptą, aromatas, meistriškai išdrožinėti altoriai, raudonos pagalvėlės ant grindų. Paprastumas ir rimtis – didžiulė apšepusios pastato išorės priešingybė.

Čia ji saugi. Sara nežinojo, kiek laiko prasėdėjo toje ramybėje. Paskui visa įsitempusi išsitraukė iš krepšio siuntinuką, nuplėšė pakuotę. Hektoras buvo teisus – dėžutė saldainių. Netgi brangių saldainių. Dėžutės viršuje žėrėjo auksinė folija. Sara pakėlė dangtelį. Viduje – širdelių pavidalo šokoladiniai saldainiai, sudėti šešiomis tvarkingomis eilutėmis.