Элис Тайтл - Romeo

Jos akys suapvalėjo.

– Norėtum paklausti, kokią tiesą? – Feldmanas buvo nepalenkiamas.

– Aš neklausiu, – sausai tarė ji.

– Tiesa ta, kad nuo praeities nepabėgsi, Sara. Tu pakliuvai į jos spąstus, negali išsivaduoti.

– Ar pamokslas baigtas, tėve Feldmanai?

– Tu neišsivaduosi tol, kol nesuvoksi, iš ko turi išsivaduoti.

– Ar tokį pat šlamštą patarinėjot ir Melanei? Išsilaisvinti? Ar ji žinojo, iš ko jai reikia išsilaisvinti, daktare Feldmanai? Ar žinojot, ką ji užrakinusi krūtinėje? – Sara vos susilaikė vėl jo nepuolusi.

– Mes kalbam ne apie Melanę.

– Bet abu galvojam apie Melanę, nė vienas iš mūsų jos negali pamiršti, ar ne, daktare Feldmanai? – Tai buvo ne klausimas – kaltinimas.

Feldmanas galėjo teisintis esąs nekaltas. Bet nesiteisino.

Tėvas sėdėjo savo svetainėje krėsle prie lango, išeinančio į kruopščiai prižiūrimą sodą. Pirma Saros mintis, nepraėjus nė savaitei nuo pastarojo susitikimo, buvo, kad jis susitraukė fiziškai. Skruostai įdubę, pečiai įgaužti, rankos nukarusios prie krėslo šonų. Tada pamatė monitorių, prie kurio tėvas prijungtas.

Sarai uždarius duris, jis ir toliau žvelgė pro langą, neatsigręždamas pasižiūrėti, kas atėjo, nors ji atsikrenkštė, kad tėvas žinotų, jog jau ne vienas kambaryje.

– Tėti.

Jis neatsakė. Sara mindžikavo prie durų.

– Norėjai mane matyti, tėti?

– Lauke debesuota.

Sara pažvelgė pro langą.

– Taip.

– Kaip manai, ar lis?

– Gali.

– Tu niekad nenorėdavai vilktis lietpalčio, kai lydavo.

– Aš ir dabar jo nesivelku.

– Ar atsimeni tą ryškiai geltoną?

Sara suraukė antakius, mėgindama prisiminti. Ryškiai geltonas lietpaltis? Taip, ji įsivaizdavo – tokius dėvėdavo Meino žvejai.

– Tai buvo Melanės lietpaltis.

– Taip, Melanės, – pakartojo tėvas. Melanės vardas pakibo ore. Jis atsigręžė ir pažvelgė į Sarą. Melanės akys – forma, spalva ir netgi skvarbumas. – Ar ji tikrai numirė, Sara?

Saros veide sutrūkčiojo raumuo. Ji panoro pribėgti, įsikniaubti į jo kelius ir… ir ką? Maldauti, kad nekaltintų jos už tai, jog liko gyva? Maldauti, kad leistų, jog Melanės mirtis juos suartintų?

Ausyse skambėjo Feldmano pamokslas.

Tik tu jam likai, Sara.

O kaip aš? Kas liko man?

– Aš tavęs klausiau!

Tėvo balso griežtumas ją išgąsdino. Sara iškart pasijuto silpna, keliai ėmė virpėti.

– Taip. Melanė mirė, – jos balse nebuvo jokio sielvarto, gyvybės. Nieko nejausk. Taip saugiau. Daug saugiau.

Jis vėl nusigręžė į langą. Ji tikėjosi inkštimo, blaškymosi, nevilties, įtūžio.

Nebūtų nustebusi, jei būtų šokęs nuo kėdės ir puolęs ją. Tu kalta! Tu kalta! Tu niekad neklausai. Tu niekad nieko nepadarai taip, kaip reikia. Jos nuostabai – nusivylimui? – jis nepajudėjo. Atrodė, nė nesuvokia, kad ji dar čia. Ar iš tikrųjų? Ar jos čia daugiau nebereikia? Ji ir nesiruošia likti, jei jos nepageidauja. Sara siekė durų rankenos.

– Man atrodo, jau lyja, – tarė tėvas bespalviu balsu.

Sara nuleido ranką ir atsigręžusi pažvelgė per petį. Į stiklą barbeno lietaus lašeliai.

– Taip.

Ji pamatė, kaip tėvas užsimerkė. Staiga pajuto baimę. O ką, jei jam infarktas? Ne, jis stebimas per monitorių. Jei būtų kas nors negerai, tuoj atbėgtų gydytojas. Ji vėl pasisuko į duris.

– Neužmiršk, – tėvo balsas vėl ją sustabdė, – savo geltonojo lietpalčio. Jis prieškambario spintoje.

Sara atsiduso. Jai palengvėdavo ištrynus praeitį, tėvui – įsikibus į ją.

– Labanakt, tėti.

– Tik tyliai uždaryk duris, Melane. Juk nenori prižadinti motinos.

Romeo neranda kur išlieti pyktį, seksualinį geismą, baimę. Nesugeba jų valdyti – jie valdo jį. Bet jis moka viską paslėpti ir mėgaujasi savo dviveidiškumu.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

11

Ji narcizų lauke. Vyriškis prieina iš užpakalio, nuskina vieną geltoną gėlę ir įkiša jai į plaukus. Ji atsigręžia, saulė plieskia į akis, bet mato jo šypseną. Sara laiminga, neprisimena, kada buvo tokia laiminga.

– Atsigulk su manim, – gundo jis. – Ir aš tau atskleisiu savo paslaptis.

Jo didelė raminanti ranka paliečia petį. Sara jaučia, kaip visas kūnas atsipalaiduoja, skęsta, krinta. O siaube, ji atsitrenkia į kažką kietą ir šaltą. Tai metalas. Pilkas metalas. Visur vien pilkuma.

Kur ji?

Ir staiga suvokia – ji lavoninėje. Pilko metalo plokštės supa ją, įkalina. Ji nuoga, lyg nugenėta šaka. Jis spaudžia ją žemyn, taip myga vieną krūtį, ši dingsta po didžiule purvina letena. O Dieve, tai ne purvas, tai kraujas. Plaštaka visa kruvina. Tai vienintelė spalva pilkame kambaryje, tokia skaudžiai raudona.

Ji nemato jo bruožų, veidas šešėlyje, tačiau spinduliuoja blogį, kuris vis labiau ją supa.

– Atskleisk man savo paslaptis, Sara.

Melagis. Jis nė neketino atskleist jai savųjų – tik išgauti iš jos. Bet jeigu ji pasakys, jis ją sunaikins.

Jo burna priartėja prie krūties. Savo karštomis, drėgnomis lūpomis jis įtraukia jos spenelį.

O! Kaip gera! Baimės migla ima sklaidytis. Jis netrokšta jai nieko blogo.

Metalo jau nejaučia, tik šilumą. Mmm! Puiku! Nėra ko bijoti, kvailute.

– Dar? – klausia jis, toks rūpestingas ir dosnus.

– Taip, prašau, – ji mandagi, susijaudinusi.

Jis šypsosi – beveidis vyriškis plačia, draugiška šypsena.

Ir staiga siaubingas skausmas, paralyžiuojantis visą kūną.

Jis nukando spenelį. Ir toliau nesiliauja. Nuplėšia krūties odą, drasko krūtį ir jau graužia kaulą…

Kažkoks prislopintas garsas, silpnas beldimas. Iš pradžių Sarai pasirodė, kad šie trikdžiai – sapne, bet greitai suvokė pabudusi. Siaubo apimta pasikėlė naktinius marškinius ir apžiūrėjo krūtis. Speneliai sveiki. Patikrino, ar nėra dantų pėdsakų. Košmaras atrodė pernelyg tikroviškas, netgi šlykštesnis ir niūresnis negu ankstesni, ypač kad prasidėjo taip gražiai, viliodamas ją į apgaulingą gerovę. Smūgiai netilo. Kažkas beldžiasi į duris. Tikriausiai koks nors prakeiktas žurnalistas. Užsikimšo ausis – neketina atsiliepti.

Beldimas nesiliovė. Staiga ji išgirdo Vikės balsą už durų.

– Sara, jei neatidarysi, iškviesiu policiją, – rėkavo kaimynas.

Susivėlusi ir sugniužusi Sara nenoriai nuslinko prie durų ir atrakino.

– Girdėjau tavo klyksmą. Mirtinai išgąsdinai, – pasiaiškino jis, viena ranka įsisprendęs į klubą.

Aptempti juodo aksomo džinsai, susijuosęs metalu kaustytu juodu diržu, rožinis pūkuotas angoros megztukas atviru kaklu. Sara susiraukė. Klyksmą? Ji klykė?

– Sapnavau blogą sapną, – sumurmėjo ji, nežiūrėdama į Vikę. – Kuri valanda?

– Po vienuolikos penkiolika. Ryto.

Sara nustebo.

– Gal nežinai ir kokia šiandien diena? – paklausė Vikė.

Sara pašaipiai vyptelėjo, bet tai buvo tik delsimo taktika. Jai reikėjo pagalvoti. O Dieve, ketvirtadienis. Taip, ketvirtadienis. Lygiai savaitė nuo Melanės nužudymo.

Vikė pagrasė nulakuotu pirštu. Šiandien jo nagai švytėjo fluorescencine rožine spalva, derančia prie megztinio.

– Atrodai siaubingai.

Sara išsiblaškiusi pakėlė ranką prie krūtinės. Pajuto skausmą.

– Gal man prasideda gripas ar kas panašiai…

– Mačiau tave vakar per televiziją. Tiesiog plėšė širdį – puikiai pavyko. – Vikė pridėjo pirštus prie rubininių lūpų ir paraudo. – Atleisk. Ką aš čia šneku. Bet žinai, ką norėjau pasakyti, Sara.