Элис Тайтл - Romeo

– Tavo tėvas susijaudino, trenkė vienai seselei.

Sara suspaudė rankas. Galvoje šmėkštelėjo vaizdinys – artėjanti prie jos ranka, – bet iš karto jį nubraukė. Ar tos senos skvarbios akys pastebėjo? Neišsiduos, jei ir pastebėjo. Pokerio žaidėjo veidas iki pat pabaigos.

– Mane iškvietė, – pasakė jis. – Kai atėjau į valgyklą, Saimonas jau buvo nusiraminęs, pietavo. Priėjau prie stalo, jis iš karto mane atpažino. Pamaniau, kad neverta rizikuoti ir delsti. Nors seselės buvo griežtai įspėtos…

– Viešpatie, Feldmanai, kaip Froido gerbėjas jūs labai daug kalbat.

– Maniau, nori žinoti smulkmenas, – nesutrikęs tarė jis. – Kai baigė pietauti, glaustai papasakojau tėvui. Nuėjom į jo kambarius, susėdom svetainėje ir aš jam pasakiau. – Feldmanas nulenkė galvą ir nutilo lyg melsdamasis.

Sarai ėmė svaigti galva. Ji vis dar nebuvo nieko valgiusi – neturėjo apetito. Gal ims ir ištirps? Tai apgautų Romeo!

Feldmanas pakėlė galvą. Ar tik ne sielvartas jo veide – gal apgailestavimas? Gailestis kam? Jos tėvui? Melanei? Sau pačiam? Jai? Ji žinojo, kad neverta klausti. Tik paklausk psichiatrą, jis čia pat apvers tavo klausimą aukštyn kojom ir svies jį atgal į veidą. Todėl tik pasiteiravo:

– Kaip jis… reagavo?

– Laimė, dabar vienas šviesiųjų jo proto tarpsnių, nors iš pradžių sunkiai suvokė, – Feldmanas kalbėjo lėtai, išryškėjo akcentas. Gniaužia gerklę? Atsistojo, nuėjo prie įrėmintos Melanės nuotraukos ant stalo. – Manau, atsimeni tą nuotrauką – Melanė septyniolikos ar aštuoniolikos metų, tėvo jachtoje prie vairo, viena ranka prisidengusi akis nuo saulės. Atrodo tokia miela, gyvybinga.

Taip, Melanė visose nuotraukose gyvybinga. Kol Romeo nepavogė jos nuotraukos, jos širdies, jos gyvybės.

– Atsimenu. Fotografuota tą vasarą, kai Melanė baigė mokyklą, – abejingai tarė Sara. Tą nuotrauką Skoto gatvėje auksiniuose rėmeliuose jis laikė ant rašomojo stalo kabinete, o paskui kartu su kitomis mėgstamiausiomis – vien tik Melanės nuotraukomis – atsivežė į slaugos namus. Bet, kiek jai žinoma, neatsivežė nė vienos jos nuotraukos. Bent jau nė vienos nebuvo pasidėjęs matomoje vietoje.

Feldmanas atsiduso.

– Tėvas ilgai laikė nuotrauką prieš šviesą, lyg ten būtų rentgeno vaizdas, įdėmiai žiūrėjo, o paskui staiga pravirko. Ilgai sėdėjom. Įpyliau arbatos su ledu, jis išgėrė, apsiramino. Norėjo pasivaikščioti lauke. Ėjau kartu. Po dešimties minučių sustojo, atsisėdo ant suolo, paklausė, ar Melanės tikrai nebėra. Aš patvirtinau.

Sara tylėjo. Feldmanas linktelėjo.

– Grįžom iš pasivaikščiojimo ir jis vėl atsisėdo soliariume, pasiėmė knygą, kurią anksčiau skaitė. Aš dar pabuvau su juo. Po dvidešimties minučių jis padėjo knygą, pašaukė seselę nuo kito paciento ir paklausė, ar Melanė dar neatėjo, kodėl ji vėluoja.

Randais išmargintu Feldmano veidu riedėjo ašaros, dar kartą primindamos, kad ir jis žmogus. O gal čia tik triukas? Jei ji pamatys, kad jis bejėgis, tai ir pati pasiduos? Ne, Feldmanai!

Feldmanas išsitraukė nosinę iš vidinės nutrinto mėlyno švarko kišenės ir išsišnypštė.

– Mes visi verkėme, – tyliai tarė jis.

Tarsi tik tiek ir tebuvo galima padaryti, paverkei truputėlį – ir tragedijos nebėra. Tu išgelbėtas. Žinoma, Melanė verkė tą siaubingą naktį…

– Kažkoks paranojiškas įsitikinimas, – kalbėjo Feldmanas. – Tavo tėvas mano, kad slaugės tyčia neleidžia jam pasimatyti su Melane. Pasidarė agresyvus.

Sara nesiklausė. Romeo tvirtai įsigalėjo jos galvoje ir nežadėjo trauktis.

Feldmanas staiga nutilo ir įbedė žvilgsnį.

– Tu labai išblyškusi, Sara. Patikėk, tavo tėvo psichikai tai visiškai nepavojinga.

Bent jau vienam iš Rozenų.

– Daviau jam raminamųjų, jis numigo. Prieš porą valandų pabudo. Vos tik pamatęs mane, pravirko kaip vaikas – viską prisiminė. Jis tai pamirš, tai prisimins – tikriausiai tik neilgai. Tik kurį laiką.

Sara staiga sutriko. Panoro išsilieti Feldmanui, išsipasakoti savo baimes, paslaptis, panoro, kad jis ramintų, apkabintų. Troškimas užgavo skausmingą stygą…

Ji įbėga į Feldmano laukiamąjį. Kabineto durys praviros. Sara nudžiunga išgirdusi balsus – bijojo, kad gali būti išvykęs. Jai paskirtas laikas tik trečiadienį, bet negali laukti – mirtinai susipyko su tėvu, pats didžiausias susikirtimas grįžus namo iš koledžo. Jie išsakė vienas kitam siaubingų, šlykščių dalykų, o paskui jis stipriai trenkė jai per veidą. Viliasi, kad veidas vis dar paraudęs nuo smūgio.

„Žiūrėk, Feldmanai. Žiūrėk, koks pabaisa mano tėvas. Negi neaišku, kodėl jo nekenčiu?“

Ji kiek padvejoja prie psichiatro durų. Su kuo jis kalbasi? Aišku, ne su pacientu, nes durys būtų sandariai uždarytos. Ir staiga atpažįsta Feldmano lankytojos balsą – Melanė.

Sara galėtų lažintis, kad jam Melanė labiau patinka, kad ji neslepia nuo jo savo paslapčių, kad ji ir Feldmano numylėtinė.

Tyla. Kas ten vyksta?

Pažvelgia pro plyšį. Mato juos – Feldmaną ir seserį – apsikabinusius. Sara girdi, kaip jis šnabžda: „Melane“…

Ji išbėga iš laukiamojo, gatvėje bando atgauti kvapą. Praeiviai spokso į ją. Ji nubėga į alėją ir vemia.

– Tau bloga, Sara?

– Ką?

– Griebeisi už pilvo, – tarė Feldmanas.

Sara iš karto nuleido rankas ant kelių.

– Ką jūs pasakėt tėvui, kad kas atsitiko Melanei? – paklausė ji nenorėdama, kad Feldmano dėmesys nukryptų į ją.

– Tik kad buvo siaubingas nelaimingas atsitikimas ir kad mirtis buvo staigi. Jis neklausė smulkmenų. Neatrodo, kad vėliau kada klaustų. To jam per daug – turiu galvoje ir jo psichinę, ir fizinę būklę.

– Kalbat apie jo širdį?

Feldmanas linktelėjo.

– Jis stebimas, bet, ačiū Dievui, kol kas jam nepablogėjo.

– Tikriausiai jis mus visus pergyvens. – Sara pajuto, kad vėl svaigsta galva. Tuoj grius. Trūksta oro. Viskas sukasi. Nėra į ką įsitverti.

Feldmanas sugriebė jai už rankos. Galvos svaigimas iškart liovėsi, jį pakeitė dar labiau trikdantis pakilus susijaudinimas.

Jis greit atitraukė ranką, netgi žingtelėjo atgal – bijo, kad ji vėl nepultų.

– Tau reikėtų apsilankyti pas specialistą, kuris padėtų išlieti sielvartą, – tarė jis tuo savo profesijai būdingu įtaigiu tonu. – Daug blogiau, kai viską laikai užgniaužusi.

O kaip tu, Feldmanai? Ką tu slepi širdyje?

– Jis nori tave pamatyti, Sara. – Išgirdo Feldmano balsą, bet ne žodžius. – Nuo to laiko, kai pabudo, – tarė Feldmanas, – tėvas visą laiką klausinėja apie tave. Ar nori pas jį nueiti?

– Ar jūs tikras, kad klausinėja apie mane?

– Jam tik tu likai, Sara.

Ji šiurkščiai susijuokė.

– Likimo ironija, ar ne? Bet galų gale jam likau tik aš.

Feldmanas liūdnai atsiduso.

– Sara, Sara. Susitaikyk su juo. Bent jau dėl savęs, jei nepajėgi dėl jo. Tavo tėvas buvo puikus, neprilygstamas psichoanalitikas, bet nemanyk, kad nematau jo kaip tėvo klaidų. Žinau, kad Melanė buvo jo numylėtinė, kad tu ilgai ilgai gyvenai sesers šešėlyje, kad netekusi motinos pasijutai išduota ir apleista, nes mirė tavo sąjungininkė. Beviltiškai mėginai palaidoti skausmą ir sielvartą manydama, kad šie jausmai tave sunaikins. Dabar, Sara, šie jausmai kunkuliuoja paviršiuje. Jautiesi labai pažeidžiama, o blogiausia, kad tavo gynyba neveikia.

– Aš tvardausi.

Feldmanas nepatikėjo, papurtė galvą.

– Jei ne ši siaubinga tragedija, ir toliau būtum taip gyvenusi – blokuodama praeitį, neigdama tiesą.