Элис Тайтл - Romeo

– Ką? Kas ten? – Saros balsas atkreipė administratorės dėmesį. Atgręžė jai nugarą.

– Atrodė kaip įprastas užuojautos atvirukas. Jų čia nemažai prisikaupė. Bet šis adresuotas tau per mane, todėl atplėšiau. Sara, tai Valentino dienos atvirukas – raudona širdutė.

Sara atsirėmė į pertvarą, kad neprarastų pusiausvyros.

– Kas… ten parašyta?

– Tik viena eilutė: „Ar žiūrėjai į medaliono vidų?“ – Jis padvejojo. – O apačioje… „Romeo“.

Ji užsimerkė – prieš akis viskas plaukė, tarsi staigiai kristų žemyn. Kai nudribs, tai ne ant žemės, o tiesiai į laukiantį bepročio glėbį. Kaip galėjo būti tokia naivi? Kvaila, kvaila mergiūkšte, tu niekad nesuvoki, kas vyksta.

Bernis sunkiai alsavo kitame laido gale.

– Koks medalionas? Kas čia vyksta, Sara? Nusiminęs paskambinau į policiją, kalbėjau su detektyvu Alegru. Jis kažką pasiuntė paimti to raštelio. Sara, kas čia, po velnių, vyksta?

Išslinkusi iš televizijos studijos ir eidama į automobilių aikštelę už kampo, Sara taip drebėjo, kad juto virpesius pirštų galiukuose, paduose, pakaušyje.

Sunkiai atsirėmė į priekines automobilio dureles iš keleivio pusės ir prieš atidarydama jas pamėgino atgauti kvapą, atsikratyti apėmusio siaubo. Piktai purtė galvą. Jis jau darbuojasi. Jei dabar palūš, jis viską užbaigs.

Atplėšusi dureles sudribo į vietą šalia vairuotojo, įsistebeilijo į pirštinių skyrelį. Ją pykino. Sara prisiminė nevalgiusi pietų. Išvis kada valgė?

Atidaryk daiktinę, Sara. Buvai gana drąsi, žiūrėdama į kamerą. Taip, bet tada dar netikėjai, kad tai Romeo darbas. Nagi, nagi. Negi tikrai nežinojai? Kodėl visada sau meluoji?

Iš pradžių ji nepamatė medaliono. O ką, jei jis jau pasiėmė? Kitąkart jį ras? Ar jis ją mérgina, ar varo iš proto? Pagaliau koks skirtumas?

Karštligiškai išvertusi lauk popierius ir kitokį šlamštą, pagaliau rado medalioną – auksinę širdutę, skleidžiančią gyvybę, pulsuojančią, kvepiančią. O Viešpatie…

– Sara!

Ji taip išsigando, išgirdusi savo vardą, kad vos netrinktelėjo galva į automobilio lubas.

– Tu, – aiktelėjo ji.

Vagneris pasilenkė ir įdėmiai pažvelgė į ją, jo išraiška buvo neįprastai švelni.

Žiūrėdama į jį Sara jautė beveik fizinį skausmą. Nukreipė žvilgsnį į medalioną, ištiesė į jį ranką, bet Vagneris sugriebė jos riešą. Paskui išsiėmė iš kišenės popierinę nosinaitę ir atsargiai suėmė medalioną.

– Jį reikės ištirti – gal rasime pirštų atspaudus.

– Tai nuo jo. Dabar jau žinau, – jos balsas skambėjo keistai, ji norėjo, kad tai būtų ne jos balsas. Ne, norėjo iš viso čia nebūti, pabėgti nuo savo balso, pabėgti nuo visko. Tu savo motinos dukra, ir nepamiršk šito!

– Taip, – blaiviai tarė Vagneris. – Ką tik kalbėjausi su Alegru automobilio telefonu. Jis man pasakė apie raštelį, kurį gavo tavo draugas Bernis. Tikėjausi dar rasti tave čia. Žinojau, kad būsi… nusiminusi.

Jos akys nukrypo nuo Vagnerio į medalioną jo rankoje.

– Jame… kažkas yra.

Ir tai jau buvo girdėjęs. Reikėjo tik pažiūrėti, kas viduje.

Jis įdėmiai žvelgė į ją.

– Ar nori pažiūrėti?

Sara negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo auksinio spindesio servetėlėje. Medalionas jau nebuvo paprastas niekutis, keistas kažkokio šunsnukio pokštas. Tarsi jos pačios širdis gulėjo Vagnerio rankoje; bet širdis vis dar skausmingai daužėsi jos krūtinėje.

– Atidaryk! – šiurkščiai paliepė ji.

Netardamas nė žodžio Vagneris išsiėmė dar vieną popierėlį, suėmė už kilputės ir atidarė medalioną.

Sara manė esanti viskam pasiruošusi, bet pamačius, kas viduje, akys prisipildė ašarų. Dešinėje širdelės pusėje buvo mažytė Melanės nuotrauka. Melanė, graži, gyvybinga paauglė, šypsosi fotoaparatui. Visa švyti kupina gyvenimo džiaugsmo. Sara iš karto atpažino nuotrauką – iškirpta iš Melanės mokyklos metraščio. O nuotrauka kairėje širdutės pusėje? Sara ir šią atpažino. Liūdna maža mergytė, akys nuleistos, lūpos perkreiptos. Ji gerai prisiminė, kada fotografuota – po vieno iš žeminančių šokių rečitalių…

– Nusišypsok, Sara.

– Aš stengiuosi, tėti. Labai stengiuosi, – vaikiškas balselis kupinas nevilties.

Kai Sara grįžo iš studijos, po dvidešimties minučių prie jos durų pasirodė Bernis. Iš pradžių manė jį atvažiavus įsitikinti, kad jai nieko neatsitiko. Bet pamačiusi įtampą jo veide, suprato, kad tai tik noras.

O, ji būtų daug davusi, kad norai pavirstų tikrove.

– Kas atsitiko? Tik nesakyk, kad atsiuntė dar vieną… laišką.

Bernis pakėlė akis į lubas.

– Tai ne lietus, tai tikra audra…

Sara metė į jį abejingą, pavargusį žvilgsnį. Kiek dar siaubingų dalykų įvyks, kol tas košmaras baigsis?

– Na, kas dar?

– Kai pakalbėjau su tavim, po penkių minučių man į darbą paskambino daktaras Feldmanas. Vėl paskambinau į studiją, bet jau buvai išėjusi.

– Feldmanas tau skambino?

– Ieškojo tavęs. Deja, jis nusprendė šiandien papasakoti tavo tėvui apie seserį. Nori, kad tuoj pat atvažiuotum į slaugos namus. Sakė lauksiąs tavęs.

Sara nekrustelėjo. Nepajėgė judėti, netgi kvėpuoti reikėjo prisiversti.

– Aš tave nuvešiu.

Ji papurtė galvą.

– Aš neprašau leidimo, – tvirtai pareiškė Bernis.

Jos lūpose šmėkštelėjo šypsena.

– Myliu tave, Berni.

– Žinau, mieloji.

Vagneris sekiojo akimis porininką, energingai vaikščiojantį pirmyn atgal tarp stalų policijos nuovados kambaryje.

– Man nepatinka, – burbtelėjo Alegras.

– Kas nepatinka?

Alegras įtūžęs dėbtelėjo į jį.

– Viskas. Kodėl jai leidai dalyvauti toje prakeiktoje laidoje?

– O ką turėjau daryti? Sulaikyti? – atkirto Vagneris. – Už kokį nusikaltimą? Beje, ji manė, kad ją persekioja kažkoks šunsnukis, kol…

– Reikia ją išsikviesti ir pareikšti kaltinimą už įkalčių slėpimą, trukdymą tyrimui…

– Prakeikimas, Džonai. Jos nepaveiksim – tik priversim dar labiau užsisklęsti nuo mūsų.

Alegras pagriebė plastikinį krepšelį, kuriame buvo širdies pavidalo atvirukas ir vokas.

– Jokio pašto spaudo. Niekas Reabilitacijos centre nesuvokia, kaip jis įsimaišė į korespondenciją. Palikau Korkį, kad apklaustų visus darbuotojus. – Alegras bjaurėdamasis pažvelgė į medalioną plastikiniame maišelyje.

– Ar Sara sakė, iš kur nuotraukos?

– Ji įsitikinusi, kad sesers paimta iš mokyklos metraščio, iškirpta iš žolės riedulio, diskusijų ar plaukimo komandos nuotraukos. Daktarė žaidė įvairiose komandose. Jau pasiunčiau berniukus į jos namus paieškoti to metraščio.

– Tikriausiai Romeo jį nušvilpė, – tarė Alegras. – O iš kur Saros nuotrauka?

Vagneris gūžtelėjo pečiais.

– Iš šeimyninio albumo. Taip pat tikriausiai iš daktarės namų. Kiek mums žinoma, jokių albumų nerasta. Bet jei mums nepavyks iš karto…

Alegras pasuko prie vieno iš uniformuotų policininkų, ką tik įžengusių į kambarį.

– Mileri, nunešk visa tai į laboratoriją. Pasakyk, kad mes norim kuo greičiau sužinoti rezultatus, – jo balsas suskambėjo įsakmiai.

Vagneris žiūrėjo, kaip Mileris paima iš Alegro daiktus, linkteli ir išeina.

– Gal šįkart pasiseks, – tarė jis.

– Tikrai. O gal tas suknistas pragaras užsirauks? – Alegras atvertė Melanės Rozen bylą ir susirado laboratorinių išvadų skyrių storo tomo pabaigoje. Pačiam viršuje buvo naujausi pranešimai iš laboratorijos ir teismo medicinos ekspertų išvados. – Mes aklavietėje. Nėra jokių pirštų atspaudų, jokių kraujo lašelių ar pėdsakų, nors jis turėjo būti visas išsiterliojęs.