Элис Тайтл - Romeo

…norėčiau turėti Saros talentą užbraukti praeitį. Pavydžiu jos kandumo, „eikit visi po velnių“ požiūrio. Gal jei nereiktų praleisti tiek daug laiko vaidinant gerą gydytoją… Sarai neegzistuoja tokie apribojimai. O aš visus tuos metus mėginau vaidinti jos gelbėtoją. Koks farsas!

Romeo užsimerkia. Saros paveikslas toks ryškus. Jis svarsto, kaip elgtis toliau. Laiškas ir medalionas tik pradžia. Bus daug daugiau…

Vaizduotė dirba. Viskas ryšku ir gyva – mato kiekvieną savo būsimą žingsnį. Šįkart jokių klaidų. Visiškai pasineria į svajas – stebi ją, seka iš paskos, ruošia ją. Įsivaizduoja tas ilgas lieknas kojas, berniukišką ir kartu moterišką kūną, kietos mergaitės laikyseną. Taip, ji kovotoja. Neįveikiama Melanei ir kitiems. Pagaliau atsirado moteris, tikrai jo verta. Hmm. Tai jaudina. Prieš jai pasiduodant bus tikra kova. Kova su slaptais troškimais – ir jos, ir jo. Jis žino, kaip skausmingai jai to reikia, net kai iš visų jėgų priešinasi. Jis atvers jai akis, pažadins ją. Melanė padės. Ačiū jai, kad taip maloniai pasidalijo su juo visomis paslaptimis apie Sarą.

Jis jau pradeda suprasti, kokias klaidas padarė su Melane ir kitomis. Jos buvo per silpnos, nepateisino jo lūkesčių, pasidavė per lengvai ir per greitai. Norėjo tik skausmo, ne atpirkimo, kurį būtų pasiekusios per skausmą, jei būtų tikrai nuskaistėjusios. Neatsidavė visa širdimi. Saros širdis bus tobula.

Vėl pasigirsta muzika – šįkart mintyse. Romeo artėja prie crescendo…

Bet jis eina per greitai. Negalima skubėti. Reikia mėgautis kūryba, mėgautis kiekviena smulkmena.

Jo pimpalas pasistoja. Vaizduotei siaučiant Romeo guli labai ramiai ir išdidžiai stebi, kaip tas daiktas vis standėja. Koks puikus, kietas, tiesus. Lygus lyg šilkinis grūdo luobelės vidus. Romeo gali susijaudinti netgi neliesdamas savęs, tik įsivaizduodamas, kaip viskas vyks tarp jo ir Saros, ką jaus po to.

Akys užsimerkia, skleidžiasi kiekviena žavi smulkmena. Visas ritualas – persekiojimas, asistavimas, gundymas, galutinė pergalė.

Jis laižosi lyg išbadėjęs vilkas prieš sumedžioto grobio dorojimą, širdis daužosi nuo adrenalino pertekliaus. Saros rankos ir kojos surištos, kvėpavimas darosi trūkčiojantis. Romeo giliai įkvepia, įsivaizduoja, kaip jo ranka glosto lygų kreminį užpakaliuką.

Pakelia ranką, paskui papurto galvą. Ne, jis nedaužys Saros kumščiais, tik žavingai, nuoširdžiai išplaks.

Ji klyks nuo kiekvieno smūgio. O, bus jaudinantis plakimas.

O, ne, jau per daug. Nereikia. Ne, ne.

Bet ji nenorės, kad jis sustotų. Jis privers ją peržengti ribą. Privers suvokti, kad jai to reikia, kad ji to nusipelno, kad pagaliau gaus tai.

Jis jai parodys. Parodys, kas čia valdovas, privers atsiklaupti, privers maldauti. Maldauti kančios, skausmo, labiausiai – atpirkimo.

O, ji to norės! Ji trokš labiau negu kitos. Ir tai bus daug saldžiau, nes kol kas ji nė nenutuokia. Bet ji norės! O, ji to norės!

Viskas bus tobula. Šįkart jis tikras. Bus visiška tobulybė.

…tada, kai šarvas suskyla ir aš žiūriu į vidų, iš plyšio pradeda veržtis baimės, pasibjaurėjimo, gėdos, savigraužos bangos, jos šliaužia lyg nuodingos gyvatės prie mano gerklės. Dieve, kokia froidiška galiu tapti. Likimo ironija…

M. R. dienoraštis

10

Saros telefonas suskambėjo trečiadienio popietę, kai keikdamasi, kad jau vėluoja, po lova ieškojo dingusio batelio.

Įsijungė atsakiklis – iš pradžių jos balsas, vėliau pyptelėjimas, paskui skambintojo balsas:

– Sara, čia aš, Bernis. Ar tu namie?

Sara pakėlė ragelį.

– Namie, bet tuoj išeisiu, kai tik rasiu kitą batą.

– Gerai, kad išeisi į lauką. Tu jau dvi dienas tūnai tame nutriušusiame bute, kurį sąmojingai vadini namais. Tikiuosi, dar neisi į darbą.

– Ne, einu į televizijos studiją.

– Ką? Į tą televizijos laidą? Negaliu patikėti…

– Pataupyk sveikatą, Berni. Vis tiek manęs neatkalbėsi. Kodėl skambini?

– Tai tik kasdienis patikrinimas, kaip laikaisi.

– Kas naujo darbe? Ar Bačenonas keikia mane, kad neužpildžiau popierių?

– Jis ne toks šunsnukis. Tačiau vis skambina vienas tavo globotinis.

– Sančesas?

– Aha. Tas vaikinas tikrai geidžia tavęs, mieloji.

– Liaukis. Ką jis sakė? Gal minėjo, kad pardavė paveikslą?

– Ne. Tik vis klausia, kaip laikasi. Nori žinoti, kada pasirodysi, ir gal galįs kuo nors padėti.

– Gerai, gal užsuksiu pas jį rytoj. Žiūrėsiu, kaip jausiuos.

– Nusiramink, Sara. Neskubėk.

– Pasakyk man, Berni, kiek laiko tam reikės?

Sara atvyko į televizijos studiją Embarkadere pusę dviejų. Sekretorė, liauna it nendrė nenusakomo amžiaus blondinė, vilkinti skaisčiai raudoną lininį kostiumėlį, sėdėjo prie ilgo stalo, atskirto stiklu. Tai Sarai priminė banko ir oro uosto registracijos salės hibridą. Ant dangaus žydrumo sienos už blondinės nugaros kabojo didžiulis Auksinių Vartų tilto plakatas, jo viršuje geltoni studijos inicialai – KFRN-TV.

Sekretorė atidarė langelį.

– Klausau jūsų.

– Manęs laukia Ema Margolis. Dalyvausiu laidoje „Peržengus ribą“.

– Jūsų pavardė? – sekretorės balse buvo justi pietietiška tartis.

– Sara…

Dar nebaigusi sakyti, Sara išgirdo ją šaukiant vardu. Atsigręžusi pamatė Emą, šioji atrodė egzotiškai graži afrikietiškų raštų šilkine suknele, įsisegusi milžiniškus auksinius būgnelio pavidalo auskarus. Laidos vedėja buvo ne viena. Sara ir nustebo, ir susinervino, pamačiusi su ja detektyvą Maiklą Vagnerį. Vangiai nužvelgė porą. Kai Ema ištiesė ranką, Sara ją vos palietė. Ema suėmė Saros plaštakas, paspaudė ir drąsinamai nusišypsojo.

– Nebuvau tikra, kad ateisit.

Sara atsakydama šyptelėjo – sunkiai pavyko.

Vagneris žingtelėjo atgal. Pasisveikino vos linktelėdamas, užtat gerokai ilgiau ir atidžiau nužvelgė.

Sara pati žinojo, kad atrodo klaikiai. Pastarosiomis dienomis ji beveik nieko nevalgė, tikriausiai numetė daugiau nei du kilogramus, po akimis maišeliai, apsirengusi baisiai – įlindo į pilkas medvilnines kelnes, ištraukusi jas iš nelygintų skalbinių krepšio, o mėlyno prigludusia apykakle megztinio petys buvo susilamdęs. Ji pamatė tai tik važiuodama į studiją. Žinoma, apranga ne visai tinkama debiutui per televiziją.

– Aš tik pasiimsiu pranešimus ir eisim į mano kabinetą, – šiltai tarė Ema.

Sara susiraukė. Negi dar nereikia skubėti į studiją? Argi jie nepradeda įrašo po pusvalandžio?

Ema tiesiog skaitė jos mintis.

– Dar turim kelias minutes.

– Klausykit, Ema, aš dalyvausiu ar ne? – Sara išgirdo išgąstį savo balse. Tu tai padarysi, Sara. Tu privalai.

– Atidaviau jam savo raštelį, – tarė Ema, rodydama į Vagnerį. – Ir papasakojau apie jūsiškį, Sara. Ir apie medalioną.

Medalionas. Sara buvo taip susirūpinusi įrašu, kad visai išmetė iš galvos tą šlykštų niekutį.

– Jei jus nuramins, žinokit, kad ir aš abi tas dienas kankinausi.

– Nenuramins, – tarė Sara. Jai patiko Ema, netgi kilo kvaila mintis, kad ja galima pasitikėti.

– Padariau tai dėl jūsų, Sara. Jaudinausi dėl jūsų. Nenoriu, kad taptumėte kita to šlykštynės auka.

Vagneris pagaliau prabilo:

– Pasikalbėsim Emos kabinete, – jo balsas buvo šaltas, su įniršio gaida.

Sara vangiai pažvelgė į jį.

– Norit pasakyti, kad arba jos kabinete, arba policijoje?

– Maiklas ne priešas, Sara, – tarė Ema, gindama detektyvą.

– Norėjau pasakyti, kad verčiau kabinete negu vestibiulyje, – šyptelėjęs tarė Vagneris.