Элис Тайтл - Romeo

Ema gūžtelėjo pečiais.

– Nelabai moku guosti. Ne mano stilius, bet jis taip sielvartavo. Man… jo pagailo. Jam buvo taip skaudu…

– Ar žinot, kad jis buvo Melanės pacientas? Kad rado jos lavoną? Kad teigia… – Sara staiga nutilo. Ką ji daro? Kažin ar bus didelė pagarba Melanės atminimui, jei Ema paskelbs televizijoje, kad daktarė Melanė dulkindavosi su pacientais.

Ema ruošėsi atsakyti, bet pasigirdo beldimas, durys plačiai atsivėrė ir įžengė Bilas Denisonas.

– Ak, štai kur tu, Sara, – šiltai tarė jis, vos žvilgtelėjęs į Emą. Ema žiūrėjo į jį piktai blyksėdama akimis, bet Denisonas nekreipė dėmesio.

– Sara, Stenlis pasakė, kad atėjai. Aš taip džiaugiuosi. Bijojau, kad pasislėpsi savo bute. Tokiu metu kaip tik reikia bendrauti. – Jis apkabino Sarą.

Pajutus jo prisilietimą, Saros širdis susigniaužė. Užliejo prisiminimai… kaltė, baimė, gėda kilo gerkle aukštyn, dusino. Prisivertė nuryti, tačiau kartėlis liko.

– Turiu eiti. – Ji išsilaisvino ir nuskubėjo pro jį, išbėgo iš namo ir nudūmė terasos laiptais.

– Sara, luktelėk! – šūktelėjo Denisonas. Pavijo ją ant šaligatvio.

– Sara, prašau. – Jo veidas buvo pajuodęs iš nevilties. Bilas sugriebė Saros ranką. – Neatstumk manęs. Leisk padėti.

Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt – lyg ritmiškas būgno dunksėjimas.

– Nustok, Bilai, prašau… – mažos mergytės balselis, vaiko maldavimas.

– Nurimk, Sara. Aš stengiuosi padėti. Neskaudinau tavęs. Mes tik žaidėm. Tik žaidėm. Tik žaidėm. Tik žaidėm.

„Sustok! Prašau!..“ – vėl įsiterpė mergytės balselis, kupinas siaubo ir panikos.

Denisono išraiška rodė susirūpinimą.

– Viskas gerai, Sara, – ramino jis. – Tipiškas potrauminis stresas. Tokiomis aplinkybėmis visai suprantama…

Ji ištraukė ranką iš jo gniaužtų.

– Kaip kas nors gali būti suprantama, kai niekas neturi prasmės! – riktelėjo ji apimta įniršio ir nusivylimo.

Ji stipriai užsimerkė – užblokuoti jį, užblokuoti visą sielvartą ir baimę, išmesti tą auglį, kuris skverbiasi į ją ir vis auga.

Tamsa. O tada vienišas siluetas, skrendantis į bedugnę.

Kažkas švyti. Baltas šilkinis šalikėlis. Supasi. Susimezga lyg kilpa.

Ir staiga balsas – žemas, gundantis, kviečiantis.

Atverk man savo širdį, savo širdį, savo širdį…

– Sara?

Ji keletą kartų sumirkčiojo, kol pagaliau susigrąžino Bilo Denisono vaizdinį – bet ne dėl to, kad norėjo.

Jis atkakliai siūlėsi parvežti ją namo. Sara neatsisakė. Kapituliacija. Nekentė savęs už tai.

Bilas sustabdė savo BMW priešais raudoną šviesoforo signalą į Teiloro gatvę.

– Vis baiminausi, kad kas gali įvykti.

– Nėra ko. – Ji gailėjosi, davusi Bilui dar vieną progą pamatyti, kokie silpni jos nervai.

– Ne, turėjau galvoje Melanę. Maldavau, kad nesiveltų į šią bylą, sakiau, kad tai per daug pavojinga.

Melanė. Sara sutriko ir pyktelėjo. Tipiška bukaprotė – jis jaudinosi ne dėl jos. Jam visad rūpėjo tik Melanė.

Net per jų trumpą ir liūdną romaną prieš aštuonis mėnesius.

Sara pažvelgė į Denisoną. Jo veidas atrodė keistai susikaupęs, o gal nuolankus. Ji labai gerai atsiminė šitą išraišką. Tą paskutinį vakarą pas Sarą jis su tokia išraiška rengėsi, su ja išėjo pro duris. Kaip nepanašu į tą nusivylimą ar netgi įniršį, atsispindėjusį jo veide po suartėjimo – to liūdno trečio ir paskutinio mėginimo.

Keista, ji visiškai neprisiminė paties sekso. Tačiau tai, kas įvyko paskui, prisiminė labai ryškiai. Labiausiai troško, kad jis, vos tik baigęs, nuo jos nuliptų, bet jis nelipo, nors ji ir mėgino jam parodyti; Bilas tik šiek tiek pakilo, remdamasis alkūnėmis į čiužinį abipus jos krūtų, o jo drėgno, šalto, vis dar šiek tiek stangraus penio galiukas įsibedė jai į pilvą…

– Ir šįkart nepajutai orgazmo?

Kaltinimas ir nuosprendis. Kaltinimas jai.

– Nepriimk to asmeniškai, Bilai. Tai ne tavo kaltė, o mano.

– Nekalbėk nesąmonių, Sara. Naudoji savo frigidiškumą kaip pasyvų – agresyvų…

– Pats nekalbėk nesąmonių, Bilai. Man nebūdingi poorgazminiai kliedesiai.

Bilo veide nematyta įtampa Sarai atrodo beviltiška.

– Nėra ko šaipytis, – sako jis.

– O kas šaiposi?

– Aš gydžiau daug moterų, panašių į tave, Sara. Jei kas gali tave suprasti, tai tik aš. Žinau, ko tau reikia.

Dar nespėjus atsakyti, kad nė velnio nežino, jo burna įsisiurbia į jos lūpas, bučinys šiurkštus ir skausmingas. Paskui šiurkščiai apverčia ją ant pilvo ir muša. Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt – lyg ritmiškas būgno dunksėjimas.

– Liaukis. Prašau… – mažos mergytės balselis, vaiko maldavimas.

– Atsipalaiduok, Sara. Tegul tai įvyksta. Pasitikėk manim. Gali apsimesti, kad nenorėjai to, gali sakyti sau: „Bilas mane privertė.“

– Paleisk mane! Paleisk mane! Paleisk! – ji isteriškai klykia.

Paleidžia.

– Nurimk, Sara. Aš stengiuosi padėti. Aš neskaudinau tavęs. Mes tik žaidėm. – Jis šypsosi. Ne, tai ne šypsena – grimasa. – Melanė niekad nesiskųsdavo, – dar priduria.

Sara virte verda.

– Mes skirtingos! – įtūžusi klykia ji.

Tada pajėgė galvoti tik apie tai. Nenorėjo būti panaši į seserį, negalėjo būti tokia, nusprendė nebūti.

Ir dabar Sara negali negalvoti, jog Denisonas manė, kad jos panašios. Melanė niekada nesiskųsdavo. Sara nepamiršo to žėrėjimo jo akyse. Kaip šiurkščiai Melanė su Bilu žaisdavo? Ir iš viso, kada jie paskutinį kartą žaidė? O gal jis įtikino Melanę susitikti? Gal su juo ji turėjo pasimatymą ketvirtadienio vakarą?

Staiga jai dingtelėjo, kaip jis atitinka Melanės sukurtą Romeo paveikslą – gražus, žavus, protingas, gundantis, ką jau besakyti, dauguma moterų lengvai pasitiki tokiu vyru, laiko puikiu grobiu. Tikras chameleonas. „Dieve, – pamanė ji, – jei tai Bilas, kaip jam lengvai pavykdavo – lyg atimti saldainį iš kūdikio. Tik šįkart – ne saldainį…“

Jo ranka nuslydo ant jos sėdynės atlošo.

– Atleisk, Sara, nenorėjau pasakyti…

– Pamiršk tai.

Jei jis paliestų, smogtų jam – jos pirštai jau gniaužėsi į kumščius. Iš pradžių Feldmanas, o dabar Bilas. Negi ji galėtų kaip nors išsiveržti iš šios klampynės?

Šviesoforo signalas pasikeitė, ir Bilas patraukė ranką, jis vėl tvirtai suspaudė vairą ir greitai trūktelėjo iš vietos, rodydamas visą savo sportinio automobilio galią.

– Suprantu, ką patyrei, Sara. Man taip pat labai sunku. Tikriausiai Melanė sakė, kad žadėjom vėl gyventi kartu.

– Ne.

– Galbūt jaudinosi, kaip tai paveiks tave.

Sara dėbtelėjo į jį.

– Sakei jai apie mus?

– Ne, žinoma, ne. – Jis patylėjo. – Manau, pati įtarė. Bent jau kad tau patikau.

Sara šiurkščiai nusijuokė.

– Sara, tavo sesuo buvo labai įžvalgi. Ar ne todėl ji tave taip nervindavo? Kodėl būdama su ja visad užimdavai kovinę padėtį? Netgi tada, kai… – jis staiga nutilo.

– Kas tau nukando liežuvį, Bilai?

– Bet juk ne aš atkakliai atsisakau aptarti santykius, Sara.

– Kieno santykius? – pasitikslino ji, nenorėdama antrą kartą padaryti tos pačios klaidos.

Denisonas atsiduso.

– Mudviejų, Sara.

Jis atrodė lyg netekęs kantrybės mokyklos direktorius, aiškinantis paprasčiausius dalykus itin bukam moksleiviui. Ir kuo jis ją sužavėjo?