Элис Тайтл - Romeo

– Policija jį sugaus, Sara. Nepaliks akmens ant akmens, bet sugaus. Geriausia, ką gali padaryti – negalvoti apie tai.

– Vadinasi, apsimesti, kad nieko neįvyko, ištrinti iš atminties. Ne, šįkart negaliu pabėgti. Jei pabėgsiu – man galas.

– Galas? Sara, tu mane gąsdini. Ką turi omeny, taip sakydama?

Jos veidas tapo neįskaitomas.

– Nieko. Aš pavargau. Nuvežk mane pas Feldmaną, Berni.

Jis teatrališkai atsiduso.

– Kur tik įsakysi, mieloji. Aš pasiruošęs tau tarnauti. Niekad to neužmiršk. Pažadi?

– Pažadu.

– Gal nori, kad eičiau kartu? Ten bus susirinkę tiek psichiatrų. Nežinau, Sara, visai susuks tau galvą, – paerzino apgręždamas automobilį.

Sara šyptelėjo, bet papurtė galvą.

– Ne, viskas gerai, – pamačiusi abejojantį žvilgsnį pridūrė „tikrai“, vildamasi ir pati tuo patikėti.

Bernis suspaudė jai ranką.

– Neapgausi apgaviko, mieloji. Viskam reikia laiko. Ir Roma ne per dieną pastatyta.

– Taip, – tarė Sara, bet mintyse suabejojo.

Kiek laiko reikėtų viskam sugriauti? Vieno smarkaus sprogimo. Krūtinėje girdėjo tiksint bombą, ji gali bet kada sprogti ir ištaškyti tuos keletą jai likusių artimųjų.

Po penkiolikos minučių Bernis išleido Sarą prie daktaro Stenlio Feldmano namų, netoli nuo Gailestingumo katedros.

Žiūrėjo, kaip Sara atsargiai kopia laipteliais į mėlynos, kreminės ir baltos spalvos vilą, laukdamas, gal ji dar apsigalvos. Paspaudusi skambutį ji atsigręžė ir pamojo jam važiuoti, lyg padėtį valdytų.

Bernis spustelėjo signalą ir nuvažiavo.

Atidaręs duris ir pamatęs Sarą psichiatras nustebo.

– Feldmanai, kur jūsų pokerio žaidėjo veidas? – Kai tik galėdavo, Sara stengdavosi pasimėgauti aplinkybėmis. Bet šiomis dienomis rasti priežastį pasidžiaugti – tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.

Jis pasitraukė, praleisdamas ją į erdvų vestibiulį per du aukštus. Sienos buvo išklijuotos ryškiais kreminiais ir bronziniais juostuotais apmušalais, grindys išklotos juodo marmuro plokštėmis auksiniais ornamentais. Visa aplinka įspūdinga, prabangi ir solidi, kaip ir pats šeimininkas.

– Džiaugiuosi, kad atėjai. – Tas pažįstamas vertinantis žvilgsnis, šiandien kiek melancholiškas.

– Psichikos sutrikimo požymiai?

Feldmano putnios lūpos persikreipė.

– Jei pasakysiu „taip“, išgąsdinsiu.

Jo žaismingas atsakymas tik dar labiau suerzino. Stengiasi pralinksminti? Nauja taktika? Kiek pažįsta Feldmaną, jis nesiruošia pralaimėti. Kita vertus, ką ji žino apie Feldmaną? Būdamas jos konsultantas, jis visad slėpdavo jausmus ir strategiją.

Sara pažvelgė į svetainę.

– Ar ten daug?..

– Ne, – atsakė Feldmanas. – Gal dvidešimt–dvidešimt penki. Atėjo pasidalyti brangiais prisiminimais apie tavo seserį.

Brangiais prisiminimais. Saros veidas apsiniaukė. Padarė kvailą klaidą čia atsibelsdama. Ir kas jai šovė į galvą?

Staiga Sara pamatė moterį, įeinančią iš svetainės į vestibiulį. Ema Margolis. Štai kas privertė čia ateiti, suvokė Sara. Jautė, kad laidos „Peržengus ribą“ vedėja bus čia, tikėdamasi susitikti Sarą.

– Ieškojau vonios kambario, – sumurmėjo Ema Margolis, lyg būtų sutrukdžiusi privatų susitikimą.

– Tiesiai prieš jus, – maloniai paaiškino Feldmanas.

Ema Margolis linktelėjo, įdėmiai pažvelgė į Sarą, grakščiai perėjo vestibiulį ir dingo vonios kambaryje.

Įdomu, kokiais brangiais prisiminimais apie Melanę dalijosi vedėja? – pagalvojo Sara.

– Pažįsti? – pasidomėjo Feldmanas.

– Nelabai. O jūs?

– Ne.

Jos akys nuslydo į vonios kambario duris. Psichiatras pasekė jos žvilgsnį. Tylėdami pastovėjo kelias minutes. Feldmanas atrodė susimąstęs, Sara – įsitempusi.

– Ar nenorėtum prisidėti prie kitų, Sara?

Prireikė kelių sekundžių, kol suvokė Feldmano žodžius.

– Po… po kelių minučių. Man reikia laiko.

– Suprantu, – tarė jis.

Ne, nesupranti, Feldmanai. Tu niekad nesupratai.

Po kelių minučių išėjusi iš vonios kambario, Ema Margolis visai nenustebo pamačiusi Sarą, laukiančią vestibiulyje.

– Ar žinot kokią nors ramią vietelę, kur galėtume pasikalbėti? – be įžangų paklausė laidos vedėja. Ji visiškai nesididžiavo nugalėjusi. Sara pajuto dėkingumą.

– Gal bibliotekoje?

Sara nuėjo pirma. Įžengusi į erdvų mediena iškaltą kambarį, Ema abejingai tarė:

– Taip, čia iš tiesų biblioteka.

Ji priėjo prie žvilgančio raudonmedžio staliuko kambario viduryje, ranka perbraukė jo paviršių.

Sara tebestovėjo prie durų.

– Sakėt, kad buvot Melanės draugė. – Jos išraiška ir tonas buvo gana abejojantys. – Ji man nepasakojo apie jus.

Ema atsisėdo į odinį krėslą, sukryžiavo kojas. Suknelei prasiskleidus buvo matyti tamsi šlaunis.

– Ir man apie jus nepasakojo.

– Lygiosios, – tarė Sara.

Moterys ilgai spoksojo viena į kitą, lyg norėdamos kiaurai permatyti.

– Mums abiem labai sunku. Dar ne visai tikiu, tikriausiai ir jūs… – švelniai tarė Ema.

Sara neįstengė susikaupti. Ji ieškojo akinių. Šiandien reikėjo viską gerai matyti.

– Kada susipažinot su mano seserimi?

Ema parodė į kitą krėslą.

– Sėskit. Papasakosiu.

Sara pakluso.

– Manau, bus lengviau, jei aš pradėsiu, – pasiūlė Ema.

– Jums lengviau ar man?

– Tikiuosi, abiem.

– Atėjau čia ne dėl to, kad apvalyčiau jūsų sąžinę, – atrėmė Sara.

– Nesijaudinkit, mieloji, – nesutriko Ema. – Jūs ne tokia galinga.

Keista, bet, užuot supykdžiusi, Emos pastaba Sarai pasirodė juokinga.

– Ko ko, bet jokios galybės nejaučiu, – ištarė ji, pati nustebdama, kad prisipažįsta visiškai svetimai moteriai, ir dar žurnalistei.

Ema nusišypsojo šilta, draugiška šypsena.

– Ir man taip atrodo.

– Jūs tokia rami, – nuoširdžiai tarė Sara. Ema Margolis skleidė pasitikėjimo savimi aurą. Moteris atrodė tvirta, susivaldanti, ryžtinga. Sara pajuto pažįstamą pavydą.

– Išvaizda dažnai apgaulinga.

– Taip, – sutiko Sara.

– Jūsų sesuo tai žinojo geriau nei kas kitas.

– Išskyrus Romeo, – dygiai atkirto Sara.

Ema atsilošė krėsle, žvelgė pro Sarą. Stojo nejauki tyla. Sara juto, kad Melanė čia, šiame kambaryje, – lyg būtų norėjusi paveikti jas abi. Juto, kad ir Ema jaučia tokį spaudimą.

– Papasakokit apie savo santykius su Melane.

– Susitikom per jos seminarą – Įlankos srities psichoanalizės institute.

Sara labai gerai žinojo, koks tai institutas. Kai šeima gyveno Skoto gatvėje, tėvas buvo atnaujintos instituto direktorių tarybos narys. Feldmanas iki šiol yra šio instituto prezidentas. Melanė ten studijavo, o Sara jame praleido daug daugiau valandų, negu norėtų prisiminti, psichiatrai įvairiausiais būdais mėgino prasiskverbti į jos pasąmonę. Netgi motina gydėsi tame institute. Sara sarkastiškai pagalvojo, kad institutas jų šeimai buvo lyg antrieji namai.

Ema žvelgė į krištolinį grafiną ir derančias prie jo taures ant sidabrinio padėklo.

– Kaip manot, ar daktaras Feldmanas supyktų, jei pasivaišinčiau?

– Ne, jam patinka, kai žmonės nesivaržo. Tam jis paskyrė visą gyvenimą.

Ema susimąstė.

– Jis jums nelabai patinka?

– Kadaise mane konsultavo.

Ema nusišypsojo, lyg ta pastaba būtų viską pasakiusi. Sara suprato, kad ir laidos vedėjai šiek tiek laiko teko praleisti pas psichiatrą. Atsiradus šiokiam tokiam ryšiui, ji truputį atsipalaidavo.