Элис Тайтл - Romeo

Pirmą kartą šiandien Saros akys sudrėko. „Atleisk, Mele. Nesu beširdė. Būtų daug lengviau, jei būčiau.“

Sara pamatė, kad Feldmanas į ją šnairuoja. Psichiatras stovėjo kairėje, gana arti, kad galėtų paliesti, žinoma, nelietė. Nė už ką nerizikuotų jos provokuoti. Jau buvo blogai, kai Sara užsipuolė jį vieną, o čia – daugybė Melanės ir jo kolegų. Ką jie pagalvotų, jei Feldmanas, visų gerbiamas ir mylimas, ramindamas paglostytų gedinčiai seseriai petį, o ši šoktų ant jo?

Įsivaizdavus tokią sceną, Sarai netgi keistai palengvėjo. Įžymus daktaras gūžiasi nuo jos smūgių. Visi ištikti šoko, veidai iš siaubo persikreipę. Toks buvusio Saros psichoanalitiko pažeminimas. Nagi, Feldmanai, ar nenorėtum, kad išliečiau pyktį, užuot laikiusi širdyje, kankinusi save? Ar ne šitai vis kartodavai, Feldmanai? Ne šitai?

– Tai vadinama suvaldymu, Sara, – sako jis su stipriu melodingu vengrišku akcentu. – Tu siaubingai bijai atsigręžti atgal, pažvelgti į savo vidų.

Jai aštuoniolika metų. Sustingusi sėdi odiniame krėsle gydytojo Stenlio Feldmano kabinete. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės – tarsi apsauga.

– Aš nesiskundžiu, daktare Feldmanai. Kodėl jūs skundžiatės?

– Tada kodėl tu čia?

– Pjoviausi venas, bet man nepavyko. – Ji šypsosi, bet palaidinukė ilgomis rankovėmis slepia vis dar neužgijusias žaizdas.

– Ir ką? Nori, kad kitą kartą padėčiau geriau persipjauti?

Prasiveržia pyktis.

– Žinot, dėl ko aš labiausiai nekenčiu psichiatrų? Dėl to, kad jie tik klausinėja ir nieko neatsako.

Ji pašoka ir eina prie durų. Tikrai gana.

– Aš negaliu pateikti atsakymų. Tik tu juos žinai…

Tai buvo žiaurus melas. Ji nežino, kodėl mama nusižudė, kodėl pati ne kartą bandė žudytis, kodėl Melanė tapo Romeo grobiu; galiausiai – kodėl bijo, kad kita auka gali tapti pati.

Rabinas su sidabrine šlike ant trumpų žilų plaukų, mėlynais, baltais ir auksiniais ornamentais išmarginta medvilnine ritualine juosta ant mėlyno kostiumo pečių prie Melanės karsto galvūgalio kalbėjo kadišą – senovinę maldą už mirusiuosius.

Bernis Saros dešinėje, beveik nepažinojęs Melanės, šniurkščiojo ir šluostėsi akis mėlyna sulamdyta nosine. Minioje netrūko ašarojančių gedėtojų. Sara beveik nieko nepažinojo iš to šimto susirinkusiųjų – kolegos, draugai, keletas pacientų. Būrys vietos ir valstijos policininkų neleido neišvengiamai susirinkusių žurnalistų, operatorių, fotografų ir tokių įvykių mėgėjų už virvės, kuria buvo aptvertas plotas prie kapo duobės.

Sara pažvelgė į Bilą Denisoną kitoje karsto pusėje, stovintį netoli rabino.

Žiūrėk – buvęs vyras gedi. Kaip visada nepriekaištingai apsirengęs – puikiai pasiūtas mėlynas kostiumas smulkiomis juostelėmis, dvieilis, europietiško kirpimo. Ne psichiatras, o kino žvaigždė. Gražūs bruožai ir pakankamai tvirtas būdas – kaip tik toks, kad grožis netaptų nuobodus. Jei tas televizijos filmas bus pastatytas, Bilą vaidins Maiklas Daglasas. Bet tikriausiai Bilas užpyktų, jei jo paties nepakviestų sukurti šio vaidmens. Jei tik pasitaikytų proga, padarytų iš to didelį triukšmą. Įtikinama tikro psichiatro vaidyba…

Sara pamatė ašaras Bilo akyse. Dėl ko? Sunku pasakyti. Jis sugebėjo pasirinkti tinkamą laikyseną, tinkamai atsakyti, tinkamai elgtis ir kalbėti – beveik visada. Tobulų nėra. Netgi daktaras Viljamas H. Denisonas netobulas.

O gal ji per daug ciniška? Gal jo ašaros tikros? Bet ką jos reiškia? Netektį, sąžinės graužimą? Kaltę dėl visų saugomų paslapčių? Vieną iš jų abudu žinojo. Ar jis papasakojo Melanei? Sara abejojo. Bilas žino, kad ji neišpliurpė nė žodžio. Tiek dar ją pažįsta. Ji meistriškai saugo paslaptis.

Vos Denisonas pažiūrėjo į ją, Sara nusuko akis ir pamatė Vagnerį su Alegru. Detektyvai stovėjo nuošalyje nuo gedėtojų ir žurnalistų, pievelėje už kelių metrų nuo kapų. Vagneris rankas nuleidęs prie šonų. Jis vilkėjo mėlynu itališko kirpimo kostiumu, baltais marškiniais, buvo pasirišęs mėlynai žalio ripso kaklaraištį, užsidėjęs savo lakūniškus akinius nuo saulės. Ar nuo skaisčios saulės, ar ašaroms paslėpti? Alegras jau vilki kitu kostiumu. Vadinasi, vis dėlto turi du. Kostiumas rusvas, siaurais atlapais, išdubusiais keliais, matyt, Alegras sėsdamasis vis pamiršta pasitraukti klešnes į viršų. Šitas vis dėlto ne toks susilamdęs. Sara netgi įvertino gana padorų turkišku raštu margintą kaklaraištį.

Ar jis taip vilkėjo visose Romeo meilužių laidotuvėse?

Sara galėtų lažintis, kad Alegras ir Vagneris atėjo čia ne vien paskutinės pagarbos mirusiajai atiduoti ar išlieti keleto ašarėlių. Matyti, kaip Alegras žvilgsniu šukuoja minią, o Vagneris vis pasilenkia prie porininko ir kažką sako.

Saros žvilgsnis nuo detektyvų nuslydo į fotografą Vagnerio kairėje. Nusprendė, kad tai policijos fotografas – tikriausiai fotografavo minią ir per kitų aukų laidotuves. Ieško jau matytų veidų?

Ar jie įtaria, kad ir Romeo čia? Kad tai jo ritualo dalis – lankytis laidotuvėse, gardžiuotis, kaip užkasamos jo aukos, misti artimųjų sielvartu? Šlykšti, iškrypėliška palaikų niekintojo filosofija. Tokie ir to bepročio Romeo veiksmai.

Vyriškis už jos garsiai užraudojo. Sara apsidairė. Melanės pacientas – Robertas Peris. Prisistatė jai laidojimo namuose prieš gedulines apeigas ir vos sulaikydamas ašaras pareiškė nuoširdžiausią užuojautą.

Jis elgėsi labiau kaip sielvartaujantis meilužis, o ne kaip pacientas. Ar tarp Perio ir Melanės galėjo būti romanas, kaip teigia Alegras? Sunku patikėti. Veikiau tai Perio fantazijos. Perkeitimas, – kaip būtų apibūdinusi Melanė su Feldmanu. Pacientai visad įsimyli savo psichiatrus ir įsivaizduoja, kad ir pastarieji jiems jaučia tą patį. Tai neatsiejama nuo gydymo proceso. Viskas numatyta ir įprasta.

Ar Peris apsimetinėja? Sara prisiminė, koks nuoširdus jis atrodė sakydamas, kaip siaubingai jaučiasi dėl Melanės mirties. Ar dėl to, kad ji mirė, ar dėl to, kad pats ją nužudė?

Sarą apėmė gniuždantis įniršis. Žvilgsnis šovė į detektyvus. Ar Peris pirmasis jų sąraše? Tikriausiai nerado jokių įkalčių, kitaip būtų pareiškę kaltinimą. Bet jie nieko neturi. Nužudytos penkios moterys, tarp jų – ekspertė konsultantė, o farai nieko neranda.

Peris šiek tiek aprimo. Sara priešiškai pažvelgė į jį ir pamatė, kaip aukšta, įspūdinga, maždaug trisdešimt penkerių metų moteris jį guodžia. Jos nepriekaištingai lygi oda kavos spalvos. Vilki ilga tiesaus kirpimo pilko šilko suknele, perlinės sagutės per visą ilgį. Dvi apatinės neužsegtos, tad Sara matė raumeningas auksines blauzdas.

Saros žvilgsnis grįžo prie moters veido, trumpai apkirpti plaukai ir kabantys auskarai. Staiga ji prisiminė – moteris iš „Peržengus ribą“, Ema. Ema… kokia ten jos pavardė? Ką ta šiukšlė iš televizijos veikia laidotuvėse? Kaip čia pateko? Ramina pagrindinį įtariamąjį. Įkalbinėja Perį pasirodyti laidoje? Melžia iš jo, kaip rado išniekintą psichiatrės kūną? Be abejonės, laidos reitingas dar labiau pakils.

Galbūt Sara neįstengia gedėti, bet jaučiasi įžeista, sutrikdyta ir kartu bejėgė su tuo kovoti.

Po laidotuvių Sara jau ruošėsi sėsti į juodąjį Bernio fiatą, pritaikytą neįgaliesiems, ir staiga virš jos palinko šešėlis. Ji nervingai apsidairė ir priešais pamatė televizijos laidos vedėją.

– Aš – Ema Margolis. – Moteris ištiesė ranką.

– Žinau, – šaltai atsakė Sara. Pastebėjo, kad ji turi nedidelę švarplę tarp priekinių baltų lyg perlai dantų, bet tai negadino šalto, rafinuoto jos grožio.