Элис Тайтл - Romeo

– Baikit gerti kavą.

– Noriu šito kuo greičiau nusikratyti. – Ji jau siekė savo medžiaginio krepšio, bet prisiminė palikusi namie – nelabai tinkamas aksesuaras vyrui.

Įkišo ranką į kišenę, išsitraukė penkių dolerių banknotą ir padėjo ant stalo.

– Pasakykit, ko reikia, aš nueisiu ir paimsiu, – pasiūlė Vagneris.

Sara vartė sąskaitą, žiūrėdama į savo puodelį.

– Nenorit, kad ten eičiau?

Jis atsisėdo priešais ir sudėjo rankas vieną ant kitos.

– Galvoju apie jus. Ten dar niekas nesutvarkyta.

Sara kelis kartus sumirksėjo, žvelgdama į jį. Galvoje suskambo Melanės balsas. Paskutinio pokalbio ketvirtadienio rytą nuotrupos.

Tu nesusitvarkysi gyvenimo, kol nesusitvarkysi namų…

O kaip tavo gyvenimas, Melane? Maniau, kad ten ideali tvarka.

– Sara? Sara, kas jums?

Ji pažvelgė į kitą stalo pusę. Švariai nuskustas, gražus Vagnerio veidas liejosi. Ji užsimerkė, bandė susitelkti giliai kvėpuodama.

– Likit čia, Sara. Nueisiu į namą ir atnešiu keletą drabužių. Jūs išsirinksite…

– Ne, – ryžtingai pasipriešino ji ir atsimerkė.

– Prašau, Sara.

– Ne! Atstokit!

Vagneris palinko į priekį, rankomis spausdamas stalo kraštą, lyg norėdamas sulaikyti, kad neapvirstų.

– Manot, tai ką nors įrodys? Manot, kad jei įeisit ir pamatysit visą tą kraują, tai išsikviesit jos sielą?

– Užsičiaupkit! – riktelėjo ji taip garsiai, kad visi lankytojai ir padavėjos atsigręžė.

Vagneris pakilo ir ištiesė ranką.

– Eikim iš čia, – įsakmiai tarė jis.

Ji leidosi išvedama iš baro ir palydima prie jo sidabrinio „Ugnies paukščio“, pastatyto raudonai pažymėtoje aikštelės zonoje. Vagneris pasodino ją priekinėje sėdynėje ir sėdo prie vairo. Žiūrėdamas į ją, susiglostė plaukus ir tarė:

– Atleiskit. Nesusivaldžiau.

Ji žvelgė į priekį, į rytinį eismą Sąjungos gatvėje.

– Jūs neteisus. Aš nieko nenoriu įrodyti, tik mėginu atlikti tai, kas turi būti atlikta, kaip Melanė būtų norėjusi.

– Kodėl? – švelniai paklausė jis.

– Tarkim, jaučiuosi skolinga.

Akies krašteliu pamatė, kaip Vagneris tiesia į ją ranką.

– Ne! – griežtai sulaikė.

Vagnerio ranka sustingo ore.

– Aš ne… Tik norėjau…

– Užmirškit.

Sara tvardėsi, kol įėjo į svetainę, nebuvo pasiruošusi išvysti makabriškai žiaurios sesers žmogžudystės scenos.

– O Dieve… – sušnibždėjo ji. Kūnas sustingo.

– Eime, Sara, palydėsiu jus žemyn. Pasėdėsit laukiamajame. – Vagneris stovėjo už jos stengdamasis neprisiliesti.

– Ne.

– Kodėl norit pereiti per visa tai, juk nebūtina?

– Geras klausimas. O atsakymas: dėl to, kad reikia. – Buvo daugybė priežasčių, apie kurias nedrįso galvoti. Sara ryžtingai pažvelgė į Vagnerį.

– Gerai, gerai. Atlikim ir eikim iš čia. Aš jums padėsiu, Sara.

Vagneris palydėjo Sarą per kambarį, pro žiauriausią vietą – krauju suteptą dvivietę kušetę ir kilimą, čia dar buvo justi stiprus vėmalų dvokas. Jis ir pats mėgino užslopinti siaubingą Melanės Rozen vaizdą.

Regi ją gyvą, kai pirmą kartą pamatė tokioje neįprastoje vietoje – privačiame sekso klube, už erotinių daikčiukų parduotuvės. Patalpa belangė, ją apšviečia tik storos, kūno spalvos falo pavidalo žvakės, degančios ant klibančių staliukų aplink apskritą sceną, – geidulingas vergų aukcionas pačiame įkarštyje.

Ji sėdi viena. Įdėmiai seka paskutinį aukcionui išstatytą vergą – raumeningą Pietų amerikietį, tupintį keturiomis. Jis tyliai sudejuoja, bet aiškiai iš malonumo, kai Brėja Janus į jo stuburą įsmeigia smailų savo batelio kulną ir šaukia pradinę kainą.

Ema Margolis, laidos „Peržengus ribą“ vedėja, trukteli jam už rankos. Įkalbėjo duoti interviu ruošiamai laidai apie Įlankos rajono sekso klubus ir priprašė palydėti į vieną iš tokių klubų.

– Kaip manai, ar įtraukti šiuos kadrus? Suteiktų laidai prieskonį.

Vagneris kažką neaiškiai sumurma, bet žvilgsnis lieka prikaustytas prie moters kitapus scenos.

– Tikrai, Maiklai, – nerimsta Ema. – Ar tavęs nė kiek nejaudina tai, kas čia vyksta? Nes, tiesą sakant…

Vėliau, kai Ema pradeda imti interviu iš vieno vergo, Vagneris primyga aukciono vedėją, kas anoji moteris.

Brėja Janus širdingai nusikvatoja.

– Mielasis, čia ne moteris, čia mano daktarė Melanė Rozen.

– Ką ji čia veikia?

Brėja išrausta.

– Lanko pacientus namie. Daktarė mano, kad turi pamatyti mane darbe. – Jos išraiška nuoširdi. – Žinai, Vagneri, jei kada reikės kreiptis į psichiatrą, geresnės už ją nerasi.

Prieš išeinant iš klubo, ji įspraudžia jam gydytojos Rozen vizitinę kortelę.

– Atrodo, jautiesi ne ką geriau už mane, Maiklai.

Akimirką Vagneriui kilo beprotiška mintis, kad girdi Melanės Rozen balsą. Krūptelėjo. Pirmą kartą suprato, kokie panašūs seserų balsai.

Ir vis dėlto, pasinėrus į tokius gyvus pirmo susitikimo su Melane prisiminimus, jam prireikė kelių sekundžių suvokti, kad juodu su Sara stovi Melanės miegamajame. Matyt, jis tikrai nekokios formos, jei neatsimena, kaip jie čia pateko.

Sara mato liūdesį ir nusivylimą Vagnerio veide. Ar jis taip kremtasi dėl visų Romeo aukų, ar Melanė buvo ypatinga? Prisiminė, kaip jis žarstė pagyras seseriai. Ar detektyvas taip pat buvo pasidavęs Melanės kerams, kaip visi kiti?

Sara nusigręžė, nes jo sielvartas iškėlė į paviršių ir jos sielvartą.

– Sara?

– Viešpatie, tai galėjo būti bet kas – atsitiktinis pažįstamas, meilužis, pacientas, draugas. Kaip jį rasit? Kaip sulaikysit?

– Mes jį sučiupsim, Sara. Pažadu.

Ji liūdnai papurtė galvą, pamačiusi beviltišką Vagnerio išraišką. Tu neprilygsti Romeo, – pamanė ji. – Nė vienas mūsų neprilygsta. Niekas jo nesustabdys.

Ji vėl nusigręžė ir įsispoksojo į varinę sesers lovą. Čiužinys ir paklodės buvo išvežtos į teismo laboratoriją. Nuogos sterilios spyruoklės atrodė tokios pat beširdiškai bauginančios kaip šiurpi svetainė.

– Kaip toks pabaisa gali egzistuoti? – sako moteris, visą gyvenimą praleidusi supama pabaisų.

Įsitempusio Vagnerio atsakymas nevykęs.

– O kad aš žinočiau, Sara.

Kai Vagneris įvažiavo į aikštelę prie Saros namo, jai palengvėjo – spaudos atstovų būrys buvo praretėjęs. Tada pamatė Alegrą, atsirėmusį į greta įsikūrusios pornografijos parduotuvės vitriną.

Mėšlas. Ji vylėsi popietę praleisti lovoje.

Vagneris išlipo iš automobilio ir apėjo aplink atidaryti jai durelių.

Alegras priėjo pasitikti ir kreipėsi į Sarą:

– Noriu užduoti keletą klausimų.

Šaunu. Kaip tik tai, ko ji trokšta: atsakinėti į beprasmius klausimus. Ypač dar visiškai neatsigavusi ir susirūpinusi dėl kvailiausių niekų – ar Melanė būtų patenkinta ta šviesiai alyvine šilkine suknele, kurią Sara parinko padedama Vagnerio? Jis ryžtingai patarė imti šitą. Ar kada nors matė vilkinčią ta suknele? Kažin ar čia tik jos vaizduotė, ar Vagnerio susidomėjimas seserimi tikrai daugiau negu profesinis? Alegras apsirengęs tuo pačiu sulamdytu kostiumu kaip vakar. Sarai toptelėjo – gal tą vieną ir teturi. Tiesa, jis nusiskutęs, bet nelabai rūpestingai. Ant įpjauto skruosto dar ikšiol prilipdyta tualetinio popieriaus skiautelė.

Žiūrėdama į detektyvus kartu gatvėje, Sara pasijuto priblokšta, kokie jie skirtingi. Žvilgsnis ilgėliau apsistojo ties Vagneriu. Tikrai gerai atrodo. Kažin ar turi merginą?