Элис Тайтл - Romeo

Melanei. Melanei rūpėtų.

Sara išlipo iš lovos ir įsakė sau: Atsinešk stiklinę vandens. Vyk šalin nemalonias mintis. Nėra prasmės. Tai niekur nenuves. Geriau jaustis saugiai, negu gailėtis.

Mintyse kartodama šią maldelę, Sara nuėjo į tamsią svetainę ir pasuko į virtuvę. Staiga sustingo.

Kažkas negerai. Lyg kambario oras būtų pakitęs.

Virpanti ranka slydo siena, kol pirštai rado elektros jungiklį. Šviesa užtvindė svetainę. Saros akys bėgiojo iš vieno kampo į kitą. Ji garsiai atsikvėpė. Tuščia. Kambarys tuščias, nėra jokių pabaisų. O prieškambaryje? Gal dar vienas laiškas pakištas po durimis. Bus daugiau.

Nieko. Jai palengvėjo – išsigando dėl nieko.

Ant virtuvės sienų virpėjo svetainės šešėliai. Atsistojusi prie kriauklės, sugraibė džiovyklėje stiklinę, nuleido vandenį, kad būtų šaltas. Už lango virš kriauklės išryškėjo tamsus siluetas. Krūptelėjusi Sara paleido stiklinę, ši tarškėdama įkrito į kriauklę ir sudužo.

Katinas. Gelsvas rainas katinas, užšokęs ant jos palangės. Miaukdamas pasitrynė galva į stiklą, lyg prašydamas prieglobsčio nuo drėgnos nakties.

Sara garsiai nusijuokė iš savo išgąsčio. Pasigailėjusi benamio, ištiesė ranką per kriauklę, kad atidarytų langą. Kažkas barkštelėjo į stiklą. Žvilgsnį prikaustė metalinis daiktas, blizgantis ant katino kaklo. Kažkas karojo ant balto antkaklio. Šviesi, žėrinti auksinė širdelė. Saros rankos sugriebė žaliuzes, nutraukė jas žemyn. Stovėjo sunkiai alsuodama, vanduo tekėjo ir taškėsi ant stiklinės šukių kriauklėje. Sara vis dar girdėjo už lango negailestingai miaukiančią katę.

Skambink policijai. Skambink Alegrui. Prašyk apsaugos.

Ko bijo? To išsigandusio kačiuko? Bet, policininke, jam ant kaklo kabėjo širdies pavidalo gelžgaliukas. Pamanys, kad ji išprotėjo. Ir nebus pirmasis, nustatęs šią diagnozę.

Sara ryžtingai surinko iš kriauklės duženas ir išdrėbė į šiukšliadėžę, kaip tik ant raštelio skiaučių, kurias įmetė čia prieš eidama miegoti.

Čia tik nakties siaubai. Eik miegoti.

Ji klasėje. Susigūžusi į kamuoliuką. Vilki pižama. Nenuostabu, kad nori pasislėpti.

Artėja žingsniai. Apima stingdantis siaubas. „Nutilk, nutilk, nutiiilk…“ Sulaiko kvapą, ima mėlynuoti. Per vėlu. Jis jau pamatė ją. Mokytojas ponas Sojeris. O, jis labai piktas. Veidas išraudęs. Raudonas kaip jos pižama.

Pala, jokios pižamos. Ji vilki gražiąją vestuvinę mamos atlaso suknelę su nėriniais. Vestuvinė mamos suknelė ne žaisliukas….

„Oi, tik pažiūrėk, ką padarei“, – pasibjaurėjęs sako jis ir rodo į didelę raudoną dėmę ant gražiosios mamos suknelės. Dažai! Raudona tempera.

Ne! Ne! Ne! Ne dažai! Kraujas, lipnus, varvantis kraujas!

Dabar tu gausi! Tai bus tau pamoka! Labai gera pamoka!

Dabar tai jai klius!

Kitą rytą spaudos plėšrūnai vis dar supo namą. Sara įsivaizdavo, kokių antraščių jie vaikosi: PSICHIATRĖS SESUO VISKĄ PAPASAKOJO…

Puls ją, vos pasirodžiusią. Dar tas Romeo antrininkas. Ar jis grįžo? O gal buvo daugiau panašių į jį? Pasiruošusių praryti gyvą. Alegras nutildė telefono skambutį, pati Sara nutraukė durų skambučio laidus, – bet tai nepadėjo. Vis tiek nepajėgia miegoti, valgyti, blaiviai mąstyti. Kodėl jie negali palikti jos ramybėje? Šlykštu, kad žmonės minta kitų skausmu ir kančia.

O, jei galėtų tūnoti savo bute, kol jie išgirs naują siaubo istoriją ir nuskubės kitur. Bet ne šiandien. Laidotuvių biuro tarnautojas laukia drabužių Melanei pašarvoti. Jai reikės praeiti per rykščių rikiuotę.

Išėjusi į vestibiulį, mėgino surasti kelią pabėgti. Pro užpakalines duris? Ir pakliūti tiesiai į žurnalistų rankas. Stogu? Žinoma, ir peršokti penkis metrus ant kito namo stogo. Kaip dar?

Girgždesys užpakalyje privertė Sarą įsitempti. Sukdamasi, pasiruošusi bet kam, pasijuto visai kvailai, pamačiusi kaimyną, išeinantį iš savo buto.

Vikė Volter, kaimynas, įsispyręs į sidabrines basutes, juosėsi skaisčiai rožinio atlasinio kimono diržą.

– Reikia pagalbos, meilute?

Sara nelinksmai nusijuokė.

– Ar gali padaryti mane nematomą?

– Ne, bet beveik, – kimiai tarė lieknoji raudonplaukė, pamodama pirštu lakuotu nagu.

Skirtingai nei stichinę nelaimę primenantis Saros būstas, Vikės vieno kambario butukas buvo idealiai tvarkingas, visai toks pat spalvingas ir akį rėžiantis kaip jos nuomininkas. Tamsiai mėlynos aksominės užuolaidos su auksiniais kutais, avikailis, nudažytas skaisčiai rožine spalva ir užmestas ant didžiulės puošnios varinės lovos. Tamsiai rausva kiliminė danga. Oranžinės sienos aplipintos erotiniais piešiniais ir plakatais iš karščiausių ir seksualiausių San Francisko transvestitų pasirodymų. „Lola gauna ką tik panori“ – „De Sero klube“. „Pasivaikščiok pašėlusiam rajone su Vanda“ – „Džunės meilės“ klube. Vienas plakatas iš karto atkreipė Saros dėmesį – pažįstama raudonplaukė prigludusia raudona suknele, išsidrėbusi ant fortepijono Mišelės Faifer poza filme „Įžymieji Beikerio berniukai“. „Kiekvieną vakarą – Vikė Volter Chameleono klube “.

– Čia prieš penkerius metus, – pasakė Vikė, priėjusi Sarai iš nugaros. – Deja, po šešių mėnesių klubas buvo uždarytas. Vaidinau Siuzę Daimon. Gaila, kad nematei.

– Ar dar dirbi kokiame klube?

Vikė gūžtelėjo pečiais.

– Griebk viską, kol gali. Šiame mieste talentų perteklius. Kai pasieki trisdešimt, imi ristis žemyn, – kaimynas kalbėjo su akivaizdžia panieka. – Kartkartėm pasirodau, bet daugiausia priemiesčiuose. – Jis susiraukė. – Vadinu tai žygdarbiu. Parodai šiokią tokią kultūrą ir klasę priemiesčiams. Užmokestis dvokia, bet miniai tik paduok tokią programą. Galėtum kada atvažiuoti pažiūrėti. Norėčiau, kad pamatytum mane scenoje.

Sara šyptelėjo ir nieko neatsakė.

Vikė ištiesė ranką ir paglostė Sarai skruostą. Jo veide atsispindėjo sielvartas.

– Vargšelė. Plepu niekus, kai tau taip skaudu. Ir aš esu patyręs skausmo, mieloji. Jei tau kada ko reikės, – Vikės ranka, stambi ir vyriška, nesvarbu, kad transvestito nagai nusmailinti ir nulakuoti, nuslydo nuo Saros veido ant peties.

Sara jautė kietą kaimyno prisilietimą, – kad ir kaip Vikė stengtųsi, pro perdėtai pabrėžiamą moteriškumą smelkiasi vyriška aura.

Beveik atrodė, kad Vikė jaučia jai geidulį, bet Sara tarė sau, jog tai kvaila. Antra vertus, Bernis prisiekinėjo, kad dauguma transvestitų ne gėjai – mėgsta dulkinti moteris lygiai taip pat, kaip ir jomis persirenginėti.

– Sakei, kad žinai, kaip man iš čia ištrūkti, – priminė Sara kaimynui.

Vikės ranka nusviro, skaisčiai rožinės lūpos mergaitiškai išsišiepė.

– Žinau.

Jis nuvedė Sarą per savo vieno kambario butelį į trumpą, siaurą koridoriuką, jo gale buvo sieninės spintos dydžio drabužinė: daug lentynų, didelis veidrodis, tualetinis staliukas su šoniniais veidrodžiais.

Drabužinėje buvo netgi langelis su nuleista žaliuze. Kambarėlį apšvietė neoninis šviestuvas palubėje. Dauguma drabužių, kabančių abipus ant pakabų, – moteriški, bet gale kabėjo pora vyriškų kostiumų, keleri marškiniai ir pora kelnių.

– Gali apsirengti kaip mano vaikinas, – mirktelėjo Vikė ir suėmė mėlynos sportinės gabardininės striukės rankovę. – Dėl savo sudėjimo, trumpų plaukų ir viso kito atrodysi kaip jaudinantis mielas berniukas. – Jis nukabino nuo pakabo striukę, kelnes ir didžiuodamasis padavė Sarai.