Элис Тайтл - Romeo

– Klausykit, mes visi norėtume pasielgti kitaip, kai jau per vėlu. Nesigraužkit.

– Tiesa. Kam verkti po laiko? – Ji nusijuokė nesmagiu gergždžiančiu balsu. – Įniršau ant Melanės už pamokslą.

– Kokį?

– Neprisimenu. Bet tiksliai žinau, kad Melanė sakė vakare sutarusi pasimatymą.

Pakibo tyla.

– Su kuo? – paklausė Alegras.

– Nežinau. Nesakė.

– O kaip vyrukas, vardu Peris? Robertas Peris? Jis – bedarbis kompiuterių inžinierius. Maždaug dvidešimt septynerių metų, blondinas, gražus.

– Šis vardas man nieko nesako, – ji padvejojo. – Jis labai jaunas. Melanei buvo trisdešimt šešeri. Nemanau, kad prasidėdavo su jaunesniais. Tiesą sakant, nežinau, koks buvo jos skonis dėl vyrų, išskyrus Bilą.

– Gydytoją Bilą Denisoną? Buvusį sesers vyrą?

– Jam netoli penkiasdešimties. Buvo susituokę trejus metus.

– Robertas Peris – jūsų sesers pacientas.

Ji nustebusi pažvelgė į jį.

– O…

Alegras dvejojo.

– Panele Rozen, kaip jums atrodo, ar sesuo galėjo peržengti ribą? Kaip gydytoja?

– Norit paklausti, ar miegodavo su pacientais?

– Juk pasitaiko, ar ne? Tikriausiai skaitėt apie tai. Kunigai, advokatai, šeimos gydytojai, psichiatrai. – Alegras gūžtelėjo pečiais. – Niekas neapsaugotas nuo pagundos.

– Ir policininkai, detektyve Alegrai?

– Pykstate.

– Taip, – niūriai pritarė Sara.

– Peris teigia, kad jie buvo meilužiai.

– Manot, kad pasimatymas buvo su juo?

– Visko gali būti.

– Įtariat, kad tai jis? Peris – Romeo?

– Mes nieko neturim prieš jį. Kol kas. – Alegras padvejojo, atrodė sumišęs. – Man labai gaila jūsų sesers.

Sara linktelėjo.

– Nelabai moku reikšti užuojautą.

– Ir aš nemoku, – abejingai tarė ji.

Žengdamas prie durų, Alegras pamatė suglamžytą popieriaus lapą ant prieškambario staliuko.

– Kas čia?

Sara vos nenusijuokė – tokia netvarka, o detektyvas sugebėjo pamatyti tą iškrypėlišką užuojautos laiškutį.

– A… nieko. Pamiršk jį. Kuo greičiau išmoksi ignoruoti tokį mėšlą, tuo geriau.

Alegras minutėlę žvelgė į Sarą, tada padavė kortelę.

– Čia mano pranešimų gaviklio numeris. Jei manęs reikės. Bet kada…

– Detektyve…

– Klausau.

– Kodėl jis… pasiima jų širdis?

Alegras stovėjo prie durų nugara į Sarą. Nuleido galvą, iš lėto atsigręžė. Jų akys susitiko.

– Nežinau, panele Rozen. Galbūt tas išgama pats neturi širdies.

Ji nenuleido žvilgsnio.

– Beširdis. Tikriausiai taip.

Spaudos atstovai vėl užgriuvo Alegrą, išėjusį iš Saros namo. Sukosi kameros, žybsėjo blykstės, žurnalistai klykė klausimus. Detektyvas vėl suniurnėjo: „Jokių komentarų“ ir įsitikinęs, kad šunsnukis, mėginęs gauti Saros autografą, jau nebetykoja, prasibrovė prie savo automobilio.

Išvažiavo iš aikštelės ir leidosi gatve žmogžudysčių skyriaus link. Tačiau privažiavęs Teisingumo rūmus Brajento gatvėje, tiesiai virš 80 greitkelio požeminės perėjos, net nesulėtino greičio ir pasuko į kelią namo. Sustojo aikštelėje tiesiai prieš „Įlankos vėjo“ kepsninę, nušiurusią užeigą gretimoje Polko gatvėje – vieną iš turistams nerekomenduojamų vietų.

Kol Alegras sėdosi ant savo įprastinės kėdutės prie baro, savininkas Zekė, niūrus ir apšiuręs, kaip ir tamsi nemalonaus kvapo užeiga, įpylė Alegrui jo nuolatinę porciją džimbimo ir bokalą alaus.

Pirmiausia Alegras ėmėsi viskio, vienu mauku ištuštino stiklą, jį užgėrė šaltu alumi.

– Pakartoti? – paklausė Zekė.

Alegras būtų liepęs palikti visą butelį, bet dar anksti, reikia grįžti į darbą. Mostelėjo įpilti dar vieną porciją, pamanė, kad prieš grįždamas į skyrių namie suspės šiek tiek pailsėti. Antrą stiklą ištuštino dar greičiau negu pirmąjį.

– Tikriausiai buvo bjauri diena, – pasakė Zekė.

– Taip, – atsiliepė Alegras, rankove šluostydamasis lūpas. – Velniškai bjauri diena.

Detektyvui Alegrui išėjus, Sara nejudėdama sėdėjo krėsle. Paskui atsiduso, pakilo ir pasiėmė sulamdytą raštelį.

…Nebijok manęs, Sara. Aš tau nepadarysiu nieko blogo. Tu ir aš – giminingos sielos. Tu tokia stipri, Sara. Man reikia tavo jėgos. Atverk man savo širdį.

Jau pats laiškelis buvo ganėtinai groteskiškas, o anoniminis siuntėjas pabaigoje dar prirašė:

P. S. Bus daugiau, mano meile.

Sara trenkė kumščiu į popieriaus lapą, o paskui jį suplėšė į smulkias skiauteles. Ne, mulki! Neknisk man proto!

Sara plačiai atvėrė buto duris ir išpuolė į vestibiulį, lyg norėdama pagauti tą niekšą, pakišusį šiukšlę po jos durimis.

Vyti jį šalin! Jau ir taip šešėliai persekioja ją visą gyvenimą. Pakaks! Jau tikrai pakaks!

Vestibiulis tuščias ir tylus, girdėti tik jos pačios dunksinti širdis.

…kad Romeo vaikystėje pats buvo sadistiško ir mazochistiško elgesio auka. Galbūt jis ieškojo, kur išsilieti, kankindamas gyvulius, žaidimų draugus… ir nemanė, kad toks jo elgesys žiaurus… iškreipta „daryk tai kitiems“ mentaliteto atmaina.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

5

Gamindamasis vakarienę, Romeo niūniuoja „Žydrosios rapsodijos“ preliudiją. Paprastai jis neišrankus valgiui, bet šiandien uždega žvakes ant stalo, padengto dviem asmenims – dvi lėkštės, dvi vyno taurės. Viena jam, kita – Sarai Rozen. Ji bus su juo ir mintyse, ir prirašytuose puslapiuose.

Šypsodamasis žvelgia į Melanės dienoraštį ant stalo šalia lėkštės. O, tai tikra dovana. Visiškai naujas posūkis. Jaučiasi atgijęs, kupinas energijos, nuojautų ir lūkesčių. Melane, tu tikrai būtum patenkinta .

Padeda ant lėkštės kepsnį, papuošia jį petražolės šakele, atsisėda prie stalo ir atverčia vieną iš pažymėtų dienoraščio vietų, ją skaitė jau keletą kartų…

Sara tiek daug laiko praleido pavydėdama man, kad visiškai nemato, kaip aš pavydžiu jai. Sudarau nepažeidžiamumo įspūdį, bet tai tik plonas lukštas, – Sara sugebėjo pasistatyti kur kas storesnę sieną. Norint pasiekti sužeistą Saros širdį, prireiktų nepaprastai patyrusio išminuotojo…

Ta kita jėga pulsuoja lyg antroji širdis – stumia mane į priekį ir kartu traukia atgal.

M. R. dienoraštis

6

Alkoholis, išgertas „Įlankos vėjo“ kepsninėje, jau seniai išgaravo. Grįžęs į žmogžudysčių skyrių, Alegras išvyniojo savo ranka rašytą pranešimą ir įsegė jį į aplanką juodais dirbtinės odos viršeliais virš popieriaus lapo, kurį Vagneris atnešė atspausdinęs savo penkiolikos metų senumo spausdinimo mašinėle, mamos dovanota vidurinės mokyklos baigimo proga.

Alegras peržvelgė kitų policininkų paliktus pranešimus iš žmogžudystės vietos ir pirmąsias skrodimo išvadas iš Kelio kontoros. Daktarė Rozen nužudyta tik prieš parą, o jos byla jau gana stora. Alegras nusikeikęs užvertė aplanką. Šiandien jau visko gana. Vagneris dar vaikščioja tirdamas bylą, bet jis pats tenori panirti į tirštą užmiršties rūką.

Džeiko baras už kelių kvartalų nuo Teisingumo rūmų dvokė prastomis cigaretėmis, alkoholiu ir pigiais kvepalais.

Automobilių lenktynių, rodomų per kabelinį sporto kanalą, burzgesys varžėsi su Vilio Nelsono atliekamais kantri bliuzais iš kompaktinių plokštelių grotuvo.

Alegras atsisėdo ant aukštos kėdės baro kampe ir užsisakė įprasto gėrimo. Krūtininga blondinė, kurios ataugusias plaukų šaknis jau reikėjo pašviesinti, atlingavo prie Alegro, sunėrė rankas ant krūtinės ir mirktelėjo. Alegras tylėdamas tiriamai nužvelgė ją ir pamojo barmenui Fredžiui.