Элис Тайтл - Romeo

Jis atsisėdo priešais, palinko į priekį, pasirėmęs odiniais alkūnių lopais į kelius.

– Tu ne mane nori užsipulti, Sara.

– Jau geriau. Tokį Feldmaną aš pažįstu ir myliu.

– Manai, kad tai padės?

– Eikit po velnių, Feldmanai. Mano sesuo negyva. Nužudyta. Niekas nepadės.

– Niekas nepakeis tikrovės, bet padėti galima.

– Tu, niekše, – sušnypštė ji, apimta tokio siaubingo įtūžio, kad net išgirdo, kaip pykčio bangos dūžta, atsitrenkusios į jos galvą, – tas baisus garsas – šlumšt, šlumšt.

Negalėdama susivaldyti, ištiesė koją ir spyrė Feldmanui į dešinę šlaunį. Psichoanalitikas susiraukė veikiau nustebęs negu iš skausmo. Ši rami reakcija tik dar labiau įsiutino. Sara staigiai pasilenkė į priekį, griebė Feldmaną už švarko atlapų ir pradėjo kratyti.

– Kodėl negalit nors apsimesti sielvartaujančiu meilužiu!

Feldmanas ją tvirtai sugriebė už abiejų riešų.

– Sara…

Ji kratė dar stipriau, kol nuslydo nuo krėslo ir parkrito ant kelių.

– Po velnių! Pripažinkit tai! Bent jau pripažinkit, kad ją mylėjot!

– Nustok, Sara! – griežtai įsakė jis.

Ji nepajėgė sustoti. Užvaldė demoniška jėga. Kirto Feldmanui į krūtinę, į veidą – smūgiai vis krito ir krito. Ji užsimerkė, bet tematė raudoną drobę – išdavikišką spalvą, traukiančią vis gilyn. Sara vėl plačiai atsimerkė.

Nesėkmingai mėgindamas išvengti smūgių, Feldmanas iš pradžių pamanė, kad ji išprotėjo, bet vėliau jo burna persikreipė, lyg būtų atsikandęs rūgščios citrinos.

Ji vis dar tvatino Feldmaną, bet staiga sustingo suvokusi, kad jis be garso rauda, didžiulės ašaros sruvo jo įdubusiais skruostais. Saros rankos pakibo ore.

Feldmanas lėtai apkabino ją.

– Sara, – sušnibždėjo, įsikniaubęs į jos plaukus.

Iš jos lūpų išsiveržė prislopintas šūksnis. Sara išsivadavo iš Feldmano glėbio, atsitrenkė į krėslo ranktūrį ir susmuko ant grindų. Vargais negalais atsistojo, laikydamasi už krėslo, ir susmuko į jį. Po kelių akimirkų baimingai pažvelgė į Feldmaną. Psichiatras buvo visiškai susitvardęs, netgi ašaros stebuklingai išdžiūvo.

Jos pyktis virto pavydu, paskui sumišimu.

Ar iš tikro buvo šitaip pratrūkusi? Ar jis buvo ją apkabinęs? Ar tikrai kuždėjo „Sara“ tuo melodingu balsu, kuriuo kadaise girdėjo šnibždant „Melane“?

Feldmanas niekuo neišsidavė, kad ką tik buvo praradęs savitvardą, niekada neišsiduodavo.

– Tėvui pranešim vėliau, Sara, – tarė jis su ryškiu vengrišku akcentu. – Jis blogai jaučiasi. Be to, iš pradžių tau pačiai reikia laiko apsiprasti su sielvartu, kad galėtum ištverti ir jo.

– O kaip laidotuvės? Juk jis turėtų dalyvauti, kaipgi kitaip?

– Nežinau. Jam gali būti per sunku. – Feldmanas pažvelgė į ją tuo vertinančiu, valdingu žvilgsniu, kurio ji niekaip nepajėgė ištrinti iš kitais atvejais patogiai netobulos savo atminties. – Ir tau bus sunku, Sara.

– Ištversiu. – Prisivertė pažvelgti jam į akis žinodama, ką jis pagalvotų, jei mėgintų nusukti žvilgsnį. Bet šįkart tai jam nepadarė jokio įspūdžio.

– Norėčiau, kad porą mėnesių pavartotum prozako.

– Ne, – riktelėjo ji, lyg jis būtų pareikalavęs gerti nuodus, o ne vaistus nuo depresijos, kuriuos jau buvo vartojusi, ir ilgiau negu metus.

– Sara, juk nieko…

– Eik šikt, Feldmanai.

Feldmanas liūdnai atsidūsėjo išgirdęs keiksmažodį ir užjausdamas pažvelgė į ją.

– Bent jau ateik į mūsų institutą, – mėgino įtikinti jis. – Kad išlietum savo sielvartą. Nereikės susitikti su manim, aš susitarsiu…

– Aš nenoriu, kad dėl manęs tartumėtės. Man nereikia daktaro. – Ji metė į jį svilinantį „galit būti laisvas“ žvilgsnį ir patraukė prie durų.

– Kur eini, Sara?

– Pas tėvą.

– Luktelėk.

– Melanė norėjo, kad jį aplankyčiau. Tą ir ketinu padaryti. Nesakysiu, kas atsitiko, kol neleisit. Tik kiek pabūsiu su juo. O paskui važiuosiu namo ir…

Feldmanas atsistojo. Ji vėl užuodė vaisinio tabako kvapą.

– Ir ką, Sara?

– Persipjausiu venas. Argi ne taip manot, daktare? Nesirūpinkit, Feldmanai. Nusprendžiau nesikartoti, – tarė ji ir gaižiai šyptelėjo.

– Ką žadi daryti, Sara?

– Tikrai nežinau. – Gerklė išdžiūvo, peršėjo.

Feldmanas švelniai palietė Sarai petį.

– Maniau, galbūt mudvi su Melane kada nors suartėsim, – tarė ji ir krūptelėjo nuo savo žodžių. Ačiū, Feldmanai. Man puikiai sekėsi, kol neišprovokavot.

Sara atlapojo duris.

– Vėliau tau paskambinsiu, Sara. Jei pakeisi nuomonę dėl vaistų, terapijos ar bet ko…

Ji atsigręžė ir persmelkė jį šaltu kaltinamu žvilgsniu.

– Bet tarp jūsų su Melane buvo ryšys, tiesa, Feldmanai?

Tėvas, atsirėmęs į pagalvėles, sėdėjo poilsio krėsle saulėtoje verandoje, pietinėje lodžijos pusėje, iš čia atsivėrė vaizdas žaižaruojančių žalių kalvų ir jose pribarstytų kataloginių namelių. Jis vilkėjo šviesiai mėlynais medvilniniais marškiniais atvira apykakle, pilkomis vilnonėmis kelnėmis ir tamsiai pilka kašmyro liemene. Mirguliuojančios saulės šviesoje tėvo veidas, likęs šešėlyje, Sarai pasirodė toks pats kaip vaikystėje – gražus, valdingas, dieviškas.

Trinktelėjus stiklinėms durims, Saimonas Rozenas pažvelgė į įeinančią dukterį ir nusišypsojo.

Pamačiusi jo džiaugsmingą išraišką, tokią retą jai ir geriausiais laikais, Sara lengviau atsidususi pamanė – vis dėlto šiandien viena iš gerųjų tėvo dienų.

Tačiau jai artinantis šypsena išsikreipė į grimasą. O, kaip gerai pažinojo šį žvilgsnį, kuris versdavo neapkęsti savęs. Tačiau Sarai keistai palengvėjo. Juk prie šito ji įpratusi. Retai būdavo kitaip.

Kai Sara priėjo dar arčiau, tėvas susiraukė ir nužvelgė ją su atvira neapykanta.

– Viešpatie! Ką pasidarei plaukams? – paklausė jis tuo rėžiančiu tonu, skirtu tik jai.

– Aš? Nieko… – išlemeno apstulbusi. Šukuosena tokia pat jau keletą metų. Jis neprisimena. Jis kitame laike.

– Nesiblaškyk, Čerile.

Čerile? Sara pajuto gumulą gerklėje. Tėvas ją palaikė motina. Taip, jis praeityje ir tempiasi ją kartu primindamas, kad ne tik į Sarą kreipdavosi tokiu smerkiančiu balsu. Metų metais abi su motina pasikeisdamos kęsdavo tėvo pyktį ir nusivylimą. Tėvas atlošė galvą, kaip darydavo, kai būdavo suirzęs.

– Ar Melanė dar negrįžo iš mokyklos? Kai tik pareis, pasakyk jai, kad užeitų pas mane. Neturiu pacientų iki ketvirtos valandos.

Amžinas Saros apmaudas ir pavydas vėl iškilo į paviršių. Pajuto tokį kartėlį, kad vos neišrėžė siaubingos žinios. Būk prakeiktas! Ji nebegrįš namo. Jau niekada negrįš! Tavo brangioji Melanė nužudyta. Negyva! Amžinai jos netekai. Tik aš likau, tu savanaudi šunsnuki! Likimo ironija?

Tėvo akys klydinėjo po soliariumą, paskui vėl pervėrė Sarą kaltinamu žvilgsniu.

– Kur mano registracijos žurnalas, Čerile? Nuolat viską kur nors nukiši. Kiek kartų sakiau… – jis nutilo vidury sakinio sutrikęs ir nesiorientuodamas. Keletą kartų sumirksėjo ir vėl nukreipė į Sarą pavandenijusias akis. Veidą nušvietė geidulinga šypsena. Jis atgijo, netgi tapo kvapą gniaužiančiu bernioku. – Tu man matyta. Mano masažistė, ar ne? Mergaitė nuostabiomis rankomis. Nori, kad nusirengčiau, mieloji?

Sara krūptelėjo.

Stiklinės durys už jos atsivėrė ir vėl užsivėrė. Tėvas atsisveikindamas pamojavo Sarai ir pažvelgė per jos petį į jauną seselę.