Элис Тайтл - Romeo

– Vargšas tėtis, – tarė ji žvilgsniu persmeigdama Vagnerį. – Jis taip stengėsi sukurti mergaites pagal savo pavyzdį. Melanė buvo jo tobula sėkmė, o aš – tobula nesėkmė.

Netgi jei mus skiria bedugnė, jaučiu, kaip smelkiesi į mane, verkiu iš malonumo ir skausmo. Kartais bijau, kad mano gyvenimas labiau priklauso tau nei man pačiai.

M. R. Dienoraštis

4

Kai detektyvas Vagneris paliko Sarą sėdinčią parke, ji kurį laiką svarstė, gal grįžti į darbą ir prašyti Bernio važiuoti kartu į Belevistos pensioną Berklio kalvose, bet galiausiai nutarė važiuoti viena pranešti tėvui siaubingos žinios.

Gavusi leidimą iš raudonveidžio apsaugininko, Sara pasijuto keistai vieniša, važiuodama pro saugomus vartus ir kildama serpantinu į prabangius slaugos namus. Aplink plytėjo didžiuliai privatūs sodai, apsupti gyvatvorių; ryškūs takeliai vinguriavo tarp kiparisų ir eukaliptų. Pats pastatas kyšojo teritorijos viduryje ant akmenuoto šlaito ir priminė orų, bet griežtą anglų užmiesčio dvarą. Jame buvo trisdešimt prabangių apartamentų, kurių kiekvieną puošė gražūs senoviniai daiktai ir svečio asmeninės relikvijos.

Belevistoje netgi prikaustyti prie lovos, nereaguojantys į aplinką ar net savo vardą pamiršę svečiai niekad nebuvo vadinami ligoniais. Čia sutikdavai gydytoją, vilkintį baltu teniso kostiumu, tik ne baltu chalatu.

Sarą dirgino slaugos namų maskaradas. Kad ir kaip apsimetinėtų personalas, visi trisdešimt garbingų Belevistos svečių sirgo Alzheimerio liga, kuria nors jos stadija, – dauguma jų galų gale čia ir mirs. Nuo to laiko, kai tėvas apsigyveno šiuose poilsio namuose, keletas jau išvyko, kaip tarpusavyje šnibždėjosi personalas. „Čia į mirtį reaguojama labai taktiškai“, – kartą Sarai išdidžiai pareiškė Melanė. Koks farsas.

„Vargšė Melanė, – pagalvojo Sara. – Jos mirtis – nieko diskretiško, ir nieko neįmanoma nuslėpti.“

Sustojusi aikštelėje pastato dešinėje, Sara pajuto, kaip jos pasididžiavimas – gebėjimas atsiriboti – irsta lyg panaudotas tualetinis popierius. Išjungė variklį, bet dar keletą minučių sėdėjo automobilyje, tikėdamasi, kad sukaups drąsos pasakyti tėvui apie įvykusią tragediją.

Ar būtų blogiau, jei jam būtų viena iš tų juodųjų dienų, kai jis nesuvokia, kas vyksta? O jei pajėgs suvokti, kaip priims?

Žinoma, Sara mintimis grįžo į praeitį, kai prieš dvidešimt metų jų šeima patyrė didžiulę netektį – motinos mirtį. Tai ji padarė Sarą tokią, lėmė jos sprendimus, skverbėsi į sapnus, veikė intymų gyvenimą, tiksliau – to gyvenimo nebuvo.

Ne, Feldmanai, aš jos dėl nieko nekaltinu, gal tik dėl to, kad mirė.

Saulės spinduliai prasiskverbė pro medžių šakas ir įsmigo pro automobilio priekinį stiklą. Sara ant veido pajuto šilumą, bet kraujas nesušilo. Pasijuto kalta, kad prisimena motiną, užuot galvojusi apie Melanę ir tėvą.

Ir Romeo. Nepamiršk Romeo. Dabar ir jis netyčia tapo jos gyvenimo dalimi. Nekviestas, neprašomas, nepageidaujamas.

Po velnių, tu kalta, Melane. Tu sukūrei šį pabaisą, o aš turiu susidurti su Romeo mintyse. Tu per daug gerai žinai, kad man nesiseka sugyventi su pabaisomis.

Staiga ji pajuto, kad odai karšta. Pakėlusi ranką prie veido, suprato, kad skruostais teka ašaros. Jau daug metų nebuvo verkusi.

Tačiau Sara jautė ne vien sielvartą. Kažką daugiau. Kaltę? Gėdą? Baimę?

Ji atidarė automobilio dureles. Kūnas keistai tirpo einant žvyruotu keliu. Lipdama laipteliais, turėjo įsitverti turėklo.

Slaugos namų vestibiulis buvo milžiniškas, senoviška ąžuolinė jo apkala Sarai priminė vieną iš rinktinių vyrų klubų. Tik jokių cigarų dūmų. Šiose patalpose nerūkoma.

Viena viešnia maždaug šešiasdešimties, apsirengusi puošnia tamsiai mėlyna vilnone suknele su nėrinių apykakle, sėdėjo vežimėlyje prie neuždegto židinio ir mezgė vilnonį šaliką geltonais ir raudonais dryžiais. Pamačiusi Sarą, sugriebė mezginį ir įgrūdo į krepšį.

Pagyvenęs ponas prie lango buvo įsitraukęs į tylų pokalbį su savimi. Pasakęs kelis žodžius, nutildavo, lyg klausydamasis atsakymo, o paskui kalbėdavo toliau.

Vestibiulio gilumoje prie senovinio rašomojo stalo sėdėjo patraukli vidutinio amžiaus moteris. Jos rudi plaukai buvo trumpai madingai pakirpti, vilkėjo puikiai pasiūtu tvido kostiumėliu ir mėlyna šilkine palaidinuke. Atrodė lyg viešbučio administratorė, tačiau iš tikrųjų Šarlotė Haris buvo vyriausioji Belevistos medicinos sesuo. Sarai artinantis, ramiame pailgame moters veide pasirodė ne tik atpažinimo, bet ir užjaučianti išraiška. Ji pakilo iš vietos ir atskubėjo pasitikti Saros.

– Priimkit mano užuojautą, – tyliai ištarė Šarlotė Haris.

Sarą apėmė panika. Užuojautą? Negi ir tėvui kas atsitiko? Negi visą nedidelę šeimą nupūtė vienu gūsiu?

– Tėvas?

– Jis dar nežino, – skubiai nuramino ją seselė. – Daktaras Feldmanas mano, kad geriausia…

Sara dėbtelėjo į Šarlotę Haris.

– Feldmanas?

– Jis atvyko prieš dešimt minučių. Laukia jūsų. Aš jus palydėsiu.

Sara nenoriai leidosi lyg akla vedama tyliu vestibiuliu ir siauru koridoriumi, išklotu rausvu kilimu. Varinėje lentelėje ant ąžuolinių durų buvo užrašyta „Oranžerija“, ir niekas nebūtų atspėjęs, jog čia gydytojo kabinetas.

Daktaras Stenlis Feldmanas buvo vienas. Sarai įėjus, pakilo nuo Vindzoro stiliaus kėdės ir perėjo kabinetą jos pasitikti, it šeimininkas paspaudė jai ranką. Saugiai pristačiusi Sarą į vietą, Šarlotė Haris iškart paleido kitą Saros ranką ir išėjo.

Keletą sekundžių jie stovėjo tylėdami. Sara paniro į pažįstamą Feldmano pypkės vaisinio tabako kvapą, įsigėrusį į jo drabužius ir odą. Nors Feldmanas buvo gerais penkiais centimetrais už Sarą žemesnis, jai visada atrodė, kad įžymusis vengrų psichiatras žiūri į ją iš viršaus. Šiuo atžvilgiu Feldmanas priminė tėvą. Bet tuo panašumas ir baigėsi. Išvaizda Feldmanas buvo visiška aukšto, rafinuoto, klasikinio grožio tėvo priešingybė, – paprastas, liesas žmogelis skystais žylančiais plaukais, veidą margino randeliai, veikiausiai nuo paauglystės spuogų. Jis rengėsi siaubingai. Šiandien vilkėjo prastai pasiūtu rudu kostiumu su nutrintos odos lopais ant alkūnių. Vis dėlto Feldmano charizmatinis žavesys rinktinėje psichoanalitikų draugijoje buvo tapęs legenda. Netgi artėjant šešiasdešimtajam gimtadieniui jo aura ir gyvybingumas neblėso.

Randuotame Feldmano veide Sara mėgino įžiūrėti nors mažiausią tragedijos poveikį, bet nepajėgė. Pamanė, kad psichiatrai labai geri pokerio žaidėjai, o Feldmanas būtų tikras kortų asas.

– Iš kur sužinojot? – kimiai paklausė ji. Gerklė visai išdžiūvo.

– Bilas Denisonas paskambino, – švelniai atsakė, vesdamas ją į vieną iš dviejų krėslų, pastatytų priešais didelį smulkiais rėmeliais suskaidytą langą, pro šį buvo matyti vešlus skulptūriškas sodas.

– Blogos žinios greit sklinda.

– Jam skambino vienas iš policininkų, tiriančių bylą, norėjo, kad pasirūpintų Melanės pacientais. Bilas pranešė man. Pažadėjau jam pasikalbėti su tavim, – Feldmanas nutilo, laukdamas, kol ji atsisės.

Sara paklusniai, nors ir nenoromis, atsisėdo. Buvo pernelyg sudirgusi, artėjo klaustrofobijos priepuolis, Feldmanas tai matė, nes per daug gerai žinojo, kas darosi jos galvoje. Tačiau tai buvo tik vienas jų tarpusavio santykių trikdžių.

– Seniai matėmės, Sara.

Ji šaižiai nusijuokė.

– O aš maniau, kad visada pasakot tinkamus dalykus tinkamu laiku.