Элис Тайтл - Romeo

Gydytoja Rozen buvo teisi, jis nenorėjo kalbėti apie Danielio mirtį. Nenorėjo netgi galvoti apie ją, todėl ir ėmė gerti. Nors buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių troško nuslopinti jausmus.

Greisės ligos istorija nebuvo ilga – tik penki ekrano puslapiai. Viena lankėsi pas gydytoją Rozen aštuonis kartus – nuo sausio iki vasario pradžios.

Alegras neskaitė žmonos ligos istorijos. Ne jo reikalas. Be to, jis ir nenorėjo žinoti, dėl ko Greisė susirgo. Jau seniai palaidojo tokį norą. O gal bijojo sužinoti.

Nenorėjo jaustis dar kaltesnis ir nelaimingesnis. Dėl žmonos, vaiko, dėl viso sumauto gyvenimo.

Po paskutinio apsilankymo pas gydytoją Rozen Greisė dar kartą bandė nevykusiai žudytis – šįkart Rozen paskirtais vaistais nuo depresijos. Gydytoja Rozen reikalavo, kad Greisė savanoriškai sutiktų gydytis privačioje psichiatrijos ligoninėje Berklyje. Dvi savaites ją stebėję ligoninės gydytojai rekomendavo mėnesio gydymo kursą. Greisė priešinosi, bet vėliau krito į dar didesnę depresiją ir prisipažino, kad jei ją išleistų namo, mėgintų vėl nusižudyti.

Tai atsitiko vasario pabaigoje. Džonas prisiminė, kad daktarė Rozen skambino jam į namus. Prašė užeiti pas ją tą vakarą, sakė, kad pasirašo dokumentus dėl jo žmonos ir norėtų jam atsakyti į iškilusius klausimus.

Tai nuskambėjo dviprasmiškai. Prisiminė, kaip važiuodamas pas ją galvojo, kad neturi jokių klausimų. Kaip tik – netgi palengvėjo, kad už Greisę bent jau mėnesį atsakys kiti. Neketino to pasakoti daktarei Rozen. Nenorėjo, kad palaikytų jį mėšlu. Nors pats manė, kad toks ir yra, bet nenorėjo, kad ji tai patvirtintų. Taigi kodėl važiavo? Kodėl nusprendė važiuoti visiškai blaivus? Netgi persivilko švarius marškinius ir nusiblizgino batus. Ką bandė apgauti?

Alegras spoksojo į kompiuterio ekraną, bet nematė teksto. Matė Melanę. Kaip ji tądien atrodė, prisiminė, ką pats jautė.

Ji ateina kviesti jo iš laukiamojo. Apsivilkusi vienu iš savo įspūdingų kostiumėlių, turbūt įsigytų pas įžymius modeliuotojus. Pilkos spalvos dvieilis švarkelis plačiais atlapais, išryškinantis liekną liemenį, ir lygus sijonas, penki centimetrai virš kelių. Avi aukštakulniais bateliais, mūvi pilkšvomis kojinėmis, žaižaruojančiomis ant puikių kojų. Šiandien visa spindi, ir, vos įžengus į kabinetą, jį apima pragariškas geismas. Ji tai jaučia. Eidamas per kambarį mato, kaip jos žvilgsnis nuslysta į jo pilvo apačią. Jis įsitikinęs, kad tokią vyrų reakciją ji laiko savaime suprantama. Kaip, po galais, pacientai sugeba susikaupti? Vėliau prisimena, kad kai pirmą kartą lankėsi su žmona, daktarė taip pat pasirodė patraukli, bet jos negeidė. Nesuvokia, kodėl dabar kitaip. Bet vėliau sumeta: per šį antrą susitikimą juodu vieni, ir gydytoja siunčia jam signalus. Virpesius. O, jie iš tikrųjų vos juntami, bet jo pimpalas iš karto priėmė žinią, tik smegenys ne iš karto suvokė.

Beldimas į duris privertė krūptelėti.

– Tuoj! – riktelėjo, nuvedė strėlę ant šiukšliadėžės piktogramos, ištrynė žmonos bylą ir išjungė kompiuterį.

Paskui, aptikęs registracijos knygą, kyšančią iš žurnalų krūvos, išsitraukė, įsikišo į švarko kišenę ir susiraukęs atidarė duris. Už jų stovėjo Vašington, Perio prižiūrėtoja. Akys blizgėjo iš susijaudinimo. Alegras skeptiškai pažvelgė į ją.

– Tik jau nesakyk, kad prisipažino.

– Ne, ne visai.

– Tai kas? – nekantriai paklausė.

– Murma visokias nesąmones.

– Kokias nesąmones?

– Na, jis sako, kad juodu su gydytoja Rozen… – ji nutilo. – Sako, kad jie buvo meilužiai.

Romeo jaučia sadistišką džiaugsmą, rodydamas aukoms – toms sėkmės lydimoms, nepriklausomoms, profesionalėms, kokios jos bejėgės: fiziškai, psichologiškai, seksualiai. Jo geismas tiesiog proporcingai stiprėja jų bejėgiškumui didėjant.

Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“

3

Net krumpliai pabalo spaudžiant dvejų metų sidabrinio „Ugnies paukščio“ vairą, bet Maiklas Vagneris vis tiek jautė, kaip virpa rankos. Įjungė radiją. Traškantis Bilio Holidėjaus, rėkaujančio bliuzus, įrašas. Tinka. Vagneris važiavo Misijos gatve. Nepamirštamos dainininko melodijos sruvo kūnu, o ašaros – skruostais.

Judėjimas buvo didelis. Misijos gatvė – gyva, dulkėta komercinė juosta, apsodinta palmėmis, pilna lombardų, Lotynų Amerikos barų (pro šių duris sklinda aistringa muzika), biliardinių, karinės amunicijos parduotuvių ir netgi hipių susibūrimo vietelių, užsilikusių nuo septintojo dešimtmečio. Jis pravažiavo pastatą, didžiulę spalvingą freską ant jo sienos. Sieną ramstė skustagalviai pankai juodomis odinėmis striukėmis, metalu kaustytais diržais. Jie kalbėjosi su pora peroksidinių blondinių, įsivėrusių žiedus į nosis. Tikrasis San Franciskas. Vagneris gerai pažįsta šį niūrų rajoną – dirbdamas policijoje ne kartą čia lankėsi.

Sustojo, atsidūręs prieš triaukštį tinkuotą pastatą, – akį rėžė ryški oranžinė apdaila. Žinoma, šis apšiuręs nuomojamų butų namas, įsispraudęs tarp pornografinių leidinių knygyno ir meksikiečių restoranėlio, buvo visiška klasikinio stiliaus Melanės namo Ramiojo vandenyno aukštumose priešingybė.

Kai niekas neatsiliepė paspaudus mygtuką prie Saros Rozen pavardės, pamėgino apatinį – Vikė Volter. Skambutis nutilo ir Vagneris, atidaręs duris, įžengė į pirmo aukšto vestibiulį.

Pro buto 1C duris išėjo įspūdinga maždaug trisdešimt penkerių metų moteris, gal metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio. Rausvai ugniniai plaukai, ant egzotiško, stambių skruostikaulių veido krito seksualios sruogelės. Putlios lūpos nuteptos ryškiai rožine spalva. Apsirengusi darbui – juodu odiniu mini sijonėliu, puriu baltu vilnoniu megztuku didele iškirpte, auksaspalvėmis basutėmis. Ji gundomai nusišypsojo besiartinančiam detektyvui, bet ryškiai išdažytos akys liko šaltos.

– Labas, mielasis. Kuo galiu padėti?

Žemas kimus balsas privertė Vagnerį atidžiau pažvelgti į moterį, kuri vieną ranką uždėjo ant klubo, o kitą grakščiai priglaudė prie gerklės. Vagneris iš karto suprato, kad ši įspūdinga „ji“ iš tikrųjų – „jis“.

Vagneris suvirpėjo. Po tiekos metų darbo policijoje jį vis dar stebino, kaip geriausi iš jų sugeba apkvailinti. Prisiminė egzotišką paukštytę, kurią vos prieš mėnesį buvo pasigavęs naktiniame Somos klube. Nesuprato, kol šokant nepajuto „jos“ sukietėjimo.

– Aš – Vikė Volter. Jei nori, gražuoli, gali vadinti mane panele Vike, – pasiūlė jis.

Vagneris maloniai nusišypsojo, neparodydamas sumišimo.

– Ieškau Saros Rozen. – Jis pažvelgė į gretimą 1B butą.

– Saros? Dievinu tą merginą. – Ir egzotiškas transvestitas pasilenkė arčiau. Vagneris turėjo pripažinti, kad kvepia maloniai. – O Dieve, kaip norėčiau pagriebti tą merginą ir madingai aprengti. Visus išverstų iš koto. Turi viską, tik nežino, kaip panaudoti. Tavo draugė?

– Ne, ne visai.

– Hm. Faras, ar ne?

– Norėjau pakalbėti, – paaiškino Vagneris. – Ji niekur neįsivėlusi.

Vikė nuvėrė detektyvą ilgu vertinančiu žvilgsniu ir gundomai nusišypsojo rožinėmis lūpomis.

– Bet įsivels per tave, tiesa, mielasis?

Sara stovėjo liftų aikštelėje priešais savo kabinetą ir jau norėjo eiti į popietinius iškvietimus, bet prie jos priėjo viršininkas.

Endrius Bačenonas – liesas, plonalūpis, strazdanotas vyriškis, šiek tiek per keturiasdešimt. Prieš šešerius metus, kai Sara pradėjo dirbti reabilitacijos skyriuje, Bačenonas, tada dar jos bendradarbis, mėgino ją pakabinti, bet Sara ryžtingai jį atstūmė. Tapęs viršininku, jis vėl pabandė, nusprendė pasinaudoti tarnybine padėtimi. Sara pagrasino patraukti jį atsakomybėn už seksualinį priekabiavimą. Vėliau darbe imta kalbėti, kad ji lesbietė. Tai Sarai tiko – sulaikė jo draugelius. Kartą keldamasi liftu su Bačenonu, ji netgi padėkojo. Reikia pripažinti, tąkart jis atrodė nuliūdęs.