Элис Тайтл - Romeo

– Klausyk, – sumurmėjo Vagneris. – Aš nesakau, kad ji… neturiu galvoje… Na, tu žinai… Viso to, kad aukos buvo sadomazochistės, troškusios įgyvendinti savo liguistas fantazijas…

– Velnias! Viskas įmanoma, – atkirto Alegras. Jo balsas nuskambėjo garsiau, negu norėjo. – Kas gali garantuoti, kad jis – ne vienas iš tų jos gydytų psichų? Gal susekė jį ir nusprendė priversti prisipažinti ar išsiduoti.

– Ir nieko mums nepasakė?

– Gydytojo ir paciento paslaptis. Jei manė, kad Romeo vienas iš jos pacientų, būtų negalėjusi išduoti. Turėjo priversti jį išsiduoti.

Vagneris abejojo.

– O kodėl nusivedė į viršų, jei tai pacientas?

– Gal nenusivedė! – atšovė Alegras. – O gal manė, kad šitaip įgis jo pasitikėjimą. Iš kur aš galiu žinoti, kaip ji dirbo?

Vagneris atsigręžęs pažvelgė į Perį.

– Ar nemanai, kad pasidarbuoti galėjo mūsų inžinierius? Galbūt praleido čia visą naktį? Nužudė ją, o paskui pasiliko…

– Reiks gauti smulkią ataskaitą apie visus jo veiksmus per praeitą parą. Jei ką nors iškapstysim, pažiūrėsim, ką veikė, kai buvo nužudytos kitos aukos. Pasikalbėsim su buvusia žmona.

– O jei peržiūrėtume gydytojos Rozen pacientų ligos istorijų bylas? Gal ji įrašė ką nors apie Perį, už ko galėtume užsikabinti. Net jei tai ne Peris, gal koks nors kitas pacientas.

Alegras papurtė galvą.

– Mes negalim skaityti ligos istorijų, Maiklai, pats žinai. Šios bylos neliečiamos, nesvarbu, ar ji gyva, ar mirusi. Jei nekreipsim į tai dėmesio, niekas, kad ir ką iškastume be orderio, nebūtų laikoma teisėtais įkalčiais. Ką jau kalbėti, jei mus pagautų, įkištume uodegas.

– Galim pamėginti gauti orderį.

– Taip, bet pirmiausia reikia kai ką nuveikti. Iš pradžių sudarykim pacientų sąrašą iš jos registracijos žurnalo. Nors negalim prieiti prie ligos istorijų, galim patikrinti pacientus. Pradėkim nuo Perio.

– Tai grįžkim pas jį ir baikim apklausą, – ryžtingai pasakė Vagneris.

– Ne, leiskim jam atsipeikėti. – Alegras patrynė nykščiu šerius virš viršutinės lūpos.

Šįryt nespėjo nusiskusti. Kai jam paskambino iš skyriaus, dar nebuvo atsikėlęs. Peikėjosi iš siaubingų pagirių. Per kitas penkiolika minučių išsivėmė tualete, galvos skausmas apmalšo; įlindo į tą patį sulamdytą pilką kostiumą, kurį dėvėjo visą praeitą savaitę, išgėrė šaltos vakarykštės kavos nuo viryklės ir patraukė prie durų. Į įvykio vietą atvyko savo apdaužytu raudonu „78 MG“, pigiai įsigytu iš prekiautojo narkotikais, kurį pasiuntė į kalėjimą prieš septynerius metus. Automobiliui, kaip ir jo dabartiniam savininkui, reikėjo kapitalinio remonto.

– Be to, – pridūrė Alegras, – mes nežinom, ar tai buvo pacientas. Galėjo sutikti tą šunsnukį pobūvyje, konferencijoje, pas draugę. O gal jis įsiuto dėl kalbų per televiziją ir nusitaikė į ją. Daktarė sakė, kad Romeo tikrai gudrus. Gal norėjo pažiūrėti, ar ji įžvalgi.

Raumenys Vagnerio veide įsitempė.

– Ne tokia jau ir įžvalgi.

Alegras nurijo keiksmažodį.

Uniformuotas policininkas nulipo laiptais ir priėjo prie paniurusių detektyvų.

– Morganas sako, kad virtuvinių peilių komplekte vieno trūksta. Žmogžudystės įrankis tinka. Įdomu, ką tas niekšas darytų nuėjęs pas auką, kuri neruošia valgyti? Kaip jums atrodo, ar jis dėl visa ko nešasi ir savo peilį?

– Kas dar? – Alegras nebuvo nusiteikęs juokauti.

Policininkas skeptiškai nužvelgė jį ir gūžtelėjo pečiais.

– Kelis pasiruošęs vežti daktarę į lavoninę. Klausia, ar dar norėsit pažiūrėti?

Nė vienas jųdviejų nebeįstengė dar kartą pažvelgti į išniekintus gydytojos Melanės Rozen palaikus.

Alegras atsakė už abu:

– Ne. Tegul Kelis dirba. Liepk išnešti kūną pro užpakalines duris. Reikėtų pamėginti kuo ilgiau išlaikyti paslaptį, – bespalviu balsu tarė jis.

– Taip, maždaug minutę, – abejingai pasakė policininkas.

– Komediantas, – burbtelėjo Alegras. Jis nepažvelgė į porininką, kol policininkas neišėjo.

– Aš nesišypsau, – tarė Vagneris, prisidegdamas kitą cigaretę.

Alegras žiūrėjo į degtuko liepsną.

– Manai, jis šypsosi?

Vagneris giliai įtraukė dūmo.

– Kas? Policininkas?

– Ne. Romeo.

Vagneris lėtai išpūtė dūmų kamuolį.

– Turime rasti tą šlykštynę, Džonai.

Alegras niūriai linktelėjo, raukšlės vėjo nugairintame jo veide dar labiau pagilėjo.

Pro duris galvą įkišo vienas iš uniformuotų policininkų.

– Atėjo moteris. Pavardės nesako. Primygtinai klausia, kas atsitiko. Sako, kad gydytoja devintą valandą jai paskyrusi susitikimą.

– Velnias. – Vagneris pažvelgė į Alegrą. – Reikėjo pagalvoti, kad daktarės Rozen pacientai brausis čia visą dieną. Ateis kas valandą.

Alegras linktelėjo.

– Eik ir pasikalbėk su šita, Maiklai. Pasižiūrėsiu kabinete, gal rasiu registracijos žurnalą, vieno iš vaikinų paprašysim paskambinti visiems šios dienos pacientams.

Pažvelgęs į valgomąjį, Alegras pamatė, kad Peris vis dar neatsipeikėjęs ir inkščia parėmęs galvą rankomis.

– Pirmiausia pakviesk ką nors pabūti su vyruku.

Vagneris linktelėjo, bet dar padelsė prieš išeidamas.

– O kaip dėl jos buvusio vyro? Denisonas taip pat psichiatras. Gal geriau jis tegul paskambina pacientams, o ne vienas iš mūsų? Kai kuriuos ši žinia gali labai sukrėsti.

– Tai ir paskambink Denisonui, pakalbėjęs su paciente už durų, – pasakė Alegras. – Tik nemanau, kad galėsime juo pasitikėti, kai išgirs, kas atsitiko.

Vagnerio akys susiaurėjo.

– Taip. Jei tik jis ne vienas iš mūsų įtariamųjų. Kaip sakei, Džonai, tai galėjo būti jos pažįstamas. O gal jos buvęs… Prisimeni, kai jis prieš kelias savaites užvažiavo jos pasiimti iš nuovados? Kaip žiūrėjo į ją, kai jį pavarė? Abu žinom, kad vis dar ją įsimylėjęs. Jis galėjo…

– Po velnių! Daug kas galėjo! – atkirto Alegras. – Tai ir varo mane iš proto!

– O kaip kiti šeimos nariai? Ar nereiktų jiems pranešti, kol dar neišgirdo per žinių laidą?

– Kam pranešti? – Alegro galva buvo tuščia, nors ir žinojo, kad psichiatrė turėjo giminaičių. Prakeiktos pagirios.

– Tėvas gyvas, – atsakė Vagneris. – Atrodo, ji minėjo, kad slaugos namuose. Nežinau, ar jis ištvertų…

– Ar Melanė neminėjo sesers? – paklausė Alegras, apsidžiaugęs, kad įstengė šį tą atsiminti.

Vagneris klausiamai pažvelgė į porininką. Kiek prisiminė, Džonas pirmą kartą pavadino psichiatrę vardu. Susitikimuose visada kreipdavosi į ją „daktare Rozen“ arba „daktare“. Ir jis pats. Netgi diskutuojant.

Alegras atsikrenkštė. Jis taip pat suprato padaręs klaidą. Kaip ji tai būtų paaiškinusi?

Suprasdamas, kad porininkas jaučiasi nesmagiai, Vagneris apsimetė susidomėjęs japonų graviūra, kabančia ant galinės sienos, – tigru graviūroje.

– Ji tikrai minėjo seserį. Galim patikrinti daktarės užrašų knygutę. Vis tiek jos reikės tyrimui.

– Pažiūrėk, gal kas nors ją rado viršuje. Jei ne – paieškok telefonų knygoje.

Vagneris linktelėjo ir išėjo. Alegras liko vestibiulyje, nenorėdamas lipti į viršų, kur jo darbuotojai apžiūrinėjo kiekvieną psichiatrės namo kampelį ir plyšį. Visos gydytojos Melanės Rozen gyvenimo ir mirties smulkmenos bus nuodugniai ištirtos, išanalizuotos, visi apklausti, viskas įvertinta. Tai jos profesija buvo knaisiotis po kitų gyvenimą. Mirtis viską apvertė aukštyn kojomis.

Alegro dėmesį atkreipė garsai iš laukiamojo. Peris trankė kumščiu į kitos rankos delną. Pamatęs Alegrą, iš karto nurimo.