Элис Тайтл - Romeo

– Jūs nesuprantat, ką aš jaučiu… – suaimanavo jis.

– Tik kelias minutes. Juk norit mums padėti, tiesa?

Peris krustelėjo galvą, bet Alegras nesuprato – linktelėjo ar papurtė.

Į kambarį įėjo Helena Vašington, jauna pareigūnė. Alegras nužvelgė ją – graži tamsiaplaukė, apsivilkusi paprastu pilku drobiniu švarkeliu, platėjančiu juodu sijonu, avėjo juodais lakiniais bateliais. Atrodė profesionaliai ir išvaizdžiai.

– Detektyvas Vagneris liepė užeiti ir… – ji nutilo ir pažiūrėjo į susmukusį Perį.

– Palaikykit ponui Periui draugiją kelias minutes. Jei norėtų pasikalbėti, įrašykit į juostelę, – tyliai tarė jis, duodamas jai mažutį diktofoną, ištraukė jį iš švarko kišenės. – O jei sumanytų palengvinti mums gyvenimą prisipažindamas, nepamirškit perskaityti jo teisių.

Vašington apdovanojo jį sarkastiška baltadante šypsena – argi ji kokia šlapukė, kad reikėtų nurodinėti, ką turi daryti. Ji įsikišo diktofoną į švarko kišenę ir atsisėdo šalia Perio.

Alegras žengė per vestibiulį ir priėjo psichiatrės kabineto duris kaip tik tada, kai Frankas Kelis, teismo medicinos ekspertas, žemas plinkantis žmogelis buka nosimi ir nenuslenkančia nuo lūpų dirbtine šypsena, nulipo žemyn. Už jo du vyrai mėlynais chalatais nešė neštuvus su tamsiai žaliu plastikiniu lavonų maišu.

Pamačius šią liūdną procesiją, Alegrui vėl sukilo šleikštulys. Rankos ėmė virpėti, todėl susibruko jas į kišenes ir suspaudė kumščius.

Vėl prisiminė baltą Melanės Rozen veidą: rudos išsprogusios stiklinės akys, baisiai sutinusios, pamėlynavusios, šiek tiek praviros lūpos, subraižyti skruostai, – paskui nuogą, persikreipusį, surištą kūną, chirurgo pjūvį po krūtimi, ertmę, kurioje turėjo būti širdis.

Prisiminė jų pirmą susitikimą. Tada dar dingtelėjo, kaip pacientams sunku nekreipti dėmesio į jos grožį. Ji buvo graži.

Neįmanoma mintyse išlaikyti to vaizdo, kai pro šalį slenka teismo medicinos ekspertas, policininkai ir lavonas maiše. Kelis sustojo patvirtinti tai, ką Alegras ir pats žinojo – „tikrai Romeo darbas“. Pasak eksperto, šilkinio šaliko, kuriuo surištos galūnės, mazgai tokie pat kaip kitų keturių aukų. Ir vėl rasta spermos, ją nusiųs į laboratoriją DNR tyrimui.

– Ar ateisi į skrodimą, Džonai? – Kelio veidas buvo ramus, bet jo balse Alegras išgirdo nebūdingą liūdesio gaidelę.

Visiems jiems tai neįprasta auka.

– Ne, – šiurkščiai atrėžė Alegras. – Atsiųsk pranešimą į skyrių.

Ekspertas linktelėjo, bet visi suprato, kad vargu iš šio skrodimo sužinos ką nors daugiau nei iš kitų. Jie vis dar blaškėsi apie didžiulį riebų nulį.

Alegras ramiai žiūrėjo, kaip liūdnas būrelis nulipo laiptais, perėjo vestibiulį ir pasiekė užpakalines duris, kur laukė lavoninės automobilis. Visiems išėjus atsigręžė į psichiatrės kabinetą ir atvėrė sunkias raudonmedžio duris.

Kabinetas buvo išmuštas vyšnios medienos lentelėmis, prie durų stovėjo sodriai žalia dvivietė kušetė ir juodas odinis krėslas, o kambario gilumoje – paprastas Šeikerio stiliaus rašomasis stalas ir priešpriešiais dvi oda aptrauktos kėdės. Tą pirmą kartą jis sėdėjo ant dešiniosios. Jautėsi neįprastai nervingas ir išsiblaškęs, bet neišsidavė.

Nuvijęs prisiminimus pasisuko, norėdamas uždaryti sunkias duris, sugavo Vašington žvilgsnį iš laukiamojo, atsiprašydamas šyptelėjo ir jas užvėrė.

Jį apsupo keista tyla, kurią iš karto paaiškino gera garso izoliacija. Ir vis tiek pagalvojo apie mauzoliejų. Girdėjo tik nelygų savo alsavimą. Alegras krūptelėjo ir panoro kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Prieš kelis mėnesius būtų nedvejodamas išsitraukęs plokščią butelį iš vidinės švarko kišenės.

Bėda ta, kad nustojo nešiotis tą butelį beveik tuo pačiu metu, kai Vagneris laikinai metė rūkęs. Taip padarė ne vien dėl to, kad Vagneris ėmė kalbėti apie jo gėrimą. Žinojo, kad praėjus kiek laiko šefas pasiūlys apsilankyti pas policijos psichologą. Todėl metė gėręs darbe. Beveik metė.

Po darbo valandų – jau kitas dalykas. Porą bokalų alaus per vakarienę, dar keletą taurelių džimbimo užsigeria alumi prieš eidamas miegoti. Ne kiekvieną vakarą, bet gana dažnai. Kartais net neprisimindavo, kaip atsigulęs. Per pastaruosius mėnesius davė sau daugybę įžadų negerti, bet dabar, ištikus šiam smūgiui, bus sunku juos vykdyti.

Mintyse nuslopino norą išgerti, susitvardė ir tuščiai neeikvodamas laiko konsultavimo kambaryje nuėjo prie durų į asmeninį gydytojos kabinetą.

Stačiakampio plano kambarys užpakalinėje namo dalyje. Tikriausiai iš pradžių čia buvo virtuvė, tik vėliau įrengtas asmeninis kabinetas. Ryžtingai suspaudęs lūpas žengė tiesiai prie L pavidalo ąžuolinio stalo, už jo nuo grindų iki pat lubų kilo knygų lentynos, prikimštos profesinės literatūros. Iš karto atkreipė dėmesį į kalendoriaus lapelį, gulintį šalia Makintošo kompiuterio, – viso mėnesio priėmimo valandos. Patikrino penktadienio tvarkaraštį.

Melanė pacientams buvo paskyrusi laiką nuo aštuntos valandos ryto iki vidurdienio. Peris tikrai paskirtas aštuntai. Nuo vidurdienio iki antros valandos – tuščia, o antrą pažymėtas „susirinkimas institute“. Tikriausiai Įlankos srities psichoanalizės institute, ten ji konsultuodavo. Paėmė kalendoriaus lapelį, kad Maiklas perduotų Denisonui, ir žvilgsnis užkliudė kompiuterį.

Mes negalim skaityti ligos istorijų, Maiklai, pats žinai. Paciento ir gydytojo paslaptis. Jei mus pagaus, įkišim uodegas.

Suspaudęs lūpas Alegras atsisėdo prie rašomojo stalo ir įjungė kompiuterį. Buvo dalykų, svarbesnių už darbo išsaugojimą. Ekranas nušvito, pasirodė užsklanda, paskui – bylų nuorodos. Alegras įjungė greitąją paiešką ir akimirką padvejojęs ėmė spausdinti raides: GREISĖ ALEGR.

Po sekundės ekrane pasirodė ligos istorija.

Ligonė: Greisė Alegr

Adresas: 1232 Bušo gatvė, S. F.

Telefonas: 555 73 36

Šeiminė padėtis: Ištekėjusi, kartu negyvena

Gimimo data: 1953 04 25

Diagnozė: Stiprūs pasikartojantys depresijos priepuoliai

Įvadinis pokalbis 01 15 – pacientė atvyko lydima vyro, su kuriuo negyvena. Vyras: Džonas Alegras, amžius – 44, San Francisko policijos žmogžudysčių skyriaus detektyvas. Pacientė labai susijaudinusi ir iš šono klausosi vyro, kuris pasakoja sutrukdęs jai nusižudyti. Vyras gyvena Vašingtono gatvėje, mažiau nei penkios minutės kelio nuo žmonos namų, išvakarėse – 23.40 sulaukęs isteriško Greisės telefono skambučio. Ji sakė ketinanti persipjauti venas. Atvykęs po penkių minučių į jos butą, rado Greisę su mažu kišeniniu peiliuku rankoje. Buvo padariusi keletą paviršinių įbrėžimų. Iš karto atidavė jam peilį ir sutiko eiti pas psichiatrą, jei vyras dalyvaus bent jau per pirmą susitikimą. Jos buvęs gydytojas Karlas Eberhartas, neseniai išėjęs į pensiją, pasiūlė kreiptis į mane. Sutikau priimti dėl neatidėliotinos pagalbos pokalbio šiandien.

Alegro žvilgsnis nubėgo ekranu į puslapio apačią, ten gydytoja Rozen buvo apibendrinusi savo pirmas pastabas apie jį.

Apsilankymas Džonui nemalonus. Jaučiasi nejaukiai, daug mieliau palauktų bare už kampo. Paslapčiomis žvilgčioja į mane. Akivaizdu, jam patinku, ir tai dar labiau jį trikdo.

Alegras gailiai nusišypsojo – o jis įsivaizdavo, kad tą pirmą kartą pavyko nuslėpti jausmus.

Džonas susirūpinęs dėl žmonos, bet teigia, kad susitaikyti neįmanoma. Jie jau dveji metai gyvena tai atskirai, tai kartu, bet kadangi žmona dažnai netenka pusiausvyros, kaltės jausmas neleido pradėti skyrybų bylos. Sako, žmonai pasidarė taip prastai prieš šešerius metus, kai mirė jų vienintelis vaikas, vienuolikmetis berniukas. Džonas nenori kalbėti apie sūnų…