Элис Тайтл - Romeo

Dabar jo išraiška buvo tokia pat.

– Sara, užeik minutę į mano kabinetą, – Bačenono balsas buvo keistai iškilmingas. Viršininkas nežiūrėjo jai į akis.

Pirmiausia Sara pagalvojo, kad ją išbars ar atleis iš darbo, bet iš karto suvokė – tada Bačenonas švytėtų.

– Kas atsitiko? – griežtai paklausė ji.

Viršininkas nervingai patrynė prakaituotus delnus.

– Prašau, Sara, verčiau ne… – jis nė nebandė užbaigti sakinio.

Atsitiko nelaimė. Sara buvo tikra. Bet kad ir kas būtų įvykę, ji nenorėjo, jog apie tai praneštų šis mulkis.

Noras išsipildė.

Bačenonas tylėdamas palydėjo ją iki kabineto, atidarė duris ir mostelėjęs pakvietė įeiti. Pats liko už durų.

Sarai įėjus į kabinetą, Maiklas Vagneris pašoko nuo kėdės. Jis buvo priblokštas.

Žinoma, nesitikėjo, kad Sara visiška sesers kopija, – Melanė Rozen buvo vienintelė, nors niekas nerodė šių dviejų moterų kraujo ryšių: nei išvaizda, stilius ar manieros – nė iš tolo. Taip, ji savaip patraukli. Jis prisiminė transvestito pastabą, kad Sara turi viską, tik nežino, kaip tuo pasinaudoti. Tiksliau nepasakysi. Sara Rozen vilkėjo siaubingai dideliu megztiniu trikampe iškirpte, segėjo nemadingą daugiasluoksnį indėniškų raštų sijoną, siekiantį pusiau blauzdų. Tačiau nepaisydamas neskoningų drabužių, Vagneris nesunkiai įžvelgė, kad jos grožis nelygus, kampuotas, kiek vyriškas. Jį dar labiau pabrėžė trumpi, berniokiškai apkirpti kaštoniniai plaukai. Vagnerį patraukė atviros, veriančios rudos akys. Melanės akys taip pat buvo rudos, bet ne tokios skvarbios.

– Jūs Sara Rozen? – Ji taip skyrėsi nuo to, ką tikėjosi pamatyti, kad Vagneriui reikėjo pasitikrinti.

– Taip. O kas jūs? – reikliai paklausė ji, sunerdama rankas ant krūtinės.

Vyriškis atrodė keistai pažįstamas, bet ji neprisiminė iš kur.

Dygi kaip kaktusas, padarė išvadą Vagneris. Paskui pagalvojo apie puikius žiedus, puošiančius kaktusus. Jis delsė prisistatyti, nes suprato, kad vos pasakys, kad jis policininkas, ji suvoks, kokią blogą žinią atnešė. Matė – ji jau nujaučia, kad nieko gero. Pasąmonėje buvo smalsu, kaip ji sureaguos. Dažnai pavykdavo atspėti, bet šį kartą nebuvo tikras.

– Prisėskit, Sara, – tarė švelniai.

Jis nenorėjo pavadinti jos vardu, tiesiog išsprūdo. Galbūt dėl jausmų seseriai, o gal todėl, kad po agresyvia, provokuojančia Rozen išvaizda įžvelgė trapumą.

Ji nė nekrustelėjo, akys lakstė po dalykišką Bačenono kabinetą, apstatytą nuobodžiais valstybinių įstaigų baldais, lyg ieškodamos, pro kur pabėgti.

Tačiau pabėgti galėjo tik pro duris, pro kurias ką tik įžengė.

– Prašau, Sara, – ramiai tarė Vagneris, rodydamas į kėdę, nuo kurios ką tik pakilo. – Sėskit. Bijau…

Ji įnirtingai papurtė galvą.

– Ne! – riktelėjo, jausdama, kad gniaužia kvapą, visą apima siaubingas déjà vu pojūtis.

Atrodo, jai vėl trylika metų. Ji stovi Malūno upės vidurinės mokyklos direktorės kabinete. Tik tada ji žiūrėjo ne į jauną vyriškį, o į pagyvenusią pražilusią moterį ryškiai raudonomis lūpomis ir liūdnomis užjaučiančiomis akimis.

„Paverk, brangioji. Bus geriau.“

Sara, pikta ir įskaudinta, suspiegė: „Iš kur, po velnių, jūs žinot, kas man geriau!“

Vagneris žengė žingsnį jos pusėn, lyg pažiūrėjęs iš arčiau rastų išeitį, tačiau jos akyse nieko neišskaitė. Saros žvilgsnis – mįslė. Mįslės visada intrigavo.

Jam priėjus, Sara atšoko.

– Gal pasikalbėtume kitur? O ką, jei pasivaikščiotume?..

Dar nebaigusi sakinio, ji žengė prie durų. Išėjo ir nužygiavo vestibiuliu.

Apstulbintas tokio ryžto, Vagneris puolė iš paskos. Ji aplenkė jį septyniomis laiptų aikštelėmis, pasivijo tik tada, kai Sara ant šaligatvio sustojo atsikvėpti.

Ji pasuko į dešinę ir patraukė Vaneso gatve rotušės link. Vagneris neatsiliko. Žygiavo dideliais žingsniais, plačiai mojuodama rankomis, žiūrėdama tiesiai prieš nosį, jos įsispiriamos basutės ritmiškai kaukšėjo į betoną, nukarę sidabriniai auskarai sūpavosi sulig kiekvienu žingsniu. Prie pirmo kampo ji nežiūrėdama nulipo nuo šaligatvio – tiesiai prieš krovininį furgoną. Vagneris sudrebėjo ir patraukė ją, furgonas prazvimbė pro pat juos piktai signalizuodamas.

Sara pažvelgė į sunkvežimiuką ir parodė vairuotojui špygą. Vagneris nusišypsojo ir paleido jos ranką. Nekreipdama į jį dėmesio ir nesidairydama į šalis, ji nužygiavo per gatvę.

Tylėdami perėjo keletą kvartalų.

Vagneris patikėjo, kad Sara jau suvokia, kas atsitiko.

– Kiek dar eisim?

Ji neatsakė, netgi neparodė išgirdusi.

Jie ėjo pro kavinę.

– O gal užeikim išgerti kavos? – pasiūlė jis.

Ji žingsniavo toliau, lyg vyriškis šalia jos būtų tik šešėlis, kurio ji nepajėgia nusikratyti.

Nusivylimas Vagnerį jau ėmė erzinti.

– Sara, jūs privalot leisti man…

– Aš nieko jums neprivalau leisti! – atkirto ji.

Jis pamanė, kad neverta ginčytis. Vis tiek ji kada nors sustos.

Sara pasuko į kairę, į Makalisterio gatvę. Vagneris prisidegė cigaretę ir užsidėjo tamsius lakūno akinius raudonais rėmeliais, nes saulė švietė tiesiai į akis.

Saros smilkiniai tvinksėjo. Atrodė, tuoj sprogs galva. Žinojo, toliau bus dar blogiau. Ką jis sakė Bačenono kabinete? Bijau…

Tai, ko jis bijojo, buvo blogai. Ir ji nenorėjo tame žaidime dalyvauti.

Už rotušės buvo parkas – nedidelė pievelė, keletas medžių, suoliukai palei takelius, dauguma užimti benamių ir degradų. Sara nužygiavo tiesiai prie vieno iš tolimiausių ir klestelėjo.

Vagneris stovėjo šalia, įsmeigęs smalsų žvilgsnį. Iš jos akių buvo dingęs kovingumas. Ji atrodė keistai rami. Toks pokytis kėlė Vagneriui nerimą ir intrigavo.

– Dabar sakykit! – ramiai tarė, žvelgdama į jį.

Ne, pagalvojo jis, sėsdamas šalia ir iš arčiau ją apžiūrinėdamas. Tai ne ramybė, tai iššūkis. Jis numetė cigaretę ant žemės ir užgesino.

– Jūsų sesuo… – nesmagi pauzė. – Melanė, – jis susiraukė, nusiėmė lakūno akinius, – nužudyta. Kūnas rastas šįryt.

Iš pradžių atrodė, kad Sara nesuprato, paskui ji papurtė galvą, lyg tai būtų nesąmonė.

Vagneris neatitraukė nuo jos akių. Ji buvo visiškai rami. Jis mėgino įžvelgti spragą jos ramybėje, bet nematė nė plyšelio.

– Kada tai įvyko? Kur? – reikliai paklausė ji.

– Vakar vakare. Jos namuose. Viršuje, svetainėje. – Jis padvejojo. – Atrodo, nužudyta labai žiauriai.

Jam tariant šiuos žodžius, Saros žvilgsnis nukrypo į šoną, ir jis suabejojo, ar ji išgirdo. Dar suabejojo, ar nori, kad būtų išgirdusi, – apskritai nesuprato, kodėl pasakė tą siaubingą žinią. Kad sukeltų reakciją? Pamatytų sielvartą? Pyktį? Ką nors?

Sara girdėjo pastabą. Išgirdo ir iškart ištrynė. Sudėjo rankas ant kelių – vieną ant kitos. Kvėpavimas gilus, lygus. Nusiramink. Tu žinai, kaip tai padaryti.

Galvoje suskambėjo balsas iš praeities.

„Ar niekada neprarandi savitvardos?“ – klausė Feldmanas, jos psichiatras, gimęs Budapešte, kalbantis su stipriu vengrišku akcentu. „Visada, – gaižiai nusijuokė ji. – Tik išmokau to neparodyti.“

Feldmanas švelniai priekaištaudamas pradėjo pamokslą, o tai Saros visai nenustebino – jis buvo Melanės patarėjas. „Vienintelis būdas pasveikti, Sara, – leisti sau jausti.“

„Na, Feldmanai, – piktai pagalvojo ji. – Negi tai vienintelis būdas išgyti, jis juk išsekina.“

Sara nukreipė žvilgsnį į skarmaluotą moterį sulipusiais žilais plaukais, tempiančią parduotuvės vežimėlį, jame tikriausiai buvo sukrautas visas jos turtas. Ji kalbėjo su savimi murmėdama, žodžių Sara negirdėjo, išraiška nervinga, balsas irzlus.