Элис Тайтл - Romeo

Sara žvilgsniu sekė tolstančią ir krypuojančią moterį. Pajuto pavydą, kvailą netgi šią nevilties valandą. Beveik išgirdo Melanės balsą: Ne, Sara. Nepavydėk. Gailėkis savęs. Tau atrodo, kad niekam kitam nėra taip baisu kaip tau, todėl norėtum būti bet kuo, kad ir šizofrenike, tik ne savim.

Vagneris nebuvo tikras, ar Sara Rozen suvokia, kad jis vis dar sėdi šalia. Velnias, netgi nebuvo tikras, ar ji žino, kad jis iš viso egzistuoja. Atrodė, ji kur kitur, galbūt net kitoje planetoje.

– Aš jums netgi neprisistačiau, – pasakė jis, norėdamas atkreipti dėmesį, nemanė, kad jai bent kiek svarbu, kas jis toks. – Aš Vagneris. Detektyvas Maiklas Vagneris iš San Francisko policijos žmogžudysčių skyriaus.

Vos Sara išgirdo jo vardą, akys jį priešiškai persmelkė.

– Vagneris? Vienas iš farų, susijusių su žudiku, su tuo Romeo.

Jis – tas jaunesnysis detektyvas, kurį Sara vos įžiūrėjo, besikalbantį su Melane vakarykštėje laidoje. Dieve, gal jos seserį žudė kaip tik tuo metu, kai ji sėdėjo savo žiurkyne, žiūrėdama tą iš anksto įrašytą šlamštą? Saros krumpliai pabalo.

– Aš vienas iš tų farų, kurie stengiasi jį suimti, – pataisė Vagneris ir įtaigiai pridūrė: – Dabar kaip niekad.

Sarai net galva apsvaigo, kai viskas taip keistai sugulė į savo vietas.

– Vadinasi, tai buvo jis – Romeo?

– Žinoma, visada atsiranda tokių, kurie imituoja savo herojų, bet mes nemanom, kad čia tas atvejis. Manom, kad Romeo tikriausiai pasirinko taikiniu jūsų seserį, nes ji per daug gerai jį perprato, ir jis išsigando. Jai tikrai sekėsi… Perkūniškai gerai sekėsi. Jei tai nebūtų atsitikę… – mintis nutrūko. – Man labai gaila, – nevykusiai užbaigė jis.

Smaugiantis įniršis lyg durklu pervėrė Sarą. Ji šiurkščiai nusikvatojo.

– Romeo! Tik Melanė galėjo šitaip pavadinti tą šlykštynę. Turi iškreiptą humoro jausmą.

Vagneris atkreipė dėmesį į jos pavartotą esamąjį laiką, bet nieko nepasakė.

– Tai šeimos bruožas, – Sara kalbėjo sau. – Mes visi šiek tiek iškrypę.

– Ar Melanė kalbėjosi su jumis apie Romeo?

– Ne. Bet tikriausiai būtų ką pasakiusi, jei būčiau suteikusi jai progą.

– Nekaltinu jūsų, – tarė jis.

Ji nustebusi pažvelgė į jį.

– Už ką?

– Turėjau galvoj, kad ši tema tikriausiai nebuvo…

– Mes nedaug temų aptardavom.

– Nebuvot artimos?

– O ką tai reiškia? – atrėžė ji.

Vagneris sumišo.

– Nežinau. Buvau vienturtis šeimoje.

– O jūs buvot artimi?

Ar ji nesuprato, ką jis pasakė?

– Neturiu nei brolių, nei seserų, – pakartojo jis.

Ji pažvelgė jam į akis.

– Judu su Melane, – jos balse buvo girdėti patyčia, tarsi jau žinotų atsakymą.

Jis ramiai atlaikė jos žvilgsnį.

– Mudu neilgai buvom pažįstami.

– Ką manėt apie ją?

– Buvo talentinga.

– Iš tikrųjų talentinga. O dar? – Sara reikalavo daugiau.

Vagneriui nepatiko pasikeitimas vaidmenimis. Nenorėjo kalbėti apie savo jausmus Melanei. Vis dėlto atrodė, kad jos seseriai privalo atsakyti.

– Užjaučianti, veikli, įžvalgi…

– Nebuvot jos pacientas?

Jį išgąsdino klausimas.

– Žinoma, ne, – atsakė, žvelgdamas jai į akis. – Mes tik kartu dirbom.

– Tai neturėjo nuskambėti kaip įžeidimas.

– Žinau.

– Melanė manė, kad psichoanalizė naudinga visiems.

– Tikriausiai daugumai naudinga. Tik nesu vienas iš jų. Bet ką norėjau pasakyti – jūsų sesuo ir aš, tai yra mes, susitikom prieš du mėnesius, kai ji tapo mūsų psichiatre konsultante. Jau sakiau, atrodė, kad ji buvo perpratusi Romeo mąstyseną.

– Matyt, ne itin, – gaižiai tarė Sara.

Vagneris stengėsi nuslėpti pyktį ir nusivylimą, bet jie vis tiek prasiveržė.

– Klausykit, suprantu, kad jums sunku, bet ir mums sunku. Jau ištisus mėnesius vaikomės tą psichą. Manot lengva, kai jis kaskart išslysta? Patikėkite, mane tai žudo!

– Kurgi ne!

Nei iš tono, nei iš išraiškos Vagneris nesuprato, ką ji norėjo pasakyti šia pastaba. Nukreipė žvilgsnį ir akys užkliuvo už laikraščio, numesto ant kito suoliuko. Antraštė skelbė naujų detalių apie Nikolę ir O. Dž. Simpsoną. Rytoj, bent jau San Franciske, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose mirgės daktarės Melanės Rozen ir Romeo vardai. Laikraščiuose, per radiją, televiziją. Kvapą gniaužianti istorija. Romeo bylos tyrimo grupės konsultantė tapo penktąja auka. Ir, anot Saros, tai neskambės kaip psichiatrų darbo pagyra. Taip pat ir policininkų.

Jo žvilgsnis nukrypo nuo antraštės, bet nieko daugiau neužkliudė. Vagneris tyčia vengė žiūrėti į Sarą.

Norėjo nueiti, visko atsikratyti. Ir jos – Sara Rozen vertė jaustis nejaukiai.

– Kur ji dabar? – staiga paklausė Sara.

Vagneris nesuprasdamas pažvelgė į ją, paskui suvokė, ką ji turi galvoj.

– Nemanau, kad jums reikėtų ją pamatyti.

– Tik noriu žinoti, kur ji.

– Lavoninėje. Skrodimas…

– Turės būti laidotuvės, – nesiklausydama tarė ji.

– Praeis pora dienų, kol leisime ją pasiimti… – Norėjo sakyti „kūną“, bet suprato, kaip abejingai tai nuskambėtų. Jis nebuvo abejingas. O, kad galėtų būti. – Jūsų seserį, – pagaliau užbaigė sakinį.

Sara įsispoksojo į Vagnerį. Jam pasirodė, kad ji pirmą kartą jį pastebėjo. Žvilgsnis nuslydo liemeniu, bet toje apžiūroje nebuvo nieko geidulingo. Visiškai priešingai. Lyg karininkas apžiūrinėtų. Lyg ieškotų aprangos statuto pažeidimų ar tarsi motina išleisdama į mokyklą norėtų įsitikinti, kad jis švarus ir tvarkingas.

Ji žiūrėjo į aukštą, liekną detektyvą, jo tvarkingai apkirptus rusvus plaukus, pilkas vilnones puikiai išlygintas kelnes, mėlyną striukę ir kruopščiai prie jos prisiūtas spindinčias auksines sagas. Ant pečių – jokių pleiskanų pėdsakų, geros odos batai nepriekaištingai išblizginti. Maiklas Vagneris ne gražuolis, bet akys keliančios smalsumą – melsvai pilkos, protingos ir lyg per daug nekaltos policininkui. Sarai atrodė, kad jam, kaip ir jai, šiek tiek per trisdešimt.

Baigusi savo abejingą apžiūrą ir netarusi nė žodžio, ji staiga pakilo. Vagneris, laimingas, kad apžiūra baigėsi, nuskubėjo iš paskos.

– Ar niekuo negaliu padėti? – sumišęs paklausė.

Jos lūpos išsikreipė, bet vargu ar tai galėjai pavadinti šypsena.

– Visi klausia, – ramiai atsakė. – Bet niekas niekad niekuo negali padėti.

– Kas tie „visi“?

Dabar ji iš tiesų nusišypsojo, bet pagiežingai.

– Nesvarbu.

– Manau, kad svarbu, – švelniai tarė jis. – Bet nenorit apie tai kalbėti.

Saros šypsena praplatėjo.

– Tikriausiai jūs jai patikot.

– Ką?

Šypsena išblėso.

– Dabar viską sugadinot.

– Atleiskit. – Staiga jis suirzo. Sara žaidė su juo, provokavo. Kodėl ji mano, kad jam reikia jos pritarimo?

Vagneris troško, kad būtų palikęs Sarą Rozen Alegrui.

– Klausykit. Visa ši istorija šlykšti, – tarė jis, sunerdamas rankas prieš save, kad susitvardytų. – Kodėl jums negrįžus namo, nepaskambinus kuriai nors draugei ir nepaprašius, kad ji važiuotų kartu su jumis pasakyti tėvui?

– Tėvui, – pakartojo Sara blykšdama.

Tai buvo pirmas išorinis požymis, kad suvokė tragediją. Ji pasviro ir Vagneris pagalvojo, kad alpsta. Bet vos ištiesė ranką norėdamas sulaikyti, Sara atgavo pusiausvyrą, tik ne veido spalvą.

– O Dieve, turėsiu pranešti tėvui, – aiktelėjo ji, lyg ką tik būtų viską suvokusi. Aš negaliu to padaryti. Neįsivaizduoju šito be tavęs, Melane. Aš tik žinau, kaip priimti blogas žinias, o ne kaip jas perduoti. Kaip aš jam pasakysiu? Kaip jis ištvers? Juk tu – jo gyvenimo šviesa.